Vykdamas į lietuvišku vadinamą Sursko Litovskės kaimą vyliausi, kad išgirsiu gimtą šneką, tačiau paaiškėjo, kad lietuviais praminti čia prieš 230 metų prievarta atkelti baltarusiai.
Nuo milijoninio Dnipro miesto Sursko Litovskė nutolusi vos dvidešimt kilometrų ir įsikūrusi abipus kelio, vedančio į Zaporižę.
Per kaimelį teka upelis Drėgnasis Surskas, taip pramintas dėl to, kad šis 134 kilometrų Dnipro upės intakas daug kur vingiuoja per pievas ir yra labai negilus – vos keliolikos centimetrų.
Pagal senas vietos tradicijas prie upelio įsteigtoms gyvenvietėms prilipdavo pavadinimai iš dviejų žodžių, kurių pirmasis buvo upės vardas.
Todėl Rusijos carienės Jekaterinos II įsakymu prieš 230 metų įkurtai gyvenvietei irgi pritapo dvigubas pavadinimas – Sursko Litovskė.
Painiavą dėl kaimo sąsajų su Lietuva pasėjo ne tik jo pavadinime esantis žodis „Litovsk“, bet ir klaidingi Rusijos istorikų teiginiai.
1981 m. Maskvoje išleistoje knygoje „Pietų Ukraina feodalizmo krizės laikmečiu 1825–1860 metais“ rašoma, kad carienė Jekaterina II nurodė apgyvendinti „laukines“ Pietų Ukrainos stepes, todėl į vieną iš naujai kuriamų gyvenviečių perkelti žmones iš Lietuvos ir Baltarusijos kaimų.
Iš tiesų 1795 metais į šias vietoves perkelti tik Baltarusijos Mogiliovo srityje esančio Dubrovnos kaimo gyventojai – ten veikusio šilko ir medvilnės fabriko darbuotojai su šeimomis, iš viso 1792 žmonės.
Daugiau nei dvidešimt tautybių
Kadangi Maskvoje Baltarusijos gyventojai pagal seną įprotį buvo vadinami „litvinais“ – slavišku žodžiu, apibūdinančiu LDK gyventojus, naujai įkurtam kaimui irgi prigijo šis žodis.
Perkeltiems iš Dubrovnos buvo suręstos 225 trobos, tačiau dėl nederliaus, vandens trūkumo ir ligų per pirmus ketverius metus išmirė du trečdaliai atvykėlių.
Fabrikas po keturiasdešimties metų buvo uždarytas – nuspręsta, kad valstybei pigiau atsieis armijos aprangą užsakyti pas privačius gamintojus, nei išlaikyti nuostolingai veikiančią gamyklą.
Vėliau kaime jokių naujų fabrikų nebebuvo, bet jo gyventojai lengvai rasdavo darbą Dnipre, kuris sparčiai plėtojosi.
Sovietmečiu Sursko Litovskėje įkurti šeši kolūkiai, paskui jie sujungti į vieną, o kaime atsirado vidurinė mokykla, ligoninė, kultūros namai.
Dabar kaime gyvena daugiau nei dvidešimties tautybių žmonių, ir jis yra labiau rusakalbis nei aplinkiniai. Mat gretimuose kaimuose sovietmečiu veikė ukrainietiškos mokyklos, o čia buvo įkurta rusiška. „Tokia buvo Maskvos politika – į Dnipre statomas gamyklas kvietė darbuotojus iš sovietinių respublikų ir skatino rusų kalbą, o ukrainiečių pašiepiamai vadino tamsuolių“, – pasakoja Sursko Litovskės gatvėje sutiktas vietinis.
E. Butrimo nuotr.
Tebevadina „litvinais“
Kad Sursko Litovskės dar laukia rimtas derusifikavimo ir desovietizavimo etapas, įsitikinau vaikščiodamas centrine miestelio gatve.
Ant dalies namų greta naujų pavadinimo tebekabo senos lentelės su užrašu „Lenino gatvė“, ir tai vietiniams nerėžia akių net vykstant tretiems karo Ukrainoje metams.
Kaimo žmonių nepykdo ir didžiulis paminklas sovietiniam kariui išvaduotojui bei šalia jo esančios raudonos žvaigždės, nors Vakarų Ukrainoje visi tokie paminklai per karą nugriauti.
„Kaimo pavadinimas klaidina ne tik dalį istorikų, bet ir turistus – pastarieji teiraujasi apie lietuvius, nors mūsų ainiai buvo baltarusiai. Mano tėvai vaikystėje su seneliais kalbėjo protėvių kalba, tačiau mes nebe. Visgi kasdienėje šnekoje vartojame nemažai baltarusiškų žodžių, todėl gretimų kaimų gyventojai mus toliau vadina „litvinais“ arba „litovcais“, – pasakojo seniūnijos Socialinės rūpybos skyriaus vadovė Aliona Lomakina.
„Gaila, kad mano dėdė po insulto ir medikai neleidžia jo varginti. Dėdė parašė knygą apie kaimą ir daugiausia iš visų žino jo istoriją“, – tvirtino seniūnijos administratore dirbanti Svetlana Ivanova.
Karas pakoregavo repertuarą
Užsukęs į vietinę biblioteką, patekau į choro „Sveikatėlė“ repeticiją. Pasak vadovės Valentinos Šulginos, dauguma dainininkų – pensininkai, nes jauni baltarusių kalbos nebemoka.
Prasitarė ir apie tai, kad prasidėjus karui pakeitė repertuarą – nebedainuoja baltarusiškų ir rusiškų dainų.
Chorą dar sovietmečiu įkūrė vietos ligoninės personalas, todėl jis ir toliau lieka „Sveikatėlė“, nors medikų jame nebedaug.
Dainininkės papasakojo, kad sovietmečiu kaimas buvo užmezgęs draugiškus santykius su Dubrovnos kaimu Baltarusijoje, iš jo „lietuviai“ esą prieš 230 metų ir buvo čia atkelti.
Choras ir kaimo vadovai vyko į tarptautinį folkloro festivalį Dubrovne, o pastarojo vadovai Sursko Lytovskės mokyklai padovanojo dirbtinės dangos sporto aikštelę.
„2014 metais vėl turėjome vykti ten į festivalį, bet prasidėjęs karas tarpusavio ryšius sugadino, o dabar visiškai nutraukė, nes Minskas talkina Maskvai“, – kalbėjo viena iš chorisčių.
E. Butrimo nuotr.
Raketų neišvengė
Nuo sostinės Kyjivo iki fronto linijos Donecko regione yra 650 kilometrų, o nuo Dnipro jau tik 200, todėl šis miestas kare labai reikšmingas strategiškai – per jį į frontą vyksta kariai, vežama ginkluotė, gabenami sužeistieji.
Dnipras nėra apšaudomas taip dažnai, kaip Charkivas, tačiau priešo raketos čia atskrenda beveik kas savaitę, o kelios sprogo ir Sursko Litovskėjė.
Laimė, jos tik apgriovė namus, o aukų ir sužeistųjų buvo išvengta.
Kaimelio kapinėse palaidota keliolika kovusiųjų fronte. Paskutinis palaidotas karys – vietos gyventojas, žuvęs ne fronte, o grįžęs iš jo. Negalią turintis vyriškis namuose susprogdino granatą. Sprogimas nusinešė jo gyvybę ir sugriovė dalį sodybos.
Mama skausmą lieja eilėse
Per karą Sursko Litovskėje gyventojų oficialiai nesumažėjo, vis dar yra keturi tūkstančiai. Tačiau keli šimtai senbuvių išvyko, o į jų vietą atsikraustė 350 pabėgėlių iš pafrontės kaimų kaimyniniame Donecko regione.
Du sūnus ir žentą į frontą išlydėjusi 73 metų Aleksandra Vovk prie savo namo miestelio centre ant staliuko prekiauja vaisiais ir daržovėmis.
Pamačiusi lietuviškus mano mašinos numerius, dėkojo Vilniui už paramą ir pasigyrė užauginusi sūnus patriotus.
Anot senjorės, 37 metų Sergejus į kovą įsijungė dar 2014 metais, o keturiolika mėnesių vyresnis Saša – 2022-ųjų vasarį.
Jų paskatintas netrukus į frontą išvyko ir vienos iš trijų seserų vyras.
„Visos mano mintys apie fronte kovojančius sūnus, dėl jų išgyvendama rašau eiles. Kai negaunu kelias dienas žinučių ir širdis ima drebėti iš nerimo, griebiu popierių ir kloju savo jausmus, nors iki karo buvau sukūrusi vos kelis eilėraščius. Rašau apie mamos meilę vaikams, apie didvyrius tėvynės gynėjus, peikiu Rusijos carą Putiną, raginu mūsų žmones padėti frontui ir tikėti pergale“, – kalbėjo A. Vovk.
Pensininkė sako jaunystėje mėgusi skaityti knygas, tačiau vėliau tam neliko laiko: augino vaikus, dirbo veterinare kolūkyje, prižiūrėjo savo ūkį.
„Sūnūs sako, kad nebuvo sužeisti. Gal meluoja, o gal ir ne, svarbiausia, kad gyvi. Eilėse jiems to ir linkiu, o Putinui siunčiu mirties prakeiksmus“, – sako A. Vovk.
Jai vienas mėgstamiausių pačios sukurtų posmų yra šis: „Abu mano sūnūs išėjo kovoti/ Mūsų šaunią Ukrainą nuo orkų ginti/ Vienykis, Ukraina, neklūpėk ant kelių/ Putinas nevertas tavo ašarų.“