Paliesti giliausius sielos užkaborius

Mokytoja Daina Rasalskienė rašo: Tai tylus ir kuklus žmogus. Apie save Milda sako: „Šiuolaikiniam žmogui dažnai iškyla klausimas: „Kas aš esu?“ Ir dažnas neturi atsakymo. Vienas iš būdų atrasti save yra skaityti poeziją. Ir nebūtina patirti skaudžių ir linksmų išgyvenimų ar aplankyti daug vietų, kad žinotum, kas esi. Viskas, ką tau reikia padaryti, tai pasiimti į rankas poezijos knygą. Svarbiausia pasirinkti sau artimą kūrinį, sugebantį paliesti giliausius sielos užkaborius“.

Milda Lileikaitė

Namai, turintys sielą

Pabundu naktį. Aplinkui mane vien tamsa. Lengviau atsikvepiu, kai pro užuolaidų ir lango tarpą pamatau labai šviesų mėnulį, kurį saugo kelrodės žvaigždės. Stebuklinga ir pilna magijos naktis.
Staiga išgirstu, kaip verčiamas knygos puslapis. Tėtis negali užmigti, todėl vėl skaito filosofinį kūrinį. Lėtai atsikeliu ir einu į svetainę. Matau jį, patogiai įsitaisiusį supamajame krėsle, apsiklojusį mano dovanota antklode, pasiūta iš daugybės skiaučių. Nuo lempų sklindanti silpna šviesa apšviečia antklodę ir tada ji man primena Kalėdų eglutę.
Tėtis pastebi mane ir rankos mostu paragina prieiti arčiau ir pasisodina mane ant kelių. Paklausia, kodėl nemiegu. Sapnavau košmarą? Kažkas pabudino? Aš net pati nežinau, todėl tik gūžteliu pečiais. Tėtis pasiteirauja, ar paskaityti man Salomėjos Nėries „Eglę, žalčių karalienę“. Linkteliu galvą. Ji buvo mano mėgstamiausia pasaka nuo pat mažens. Ir visąlaik tėtis ją man sekdavo. Vos tik jis pradeda, aš jau savo akyse regiu gražiąją Eglę, su seserimis besimaudančią ežere, Eglę, pamačiusią žaltį savo marškiniuose, Eglę, laimingai gyvenančią pilyje su vaikais ir Žilvinu.
Slapčia tikiuosi, jog aš esu tokia pat laiminga, graži, mylinti ir mylima, kaip ir Eglė. Turiu savo nuostabius namus, sveikus ir laimingus vaikus, mylintį vyrą ir savo sodą, kuriame auginu gėles. Sūpuodamasi sūpynėse, užsidėjusi gėlių vainiką ant auksinių plaukų, apšviestų saulės, stebiu savo vaikus, linksmai žaidžiančius pievoje. Bet staiga viskas išnyksta ir… krentu į bedugnę…
Atsibundu. Greitai išsitiesiu lovoje ir bandau susivokti, kur esu. Pro pravertą langą padvelkia ledinis oras ir mane nukrečia šiurpas. Atsikeliu ir užveriu langą. Labai tamsi naktis, kaip buvo ir mano sapne. Pajuntu, lyg mano sieloje būtų atsivėręs Bermudų trikampis, į kurį krintant nebūtų nei pradžios, nei pabaigos. Jausmas toks, lyg ši skylė būtų pavogusi mano prisiminimus, mano jausmus, mano… ne… tai tik iliuzija. Iliuzija mano sielos, atskleidžiančios tokį pasaulį, kokio jau seniai nenoriu matyti. Tyliai išsliūkinu į svetainę ir atsisėdu į tą patį krėslą, užsikloju ta pačia antklode. Pradedu sūpuotis. Iš mano akių ima riedėti krištolo gabalėliai, išpaišydami mano skruostus vagomis lyg upeliais. Mano tėčio jau seniai nebėra, tačiau aš kasdien jau dešimt metų vis prisimenu jį, kad jis tebebūtų gyvas mano mintyse, prisiminimuose.
Staiga pamatau savo dukrelę Danielę, artėjančią prie manęs. Pastebėjusi mano ašaras, pasiteirauja, ar viskas gerai. Nusišypsau. Tik vaikai sugeba būti tikriausi gerumo įsikūnijimai. Pasisodinu ją ant kelių ir paklausiu, kodėl ji nemiega. Danielė sapnavo košmarą. Nuraminu ją, kad viskas baigėsi, ir paklausiu, ar nori, kad pasekčiau „Eglę, žalčių karalienę“. Ji labai jai patinka.
Tą akimirką suvokiu, jog knygos mano tėčiui ir man buvo visas pasaulis. Pasaulis, kuris mus tik dar labiau suartino, paskatino mūsų vidinių pasaulių tobulėjimą. Knygos suteikė mums tikrus namus, kuriuose vyravo meilė, šiluma, tarpusavio ryšys bei pilnatvė, ir patvirtino Cicerono mintį: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos.“