Prisiminimuose – pro šalį praėjusi mirtis

„Kol nenumirs paskutinis šioje istorijoje rankas susitepęs asmuo, tol tiesa neišaiškės“, – sako prieš 26-erius metus iš skęstančio kelto „Estonia“ išsigelbėjęs vienintelis lietuvis, panevėžietis Artūras Tamašauskas.

Dabar jis Jungtinėse Amerikos Valstijose dirba tolimųjų reisų vairuotoju ir specialiai neseka pastaruoju metu vėl pasipylusių naujienų apie istorinę katastrofą.

Artūras tvirtina, kad viena didžiausių praeito amžiaus pabaigos nelaimių jo atmintyje nepaliko visą gyvenimą apvertusių pėdsakų.

Tačiau 852-iems žmonėms šis įvykis užbaigė viską. A. Tamašauskas iki šiol prisimena suakmenėjusius veidus, kurie žiūrėjo į svyrantį laivą, juodą šaltą vandenį ir nedarė nieko.

Vienintelis tada iš nuskendusio kelto išsigelbėjęs lietuvis buvo ir vienas pirmųjų sureagavęs į įtartinai pasisukusią kelionę.

„Tuo metu dirbau vairuotoju ir keliavau į Švediją, mikroautobusu užsakovui vežiau elektros įrenginius. Kelte susipažinau su kitu lietuviu, pavakarieniavome ir nuėjau miegoti į apatinį denį. Miegojau trumpai, kol laivą sudrebino smūgiai – jų nepajusti nebuvo įmanoma“, – prisimena pirmą kartą tada keltu plaukęs A.Tamašauskas.

Pradžioje pagalvojęs, kad taip ir turi būti, netrukus Artūras tiesiog išgriuvo iš lovos – laivas staiga pasviro. Ant grindų jau buvo vandens.

Viską metęs, nė apsirengti nespėjęs panevėžietis puolė bėgti aukštyn. Kelionės pradžioje buvo peržiūrėjęs laivo planą ir žinojo, kaip pasiekti denį.

„Iš apatinio denio bėgau į viršutinį devintajame aukšte. Žinojau, kad jis pasiekiamas šoniniais laiptais, o į patį denį yra tik vienas kelias – per restoraną“, – pasakoja Artūras.

Pusnuogiam keleiviui kertant kelto restoraną, žmonės po vidurnakčio ten dar linksminosi. Pamatę prašalaitį, visi ėmė ploti, manydami, kad šis linksminasi. Bet staiga laivas dar labiau pakrypo, ėmė griūti daiktai, čiuožti indai nuo stalų – vakarėlis baigėsi.

Visą straipsnį skaitykite sausio 12 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.