-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visame pasaulyje teatras turi tradiciją su savo aktoriais ir režisieriais atsisveikinti nuo scenos. Šeštadienį į J. Miltinio dramos teatro sceną įnešta lapkričio 23-iąją mirusio A. Paulavičiaus urna.
Aplinkui buvo sudėtos dekoracijos, drabužiai iš spektaklių. Skambėjo aktoriui mielos melodijos. Velionio gedėjo šeima ir artimieji.
Atsisveikinti su teatro legenda atėjo aktoriaus gerbėjai, kolegos.
„1981 metais, kai aš, jaunas aktorius, atėjau į Panevėžio teatrą, pirmas mano draugas buvo Algirdas. Jis jau tada buvo žvaigždė. Beveik keturis dešimtmečius tęsėsi mūsų artima draugystei“, – pasakojo režisierius ir aktorius Rimantas Teresas, prieš laidotuvių ceremoniją pakalbintas grimo kambaryje.
Atnaujintos aktoriams skirtos patalpos J. Miltinio dramos teatre dar kvepia dažais. Tačiau, kolegų teigimu, viena vietą prie veidrodžio visada liks tuščia be A.Paulavičiaus.
„Tai buvo vienas iškiliausių šalies artistų. Jis buvo populiarus, charizmatiškas žmogus. Bet darbe visada principingai žiūrėjo į pareigas, kartais dėl to net neidavo į kompromisus. Buvo sąžiningas, darbštus ir teisingas“, – kalbėjo R.Teresas.
M. Zalytės „Žemės mokestis“, A. Strindbergo „Mirties šokis“ – spektakliai, kuriuose pasak R. Tereso, jo draugo talentui niekas neprilygo.
Keletą pastarųjų metų A. Paulavičių lydėjo ligos, ir gana sunkios. Vis dėlto jo netektis pažinojusiems A. Paulavičių buvo netikėta ir skausminga.
„Lyg ir žinojome apie jo sveikatos bėdas, lankydavau Algirdą ligoninėje. Ir vis tiek tai visiems buvo staigmena. O teatrui didžiulė netektis“, – sako R. Teresas.
Anot jo, žiūrint spektaklius, kuriuose kadaise vaidino A. Paulavičius, o paskui jo vaidmenis perėmė kiti, vis tiek ausyse skambėdavo tik pirmtako balsas ir tonacija.
„Aš su juo dirbau kaip režisierius. A. Paulavičius visada labai skrupulingai žiūrėdavo į tekstą. Būdavo labai reiklus dramaturgui, kartais net pasibardavo, nemėgo nepasiruošimo, net neprasidėdavo su netalentingu režisieriumi. Neįtikėtina buvo ir jo atmintis, tai labai apsiskaitęs intelektualas – jis galėdavo mintinai cituosi žodžius iš knygų“, – pasakojo R. Teresas.
Jis visada pasitikėjo bičiuliu ir kolega. Jųdviejų draugystė išbandymus atlaikė ir tada, kai 2010-aisiais R. Teresas sulaukė pasipriešinimo teatre.
„Tačiau vienintelę pastabą už vėlavimą jis atsiminė daug metų ir vis prikaišiodavo man dėl jos“, – šypteli režisierius ir paaiškina, kad aktorius anuomet į repeticiją pavėlavo po iki išnaktų užsitęsusių gastrolių.
Rimantas Teresas. P. Židonio nuotr.
A. Paulavičius buvo neprilygstamas istorijų pasakotojas. Pasak R. Tereso, tą pačią istoriją sugebėdavo papasakoti 15 kartų vis kitaip interpretuodamas ir visus tuo žavėdamas. Aktorius vesdavo savo šiek tiek šaržuotų, bet nežeidžiančių pastebėjimų užrašus iš teatro.
Tiek teatre, tiek gyvenime šį žmogų visi mylėjo
„Šiandien mano nuotaika jau gana neutrali, nes beveik metai praėjo nuo Algirdo mirties, jau susitaikėme su jo netektimi. Todėl daug kas apie tai kalbėti nebenori“, – pripažįsta režisierius.
J. Miltinio dramos teatro meno vadovas Aleksandras Špilevojus buvo visai jaunas ir, kaip pats sako, visai žalias teatre, kai susipažino su A. Paulavičium. Šis jau nebevaidino ir į teatrą užsukdavo pabendrauti su buvusiais kolegomis.
„Mes kartu nedirbome, bet teko kelis sykius susimatyti per teatro šventes, renginius. Teko šiek tiek su juo pabendrauti, man labai patiko, kad sceną palikęs garbaus amžiaus žmogus negyveno praeitimi. Jis nelygino dabartinio teatro kūrėjų su buvusiais ir palaikė naujas idėjas, mintis“, – įstrigo A. Špilevojui.
A. Paulavičiaus laidotuvės prasidėjo ryte šv. Mišiomis Panevėžio Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Pagerbti aktoriaus atminimo žmonės šeštadienį rinkosi į J. Miltinio dramos teatro didžiąją salę. Joje buvo rodomos spektaklių, kuriuose vaidino velionis, ištraukos.
Likus valandai iki išlydint A. Paulavičiaus palaikus į Kristaus Karaliaus katedros kapines kolegos sustojo į garbės palydą. Aktorė Asta Preidytė laikė A. Paulavičiaus paveikslą, kolegos Vytautas Kupšys ir Albinas Keleris – urną.
Scenoje skambant mirusiojo monologo įrašui, paskutinio pasirodymo užuolaidos užsivėrė, salėje pasigirdo žiūrovų plojimai.
Algirdas Paulavičius gimė 1943 metais Vilniuje, tačiau, kaip pats yra pasakojęs, karo metu močiutė jį ant prekinio traukinio stogo atgabenusi į Kėdainius, kur būsimas aktorius ir gavęs dokumentus. Nors A. Paulavičiaus jaunystės metais traukos centras buvo Kaunas, paskatintas aktorės Gražinos Urbonavičiūtės, jis atvyko laikyti egzaminų į J. Miltinio studiją – taip ir liko Panevėžyje visam laikui. Ne viename interviu aktorius yra minėjęs, kad „Pergalės“ žurnale pamatytas J. Miltinio portretas jį nuteikęs nekaip („Pamaniau, kad gyvenime nenorėčiau su tokiu tipu turėti reikalų“), o atvykęs į Panevėžį net nežinojęs, kur yra teatras. Tačiau labai greitai A. Paulavičius tapo viena svarbiausių nepaprastu reiklumu pasižymėjusio J. Miltinio atramų ir reikšmingai prisidėjo prie Panevėžio dramos teatro suklestėjimo.
Pasakojama, kad fiziškai tvirtas, lankstus, ištvermingas ir sykiu labai apsiskaitęs, intelektualus A. Paulavičius įkūnijo J. Miltinio aktoriaus kaip akrobato ir filosofo idealą. Apie savo profesiją jis yra sakęs: „Aktorius – gvardijos eilinis. Jo generolas – režisierius. Kartais besąlygiškai privalai jam paklusti, priimti jo požiūrį, įsivaizdavimą, taisykles.“
A. Paulavičiaus kūrybinėje biografijoje – per 100 vaidmenų. Jis sukūrė įsimintinus personažus tokiuose spektakliuose kaip P. Beaumarchais „Sevilijos kirpėjas“ (rež. J. Miltinis), A. Strindbergo „Mirties šokis“ (rež. J. Miltinis) , R. Brandury‘o „Pienių vynas“ (rež. D. Banionis), Sofoklio „Edipas karalius“ (rež. J. Miltinis), M. Zalytės „Žemės mokestis“ (rež. A. Keleris), N. Gogolio „Vedybos“ (rež. R. Atkočiūnas). Aktorius taip pat vaidino kine: sukūrė vaidmenis filmuose „Turtuolis, vargšas…“ (rež. A. Žebriūnas), „Skrydis per Atlantą“ (rež. R. Vabalas), „Savaitgalis pragare“ (rež. V. Žalakevičius), „Tadas Blinda“ (rež. D. Ulvydas) ir daugelyje kitų.
Vienas paskutiniųjų jo darbų teatre – apdovanojimų pelnęs Juozo Hananos vaidmuo spektaklyje G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“ (rež. A. Atkočiūnas).
2013 m. A. Paulavičius išrinktas labiausiai nusipelniusiu panevėžiečiu kultūros srityje – už indėlį į Panevėžio teatro meno kultūrą, visos Lietuvos teatro simboliais tapusius vaidmenis bei miesto garsinimą.
