P. Židonio nuotr.

Radiniai Kranto gatvėje: seni pamatai ir kelių šimtų metų kapoklė

Vienoje seniausių Panevėžyje Kranto gatvėje pradėti archeologiniai tyrimai, tikėtina, gali atskleisti įdomių senojo miesto paslapčių. Archeologai joje jau aptiko XIX amžiaus namo pamatus ir ano meto panevėžiečių buities liudytoją – mėsos kapoklę.

Radinių trūkumas jų nestebina, mat kol kas kasinėjama tik vietose, kur po žeme nutiestos komunikacijos, tai yra jau anksčiau perkasti, suardyti kultūriniai sluoksniai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Dovilo Petrulio teigimu, šiuo metu kasami archeologiniai šurfai ir tikrinama, ką slepia žemių sluoksnis. Tokių šurfų bus dešimt. Vėliau statybininkams bus pateiktos išvados dėl tolesnio galimo žemės judinimo darbų – tose vietose planuojamos naujos komunikacijos. Archeologiniai tyrimai vyks beveik iki Bendruomenių rūmų – daugiau nei 400 metrų atkarpoje nuo Vasario 16-osios gatvės.

Kol kas radiniai tokiai vietovei ganėtinai šykštūs. Rasta viena tarpukario laikų dviejų centų moneta, o šalia konservų fabriko, maždaug 60–70 centimetrų gylyje aptikti XIX a. buvusio pastato pamatai – didelių akmenų, surištų betonu. Savotiškai intriguoja radinys seniausio miesto pastato pašonėje – atkasat šurfą žemėse rastas XIX a. pr. mėsos kapoklė ir maistinių atliekų – gyvulių kaulų.

Buvo ir kalėjimo bokštas

Visgi istorikai įsitikinę: seniausioje miesto gatvėje įdomių radinių turėtų būti. To labiausiai laukiama artėjant prie seniausio miesto pastato, pastatyto dar XVII a.

„Istoriniuose šaltiniuose minima, kad šalia buvo visas teismo kompleksas, pradžioje Upytės pavieto, po to Panevėžio teismo“, – atsiveriančių senųjų pamatų liekanų tikisi archeologas.

Maždaug dabartinės Kranto g. vietoje XVIII amžiuje Upytės pavieto teismo namus, buvusius Panevėžyje, sudarė ant aukšto kranto prie Nevėžio upės stovėjęs medinis teismo pastatas su didele teismo sale, dvejos arklidės ir ratinė po vienu šiaudiniu stogu, mūrinis žemės ir pilies teismų archyvas, mūrinis kalėjimo bokštas su mūro tvora. Tiesa, juos aprašant visi šie pastatai jau buvo apleisti ir griūvantys.

D. Petrulio teigimu, tikslios informacijos neturima, bet kažkur Kranto gatvėje pamatai galėjo išlikti.

Tautų mišinys

Atnaujinimui rengiama Kranto gatvė skaičiuoja ilgametę ir sudėtingą istoriją. Tai yra viena senųjų Panevėžio gatvių. Cariniais laikais ji vadinta Monopolio ar Krantinės gatve. Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinė valdžia ją vadino Kaizerio Vilhelmo gatve, o Kranto vardą ji gavo tik 1919-aisiais.

„Tai buvo malūnų, įvairių tautų atminimo gatvė“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Nors pačiame miesto centre esanti Kranto gatvelė dabar atrodo tyli ir rami, kadaise čia virte virė gyvenimas, klestėjo įvairiausi verslai. Joje stovėjo ne vienas pramoninis malūnas, tarp jų buvo didžiausias ir moderniausias Baltijos šalyse. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visus juos, išskyrus B. Rubinšteino, kuriame dabar veikia viešbutis, susprogdino besitraukdami vokiečiai.

Be to, Kranto gatvėje sėkmingai veikė ir dvi žydų lentpjūvės, dvi vatos dirbtuvės, „Kneset izrael“ – bene svarbiausia tarpukariu žydų draugija, stomatologijos kabinetas, malūnų valcų įmonė. Pasak D. Pilkausko, gatvės pradžioje buvo „Tilkos“ saldainių dirbtuvė, 1931 metais atidarytas Giršos Lichto saldainių fabrikėlis.

Istorikas pasakoja, kad Kranto gatvė glaudžiai susijusi ir su Panevėžio vokiečių bendruomene. Žinoma, kad 1933 metais Panevėžyje gyveno nuo 15 iki 20 vokiečių šeimų. Pavyzdžiui, Kranto gatvėje veikė vokiečių vaikų darželis.

Ši gatvė glaudžiai susijusi ir su Panevėžyje gyvenusia lenkų, kurie tarpukariu pastatė lenkų gimnaziją, bendruomene. Dabar jos pastate veikia „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras. 1929 metų Kranto gatvėje duris buvo atvėrusi ir Panevėžio ambulatorija, kuriai vadovavo daktaras Juozas Vileišis – garsios Vileišių giminės atstovas. Šioje ambulatorijoje nemokamai buvo gydomi policininkai, savivaldybės tarnautojai ir beturčiai. D. Pilkauskas pasakoja, kad 1936 metais Kranto gatvėje namus įsigijo ir Panevėžyje garsi Marcinkevičių šeima.

„Iš Panevėžio apskrities ligoninės gydytojo Marcinkevičiaus išaugo visa gydytojų dinastija. Tarp jų akademikas ir kiti garsūs gydytojai“, – pasakoja muziejininkas.

Lietuvą aprūpino degtine

Iki šių dienų Kranto gatvėje išlikęs dar vienas istorinis pastatas. Daugeliui panevėžiečių šis pastatas labiau žinomas kaip konservų fabrikas, tačiau jo istorija – gerokai senesnė ir turtingesnė. Pasak D. Pilkausko, Kranto gatvės 19 numeriu pažymėtame name buvo valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu. Šie raudonų plytų mūro su dekoro elementais pastatai iškilo apie 1880 metus.

„Tai – tipiškas XIX–XX amžių pramoninės architektūros pavyzdys. Panašios gamyklos kūrėsi ir carinėje Rusijoje“, – sako istorikas.

1919–1923 metais šiame pastate šeimininkavo kariškiai – veikė karinė intendantūra, bazavosi pėstininkų pulkas. Tik vėliau, 1923 metais, atkūrus degtinės monopolį, vėl nuspręsta atkurti degtinės pilstymo įmonę. D. Pilkauskas pasakoja, kad jos įrengimo darbai vyko iki 1924 metų. Ši Panevėžio įmonė degtine aprūpino net 14 Lietuvos apskričių, tarp jų ir tolimesnes – Šilalės, Kretingos, Raseinių. 1941 metais gamykla pavadinta valstybės spirito ir degtinės trestu. Nacių okupacijos metais pervadinta degtinės gamykla.

„Tokia produkcija šiuose pastatuose gaminta iki maždaug 1955 metų. O tikrojo konservų fabriko gimimo istorija susijusi jau su kitomis Panevėžio gatvėmis – ne vien su Kranto, bet ir Respublikos, Ramygalos“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Archeologai tęs kasinėjimus

Pernai, aptikus žmonių kaulų, archeologiniai tyrimai atlikti ir remontuojamoje Vasario 16-osios gatvėje. Pernai archeologai nustatė, kad šioje vietoje ne vieną šimtmetį buvo kapinaitės, kurios suardytos veikiausiai statant Panevėžio rajono savivaldybės pastatą. Spėta, kad kapinaitės galėjo siekti net XVII–XVIII a.

Šiemet tyrimai toliau bus tęsiami.