Iš sostinės dirbti į Panevėžį išvažiavęs vilnietis Paulius Narušis daugelį nustebino. Visgi ir Aukštaitijos sostinė turėjo kuo jį patį nustebinti. Asmeninio archyvo nuotr.

Ne vieną nustebinęs pasirinkimas: gydytojo darbą iškeitė į mokyklą

Ne vieną nustebinęs pasirinkimas: gydytojo darbą iškeitė į mokyklą

Jau pusmetis, kai daugelis moksleivių klasės draugus ir mokytojus mato tik per kompiuterio ekraną. Užkamšyti tokio mokymosi spragas mokyklos bando kviesdamosi savanorius.

Paulius Narušis – vienas iš kelių dešimčių tokių savanorių, dirbančių Panevėžio mokyklose. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis Paulius Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos aštuntokams nuotoliniu būdu padeda sudėlioti akcentus savo baigiamuosiuose projektiniuose darbuose. Nei ši mokykla, nei jos moksleiviai P. Narušiui nėra svetimi. Prieš nepilnus metus su „Vyturio“ progimnazija jis atsisveikino kaip jaunasis mokytojas, dvejus metus joje išdirbęs pagal programą „Renkuosi mokyti“. Prieš tai mediciną studijavęs P. Narušis šypsosi, kad pedagoginio kelio pradžia nebuvo lengva, tačiau per tuos metus suprato, jog mokykla yra jo pašaukimas.

Paulius pasakoja, kad, jis, kaip ir daugelis jaunuolių, baigęs mokyklą nebuvo galutinai apsisprendęs, kokia profesija jam tinkamiausia. Galiausiai nutarė rinktis medicinos studijas: gydytojų visuomet trūko, o ir pati profesija laikoma prestižine. P. Narušio mama taip pat gydytoja, tad prie šio darbo specifikos jis galėjo prisiliesti iš labai arti. Tačiau kai rankose jau buvo magistro studijų diplomas ir tereikėjo apsispręsti, kurias rezidentūros studijas pasirinkti, P. Narušis žengė daugeliui labai keistai galintį pasirodyti žingsnį – nusprendė su medicina atsisveikinti.
„Nemanau, kad įvyko kažkoks didelis lūžis. Visuomet abejojau dėl medicinos, nesąmoningai ieškodavau minusų ir trūkumų, kad galėčiau pagrįsti, kodėl nebenoriu jos mokytis“, – pasakojo Paulius.

Pradžia ne tokia, kokios laukė

Vienas iš naujų P. Narušio pasirinkimų buvo pedagogika, į kurią tikriausiai vedė tam tikros aplinkybės. Anot Pauliaus, studijuodamas mediciną jis svarstęs apie pediatriją ar vaikų psichologiją. Vasaromis dirbdavo vaikų poilsio stovyklose.
„Visada norėjau bendrauti su jaunais žmonėm. Tikrai negaila tų metų, kuriuos paskyriau medicinos studijoms. Dabar visai kitaip matuoju gyvenimo vertę“, – sako P. Narušis.
Mediciną palikęs praeityje, jis pasinėrė į renginių organizavimą ir kultūrinę veiklą. O netrukus
nusprendė paragauti pedagogo duonos. Tuo metu projektas „Renkuosi mokyti“ tokias galimybes suteikė ir neturintiesiems pedagoginio išsilavinimo.
Paulius tikėjosi, kad galės moksleivius mokyti jam artimų dalykų – biologijos ar chemijos. Tačiau buvo pasiūlyta etikos mokytojo vieta Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje. Jaunajam pedagogui tai buvo dvigubas iššūkis. Dorinio ugdymo pamokos tiek pačių vaikų, tiek kitų pedagogų vis dar nėra vertinamos kaip ganėtinai svarbios. O ir pačiam teko suderinti sukauptas žinias ir gyvenimišką patirtį. Rasti būdų, kaip su paaugliais kalbėtis jiems svarbiomis, bet visuomenėje vis dar nepatogiomis temomis. Vėliau mokykla Pauliui patikėjo ir gamtos pamokas.
„Mokykla nėra vien matematikos ir lietuvių kalbos pamokos. Šiuolaikinėje mokykloje neužtenka tik žinias perteikti. Vaikams reikia sudaryti tokią terpę, kad jie galėtų augti ir vystytis kaip asmenybės. O tai galima padaryti tik leidžiant patiems kuo daugiau visko patirti“, – mano mokytojas.

Savo, kaip pedagogo, kelią vilnietis P. Narušis pradėjo su Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos kolektyvu. Asmeninio archyvo nuotr.

Savo, kaip pedagogo, kelią vilnietis P. Narušis pradėjo su Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos kolektyvu. Asmeninio archyvo nuotr.

Mokėsi kantrybės

P. Narušis atvirauja, kad pirmieji metai nebuvo labai lengvi. Bet tokia dalia laukia turbūt visų pradedančių pedagogų. Mokytojas šypsosi, kad tik atėjęs į mokyklą naiviai manė galintis sukurti stebuklą, uždegti vaikus noru mokytis, tačiau realybė pasirodė kitokia. Atrodė, kad bendrauti su jaunimu moka, o ir pasakyti jiems turintis ką. Tačiau ne tik jis mokė savo mokinius, pačiam teko ne mažiau mokytis.
„Paaugliai visuomet išbandys mokytoją. O tėvams ir mokytojams belieka tą kantrybę pademonstruoti. Mokymasis nevyksta, kai būna lengva“, – šypsosi P. Narušis.
Jo didžiulis noras viską daryti tobulai atsisukdavo prieš patį. Kai tik pajusdavo, kad ima kovoti su mokinių nuostatomis ir elgesiu, apimdavo didžiulis nuovargis. Galiausiai suprato, kaip svarbu mokytojui degti tuo, ko siekia išmokyti vaikus. Tuomet viskas susidėlioja į savo lentynėles.
„Jeigu temos buvo man pačiam mažiau įdomios, nei man, nei mokiniams tokia pamoka nepadarydavo įspūdžio. Jeigu pats spinduliuodavau entuziazmu ir užsidegimu, taip pat į tą dalyką pasinerdavo ir mokiniai“, – patirtimi dalijasi P. Narušis.

Miestas su užtaisu

Vilniuje gimęs ir užaugęs Paulius pasakojo, kad ne ką mažesniu iššūkiu jam tapo ir išvažiavimas į kitą miestą. Vilniečiui magėjo pačiam įsitikinti, ar švietimo sistema kuo nors skiriasi atokiau nuo sostinės, pagaliau norėjosi išlįsti iš to didmiesčio burbulo. O Panevėžys jam buvo visiškai svetimas – žinojo tik tiek, kad iš čia kilę keli bičiuliai.
„Buvo didelis noras praplėsti akiratį, suvokti, ar švietimo sistemos ypatumai priklauso nuo vietos. Buvau girdėjęs visokių atsiliepimų apie Panevėžį, bet tuos išankstinius nusistatymus stūmiau šalin“, – pripažįsta P. Narušis.
Jo sprendimas atvykti mokytojauti į Panevėžį ne vieną nustebino. Bet lygiai taip pat žmonės nustemba, anot jo, kai mūsų šalyje įsikuria svetur gyvenimą kūrę emigrantai ar užsieniečiai. Panevėžys Pauliui padarė gerą įspūdį. Pirmiausia Aukštaitijos sostinė jį sužavėjo ramybe, kurios pasiilgsta sostinėje. Mokytojas džiaugiasi prieš karantiną spėjęs aplankyti miesto teatrus ir pabūti įvairiuose renginiuose. Jo akimis, jaunoms šeimoms Panevėžys – itin palankus gyventi miestas.
„Panevėžys man pasirodė labai kultūringas, ramus, bet įvairus miestas, kaip ir jo žmonės. Panevėžys akivaizdžiai atgyja ir bando atrasti savo nišą Lietuvoje. Daug priklausys ir nuo mokytojų, kiek jie skatins jaunus žmones galvoti apie miesto ateitį ir savo ateitį tame mieste. Jeigu Panevėžiui pavyks tapti aukštųjų technologijų ir robotikos centru, reikės daug darbo rankų ir protų“, – mano P. Narušis.

Savo batuose

Pasibaigus dvejus metus trukusiam mokytojo projektui, P. Narušis grįžo į gimtąjį Vilnių ir dabar Jėzuitų gimnazijoje dirba karjeros konsultantu. Pamokų jis turintis gerokai mažiau ir sako labiausiai pasiilgstantis bendravimo su mokiniais.
„Norisi tą laiką karantine labiau įprasminti, todėl kai pamačiau skelbimą, kad mokyklose ieškoma savanorių, pagalvojau, galbūt galėčiau būti naudingas. Iš tų metų „Vyturio“ progimnazijoje likę labai geri prisiminimai ir santykiai su mokiniais bei kolegomis. Taip ir vėl sugrįžau ten, nuo kur pradėjau savo mokytojo kelią“, – šypsosi P. Narušis.
Jo teigimu, kiekviena profesija reikalauja pašaukimo. Mokytojo darbas – ypač. Tačiau dažnu atveju pašaukimas nėra nulemtas – kad suprastum, ar esi savo rogėse, turi pažinti profesiją. Jauniems žmonėms, kurie blaškosi ir neranda savo gyvenimo kelio, jis patartų pirmiausia savanoriauti tose srityse, kur norėtų dirbti.
„Jeigu jautiesi gerai ir patogiai, nebesvarstai kitų variantų, tikriausiai tai ir yra ta profesija, kuriai esi pašauktas. Kaip mano patirtis parodė, šį pašaukimą galima atrasti ir po kurio laiko“, – sako P. Narušis.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų