Bendra malda už laisvės gynėjus prie Telefono-telegrafo stoties pastato. Šv. Mišias aukoja Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Robertas Pukenis. 1991 m. sausis. J. Ambraškos nuotrauka.

Trisdešimt metų laisvės

Trisdešimt metų laisvės

Kai prieš trisdešimt metų sprendėsi Lietuvos likimas, su šauliais prie parlamento budėjusio Kęstučio Vaitonio namuose Panevėžyje laukė jauna žmona su dviem mažais vaikučiais. O gydytojai Liudvika ir Petras Knizikevičiai tuo metu Panevėžio ligoninėje rūpinosi jau Nepriklausomybės kartos pirmaisiais kūdikiais. Apie kruvinojo sausio įvykius Krašto apsaugos savanorė Eisvina Gailiūnė žino tik iš pasakojimų. Ji su sutuoktiniu, taip pat savanoriu, laiminga, kai jųdviejų mažoji dukrelė, paklausta, kas esanti, išdidžiai taria: lietuvė.

 

„Nelaikau savęs didvyriu ir niekada tokiu nelaikysiu. Ir nemėgstu apie tokius dalykus kalbėti. Tiesiog atlikau savo pareigą, o atlikti pareigą privalu ir normalu, nėra kuo čia girtis. Ir dabar jaučiu, kad ne visą save dar išnaudojau, reikėjo ir galėjau daugiau padaryti“, – kalba Aukščiausiosios Tarybos gynėjas panevėžietis Kęstutis Vaitonis, Sausio 13-osios išvakarėse paprašytas prisiminti įvykius prieš tris dešimtmečius.

K. Vaitonio drąsa ir atsidavimas Lietuvai įvertinti valstybiniais apdovanojimais: Sausio 13-osios atminimo medaliu, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

O tada, 1991-ųjų sausį, jam, tuomečiam Panevėžio šaulių sąjungos štabo viršininkui, ir būriui panevėžiečių šaulių dramatiški įvykiai, pakeitę visos Lietuvos gyvenimą, prasidėjo dar gerokai iki kruvinosios nakties.

K. Vaitonis pamena, jog grupė jaunų panevėžiečių šaulių budėti į Vilnių prie Aukščiausiosios Tarybos atvyko sausio 10-ąją. Vyrai rimtai ruošėsi gynybai – jau kitą dieną parlamento vestibiulyje rikiavosi šauliai, savanoriai, kiti kovotojai prisiekti Lietuvai. K. Vaitonis svarsto, kad turbūt tai buvo pirmoji kario priesaika, duota Lietuvai nusimetant sovietinės okupacijos jungą.

Prieš priesaikos skaitymą apsispręsti buvo duota 15 minučių – kurie suabejojo, galėjo išeiti. Prieš prisaikdinimą tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius visus įspėjo, kad kraujas jau pralietas. Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas tyčia rėžėsi į žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį.

Tai galėjo reikšti, kad okupantų armija gali veikti be jokių skrupulų. Ar tuomet atsirado pasitraukusiųjų, K. Vaitonis nepamena. Tačiau visi suprato, kad tai – ypatinga akimirka.

„Kariui priesaika yra viskas. Civiliai gali duoti daug priesaikų, ir parlamentarai, ir prezidentai prisiekia ne po vieną kartą, bet kariui priesaika – vienintelė gyvenime. Kaip ir vėliava. Civiliui ji gali atrodyti kaip audeklo gabalas, bet kariui karinė vėliava – pulko, dalinio – yra viskas. Ją praradus dalinys išformuojamas. Priesaika ir vėliava kariui – šventi dalykai“, – pabrėžia K. Vaitonis.

Abejonės prieš ją duodant, pasak gynėjo, net nesukirbėjo, nors namuose Panevėžyje laukė jauna žmona su dviem dar mažais vaikučiais.

„Gal dabar ir galima sakyti, kad tada neatsakingai elgiausi, kaltas prieš šeimą. Bet tuomet galvojau viena – turiu atlikti pareigą Lietuvai. Tiesiog žinojau, kad turiu taip elgtis ir ne kitaip“, – sako K. Vaitonis.

Parlamento gynėjai Panevėžio šauliai Vilniuje. Pirmoje eilėje iš dešinės trečias – Panevėžio šaulių rinktinės būrio vadas Kęstutis Kostas Vaitonis. 1991 m. sausio 10 d. J. Vaupšo nuotrauka.

Į parlamentą kabarojosi pro langus

Po priesaikos panevėžiečiai liko budėti parlamento rūmuose. O lauke atmosfera kaito – ošė didžiulė iš visos Lietuvos suvažiavusių žmonių minia, „jedinstvininkai“ vis bandė patekti į pastatą.

Kitą dieną keitėsi gynėjų pamaina – iš Panevėžio atvyko kiti, K. Vaitonis su šauliais sugrįžo trumpam pailsėti namo.

Kraupią žinią apie Vilniuje, prie televizijos bokšto naktį tankų traiškomus žmones, ką tik akis miegui sumerkusiam K. Vaitoniui pranešė žmona.

Paryčiais Panevėžio šauliai vėl lėkė ten, kur jų labiausiai reikėjo.

Prieš išvažiuodamas K. Vaitonis atsisveikino su raudančia žmona ir verkiančiais vaikais, dar spėjo nulėkti į bažnyčią susitikti su kunigu Robertu Pukeniu ir gauti jo palaiminimą.

Jau paryčiais Panevėžio šauliai sėdo į autobusiuką ir lėkė atgal, į sostinę. Tik šįkart nusiteikę Laisvę ginti nebe plikomis rankomis. Į Vilnių buvo vežami ir ginklai, surinkti iš medžiotojų, kitų žmonių.

Į parlamentą gynėjams teko kabarotis pro langus – visi įėjimai jau buvo užtverti barikadomis.

„Sausio 13-ąją buvo atvykę kalbėtis kariškiai iš Šiaurės miestelio. Reikalavo atitraukti žmones, matyt, buvo galvojama šturmuoti. Per langą parlamentarai ragino žmones atsitraukti, įspėjo, koks pavojus gresia, bet jie liko. Mes dar juokavom, kad tauta valdžios nebeklauso. Pavakare atėjo žinia, kad nebepuls. Matyt, prie parlamento buvo per daug žmonių. Jei būtų puolę, čia būtų buvę baisiau nei prie bokšto – daug aukų pareikalavę“, – istorinius įvykius pamena gynėjas.

Į Vilnių – automobiliu, prigrūstu ginklų

Naktį Gynybos štabo viršininkas Jonas Gečas, sukvietęs gynėjus, beginkliams liepė vykti namo. Saugoti parlamento liko turėjusieji ginklus – šauliai, savanoriai, kariai. Jie stovėjo pirmosiose fronto linijose pasiruošę iki paskutinio atokvėpio ginti savo ir tautos Laisvę. Arba žūti.

Kas savaitę gynėjai keisdavosi pamainomis. K. Vaitonis, atbudėjęs savaitę, grįždavo į darbą „Ekrane“ .

„Gamyklos vadovybė nieko nesakydavo. Sugrįžęs paduodavau jai J. Gečo pasirašytą popierėlį ir po savaitės vėl išvažiuodavau“, – pamena kovotojas.

Tos kelionės iš Panevėžio į Vilnių buvo pilnos įtampos. Niekada negalėjai žinoti, ką sugalvos keliuose nuolat važinėjantys sovietų šarvuočiai.

„Autobuse važiuodavo žmonės be ginklų, o aš ir Stasys Barisevičius (Krašto apsaugos departamento Panevėžio zonos skyriaus viršininkas – aut. past.) iš paskos su lengvąja, iki lubų prikišta ginklų. Buvome pasiruošę tokiai akistatai: jei anuos sustabdys, kad galėtume pasitraukti“, – pasakoja K. Vaitonis.

Ilgos budėjimo dienos ir naktys tęsėsi iki pat rugpjūčio karinio pučo – paskutinio raudonojo slibino pasispardymo.

Nebijo tik bepročiai

Tais pačiais metais K. Vaitonis pasuko į profesionaliąją karinę tarnybą. Joje ištarnavęs 15-iolika metų dabar yra atsargos pulkininkas leitenantas.

„Kodėl į kariuomenę? Sunku atsakyti. Mane karyba traukė, nors baigęs inžineriją“,– svarsto parlamento gynėjas.

Kaip ir neįmanoma racionaliai paaiškinti, kodėl Lietuvos vyrai ir moterys, palikę namuose senus tėvus, mažus vaikus, tą kruvinąjį sausį iš visų Lietuvos kampelių važiavo ten, kur Lietuvos širdis. Vedė meilė ir pareiga savo kraštui. Anot K. Vaitonio, per amžius perduodama iš kartos į kartą.

Ir, pasak gynėjo, netiesa, kad jie nebijojo.

„Sako, nebijo tik bepročiai. Yra baimė, bet yra ir jos nugalėjimas“, – pabrėžia parlamento gynėjas.

Nuo sausio įvykių, baltą sniegą nudažiusių krauju, praėjus jau 30-iai metų, pasak K. Vaitonio, negalima nesidžiaugti tokia Lietuva, kokioje gyvename.

„Jau tapo įprasta laisvai elgtis, šnekėti, išsakyti savo nuomonę, keliauti po pasaulį. Tik, deja, jau daugiau ar mažiau užmirštami kadaise ten stovėję ir rizikavę. Daug tokių, likusių užmaršty. Vienas savanoris sakė: mums nereikia privilegijų, nereikia kompensacijų, mums pakaks gražiai pasakyti ačiū. Atėjus progai iš tribūnų kažkas gražiai pašneka ir paskui užmiršta. Tas atminimas tampa kaip proginė gėlė, kaip per Kalėdas papuošta eglutė“, – svarsto Laisvės gynėjas.

Nusipelniusių Lietuvos gydytojų vardu įvertinti panevėžiečiai medikai Liudvika ir Petras Jurgis Knizikevičiai puikiai mena tas įtampos pilnas naktis iki lemtingosios 1991-ųjų sausio 13-osios. Sutuoktiniai tuo metu, kaip įprasta, darbavosi Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Prašė skelbti pasauliui

Tuomet, kai Lietuva per kraują ir aukas kėlėsi naujam gyvenimui, kartu su ja į pasaulį veržėsi gyvybės – jau Nepriklausomybės kūdikiai.

Nusipelniusių Lietuvos gydytojų vardu įvertinti panevėžiečiai medikai Liudvika ir Petras Jurgis Knizikevičiai puikiai mena tas įtampos pilnas naktis iki lemtingosios 1991-ųjų sausio 13-osios. Sutuoktiniai tuo metu, kaip įprasta, darbavosi Respublikinėje Panevėžio ligoninėje.

Tuometis Ginekologijos skyriaus vedėjas P. J. Knizikevičius rūpinosi moterų gimdymais. Jo žmona, Naujagimių skyriaus vadovė L. Knizikevičienė globojo ką tik pasaulį išvydusias gyvybes.

„Prisimenu: kai visa tai prasidėjo, per rytinį kolektyvo susirinkimą visų paprašiau skambinti giminėms, draugams bei pažįstamiems užsienyje ir pasakoti, kas vyksta Lietuvoje. Tai buvo nepateisinamas Rusijos elgesys, norėjau, kad visas pasaulis žinotų apie šitą neteisybę“, – pamena P. J. Knizikevičius.

Ar jį kas nors išgirdo, taip ir nesužinojo. Bet tada laisvės klausimas, anot mediko, visiems buvo ypač svarbus.

„Ligoninėje turėjome laidinius radijo imtuvus. Nuolat klausėme naujausios informacijos, kas vyksta sostinėje, Kaune. Nepraradome vilties, kad viskas baigsis gerai. Tačiau baisu tikrai buvo – juk važinėjo tankai, ginkluoti kariai“, – pasakoja gydytojas.

Įsiminė stačiatikių popas

O Panevėžio ligoninės Ginekologijos skyriuje gyvenimas ėjo sava vaga – nepaisant politinės suirutės, gimdymai nestojo ir vaikai toliau gimė pagal gamtos įstatymus. Šioje vietoje panikos mažiausiai reikėjo. Po gimdymo skausmų moterų kančias atpirkdavo laimė sulaukus mažylio.

Bet ir gimdyvių palatose veikė radijas, buvo ir televizorių. Pacientės, pasak buvusio gydytojo, nebuvo atskirtos nuo pasaulio ir karu grasinančių įvykių Lietuvoje.

„Ir jos tikriausiai bijojo tų įvykių, bet panikos nesijautė, labiau bendras susikaupimas“, – patikina P. J. Knizikevičius.

Medikus ir kitus, jo nuomone, anuomet labai palaikė parlamentarų kreipimasis į žmones, dvasininkų kalbos. Panevėžietis prisimena reportažą, per kurį į lietuvius ir rusus kreipėsi pats stačiatikių popas Lietuvoje ir prašė taikos.

Priešingai, mediko teigimu, buvo gėda klausyti meluojančių kolaborantų ir jų propagandos.

„Baisu buvo, kai žurnalistai pranešė apie užimtą televiziją. Išgelbėjo Kauno informacija, galėjome sekti tikras naujienas ir žinias“, – pamena panevėžietis.

Tarp medikų – tarptautinė diskusija

Baisiausią Sausio 13-osios naktį medikų šeima leido namuose. Tą kartą abiem buvo laisvadienis, bet važiuoti į įvykių epicentrą pora nesiryžo.

„Mes dirbom ir negalėjom palikti pareigų – mesti gimdyvių, naujagimių. Mums liko laukti ir tikėti“, – teigia P. J. Knizikevičius.

Jo žmona priduria, jog tą naktį su vyru apie 2 val. sulaukė kaimyno žinios žiūrėti televizorių. Medikai nuo ekrano nesitraukė iki paryčių. Keli jų kolegos buvo ir pačiam Vilniuje.

L. Knizikevičienė pasakoja tą sausį taip pat išvengusi didelės panikos. Ji svarsto, kad daugiau sąmyšio ligoninėje būta 1990-ųjų kovo 11-ąją.

„Sovietmečiu su rusų kareiviais į Lietuvą atkeliaudavo ir jų žmonos. Panevėžyje daug kur dirbo lakūnų sutuoktinės. Ir mūsų skyriuje buvo rusų, baltarusių slaugytojų. Kai buvo paskelbta nepriklausomybė, joms kilo daug klausimų – pirmą kartą tarp mūsų užvirė tikros tarptautinės diskusijos“, – pasakoja gydytoja.

Svetimšalės, anot jos, staiga susidomėjo, kokios tikrosios lietuvių vėliavos, Lietuvos istorija ir tradicijos.

„O per sausio 13-ąją ligoninėje buvo gana ramu. Ligoniai žiūrėjo daugiau savo sveikatos, o mes jais rūpinomės“, – sako L. Knizikevičienė.

Šiandien medikų pora dėkinga visiems sausio kovotojams. Jų dėka turime laisvę, kuria tikėti, pasak medikų, žmonės nesiliovė net ir po to sekusiomis sunkiausiomis akimirkomis.

Krašto apsaugos savanorių pajėgose savanoriaujantiems Eisvinai ir Simonui Gailūnams Sausio 13-oji yra laisvės simbolis, už kurį dėkingi nepabūgusiems prieš 30 metų apginti savo vertybių ir šalies. Asmeninio archyvo nuotr.

Savanorystė – jaunuolių meilės išraiška

Jaunajai kartai, gimusiai jau nepriklausomoje Lietuvoje, suprasti, kokia buvo tikroji laisvės kaina, gerokai sudėtingiau. Jie apie Sausio 13-ąją tėra girdėję iš tėvų, senelių, mokytojų. Panevėžio rajone gyvenanti Eisvina Gailiūnė kartu su vyru Simonu yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų savanoriai. Eisvina įsitikinusi, kad tarnystė savo šaliai yra viena iš meilės apraiškų. Nors gimus pirmagimei dukrytei karė turėjo daryti pertrauką, o planus grįžti savanoriauti sujaukė karantinas, ji laukia, kada pasikeis situacija ir ji tikrai grįš į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.

„Gimus dukrytei savanoriavimas truputį sustojo. Labai džiaugiuosi, kad per motinystės atostogas bent kartą teko dalyvauti pratybose“, – šypsosi E. Gailiūnė.

Anot jos, tarnavimas krašto apsaugoje yra tikra patriotiškumo mokykla, o jos šeimoje visada buvo skiepijamos patriotinės vertybės. Eisvinos senelis buvo partizanų ryšininkas. Ir anūkė buvo auklėjama patriotiška dvasia, skiepijamos meilės savo šaliai vertybės. O savanorystė tik dar labiau jas sustiprino. Kai Lietuva išgyveno kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius, Eisvina buvo per maža, kad suvoktų, kas vyksta. Tik vėliau iš artimųjų pasakojimų sužinojusi, kad tomis sudėtingomis dienomis jos senelis Vilniuje kartu su kitais kovotojais stojo už laisvę.

„Turbūt pirmą kartą apie šią mums svarbią datą išgirdau matydama siužetus per televizorių. Tuo metu buvau per maža suprasti, tačiau vėliau, jau eidama į mokyklą, klausinėdavau senelių apie tų dienų įvykius. Senelis buvęs partizanų ryšininkas, dažnai jo prašydavau papasakoti apie rezistencijos laikotarpį, apie lietuvių kovas už laisvę. Mano šeimoje buvo skiepijamos aukštos patriotinės vertybės, todėl buvo svarbu suprasti, kaip ir kodėl žmonės kovojo už siekiamybę būti laisviems“, – kalbėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje augusi Eisvinė.

Jaunimas neabejingas

E. Gailiūnei Sausio 13-oji pirmiausia siejasi su begaliniu tautos noru būti laisvai. Kartai, neišgyvenusiai sovietmečio, nėra lengva tai suvokti.

„Jaunimas turi būtinai domėtis Lietuvos istorija, nes tik dėl tokios istorijos esame mes. Domėtis turime iš dėkingumo ir pagarbos. Sausio 13-osios įvykiai buvo kupini laisvės troškimo ir kartu kančios bei skaudžių išgyvenimų, kurių mes, jaunimas, tikrai nesuprasime, tačiau galime domėtis, gerbti ir didžiuotis visais, kurie gynė savo laisvę, vertybes ir įsitikinimus. Reikia tiesiog pribręsti, kad suprastum šio įvykio svarbą ir reikšmę tokiai mažai tautai kaip mes“, – mano E. Gailiūnė.

Nors vyresnioji karta kartais suabejoja, ar šiuolaikinis jaunimas stotų petys į petį prieš valstybės agresorius, Eisvina įsitikinusi, kad Lietuvoje išties yra daug jaunų žmonių, kurie nedvejodami eitų ginti savo šalies laisvės. Jos nuomone, tam įtakos daug turėjo ir privalomoji karo tarnyba – nemažai jaunuolių ją renkasi savanoriškai, taip parodydami savo pilietiškumą. Kita vertus, koks bus Lietuvos jaunimas, labai priklauso ir nuo juos auginančios kartos, ar ji sugeba savo vaikams įskiepyti patriotiškumą, meilę savo šaliai.

„Skiepyti patriotines vertybes dukrai yra mano ir vyro darbas. Labai džiaugiuosi, kad paklausus dukrytės, kas ji yra, atsako esanti lietuvė, kad būdama tokia maža puikiai atpažįsta Lietuvos vėliavą. Man labai svarbu, kad jinai žinotų, kas buvo jos prosenelis. Sausio 13-oji kai kuriems tėra įsimintina data, bet labai noriu tikėti, kad didžiajai daliai Lietuvos gyventojų ši diena yra laisvės simbolis, už kurį esame dėkingi nepabūgusiems apginti savo vertybių ir šalies“, – sako E. Gailiūnė.

 

 

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų