Vyskupas Linas Vodopjanovas: turėsime dar labai ilgai gydytis

Vyskupas Linas Vodopjanovas: turėsime dar labai ilgai gydytis

Kai pasibaigs pandemija, žmonijai teks dar labai ilgai gydytis kitas žaizdas, iš naujo mokytis pagarbos, švelnumo, sako Panevėžio vyskupas Linas Vodopjanovas OFM. Anot dvasininko, už užsikrėtusiųjų koronavirusų skaičiaus slepiasi gerokai didesni kiti, sužalotų sielų skaičiai.

Kūčios, Kalėdos yra šeimos ir pasidalijimo džiaugsmu šventė. Visgi šįmet daug šeimų nesusirinks į būrį, daug kam teks prie Kūčių stalo sėstis vienam. Gerbiamas Vyskupe, kaip tokiomis sąlygomis pajusti tą džiugią naujieną?

Šv. Kalėdos mums, krikščionims, yra viena gražiausių ir brangiausių švenčių. Kristaus gimimą švenčiame niūriausiu metų laiku, kai daug tamsos, trumpos dienos. Ir Evangelija pagal Joną sako, kad į šį pasaulį atėjo tamsoje spindinti tikroji šviesa, bet žmonių ji buvo atmesta. Šiais metais visas pasaulis išgyvena pandemiją, sukaustytas baimės, nežinomybės, ir Kalėdos neišvengiamai bus kitokios nei įprastai. Artimųjų lankymas, susiėjimas, vienas kito apkabinimas, pabuvimas kartu kol kas neįmanomas.

Bet negalima nusiminti, pasiduoti nevilčiai – neužmirškime, kad mylėdami savo artimą dabar pirmiausia turime saugoti vienas kitą. Kaip yra visa ko pradžia, taip ateina ir pabaiga. Dabartinis sukaustymas irgi nesitęs amžinai.

Būti vienam nereiškia likti vienišam. Evangelijoje apie Kristaus gimimą sakoma „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia „Dievas su mumis“. Taigi Dievas yra su kiekvienu iš mūsų. Tiesiog aš ir Dievas. Galbūt šiandien gyvenam tamsoje, sutrikę, išsigandę, bet Dievas yra daugiau nei bet kokie išbandymai. Jis visada kartu, visada šalia. Svarbiausia – juo pasitikėti. Juk ir mylimųjų, šeimos nuotraukos dažniausiai laikomos šalia, kad nuolatos būtų matomos: tolimųjų reisų vairuotojų kabinose, biurų kabinetuose ant darbo stalo. Nepaisant, kad artimieji toli, gal net už tūkstančio kilometrų, vis tiek jaučiame jų didžiulę meilę ir buvimą. Taip ir Dievas, atėjęs į mūsų gyvenimus, visada yra šalia ir mylintis, neapleidžiantis savo vaikų.

Tikintieji į bažnyčią ateina atvira širdimi. Tai vieta, kur siela nurimsta. Kaip žmones paveikė dabartinė situacija, kai nebegali lankytis šv. Mišiose? Kokias jūsų įžvalgas apie žmogų paskatino šis sunkus metas?

Kai kuriems, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, atėjimas į bažnyčią buvo tarsi gyvenimo ritmas, reguliarus kaip tiksintis laikrodis. Išties yra žmonių, labai skausmingai išgyvenančių apribojimus, kai nebegali lankytis šv. Mišiose. Juk žmogus ne vien duona sotus, jam reikia ir dvasinio maisto. Šv. Mišios, aukojamos uždarytose bažnyčiose, bus transliuojamos ir per televiziją, radiją, internetu. Visgi kad ir kokios komunikacijos, ryšio priemonės būtų, kokios jos bus išrastos ateityje, jos neatstos to, kas gyva ir tikra.

Bažnyčios liko atviros, kad žmogus galėtų užeiti, pasimelsti, pabūti tyloje, susitarus su kunigu galima ir išpažinties prieiti, bet atvirų šv. Mišių nebus nei Kalėdų naktį, nei rytą. Mums, vyskupams, buvo sunku tą pasakyti, bet augant sergančiųjų koronavirusu skaičiui negalima negalvoti apie pavojų.

Nors žmonėms dvasiškai tikrai sunku, kol kas nėra daug per tą sunkų metą ateinančių pasikalbėti pas kunigą. Ir tą reikia suprasti – po pirmojo karantino dar nebuvo laiko atsikvėpti, nuo pavasario tęsiasi sukausčiusi baimė užsikrėsti. Iš baimės žmonės tapo uždaresni. Deja, matau ir daugiau pykčio, santykiuose mažėja švelnumo. Net ir bažnyčioje, kol buvo galima rinktis į šv. Mišias, esu pastebėjęs, kad jei kažkas arčiau atsisėda, kyla tokios aštrokos reakcijos. Po tamsos visada ateina šviesa, išaušta diena, praeis ir pandemija, bet ji ilgam bus paveikusi santykius. Kai ji pasibaigs, turėsime dar labai ilgai gydytis kitas, nematomas vidines žaizdas, iš naujo mokytis pagarbos, švelnumo, mandagaus bendravimo, nereaguoti „kietai“. Už užsikrėtusiųjų koronavirusų skaičiaus slepiasi gerokai didesni kiti, sužalotų sielų skaičiai.

Kasmet dvasininkai kalba, kad kalėdinė komercija gožia gerąją naujieną. Kaip manote, ar kunigų raginimai nesukomercinti Kalėdų šįmet išgirsti?

Bažnyčiose nevyks šv. Mišios, bet prekybos centrai dirba visu pajėgumu.
Juokauju, kad kalėdiniu laikotarpiu nereikia išprotėti. Šitiek nuperkama dovanų, o pabandykite prisiminti, ką pernai gavote per Kalėdas? Esu įsitikinęs: ne kiekvienas sugebės atsakyti. Prisimins, kad kažkokia dovanėlė buvo, o kokia? Vadinasi, tokia dovana nepalietė širdies. Suaugusieji dažnai elgiasi kaip maži vaikai: gauna dovanėlę, apsidžiaugia, o po savaitės ji jau būna nusibodusi, dar po mėnesio ir pamiršta.

Didžiausia Kalėdų dovana yra pats Dievas, įžengęs į žmogaus gyvenimą. Nuo Kristaus gimimo prasidėjo naujas istorijos etapas. Tai tokia didelė dovana, ir, paradoksalu, apie ją užmirštama, bandoma pakeisti kažkuo kitu. Popiežius Pranciškus kovo mėnesį tuščioje Šv. Petro aikštėje Vatikane suteikdamas palaiminimą „Urbi et orbi“ kalbėjo: bebaimiai skverbėmės pirmyn, manydami, kad sergančiame pasaulyje išliksime sveiki.

Lėkėme, pirkome, grąžinome, keitėme, apyvartos sukosi beprotiškais greičiais ir sumomis. Perkama galybė dovanų, o po švenčių jos masiškai grąžinamos. Tai rodo, kad tos dovanos teikiamos negalvojant apie žmogų, kad nėra santykio tarp dovanojančiojo ir dovaną gaunančiojo. Norisi linkėti neperlenkti lazdos. Verčiau dovanoti gerą žodį, ranka užrašytą sveikinimo atviruką, nepamirštant pagrindinės Kalėdų dovanos – į mūsų gyvenimus atėjo Dievas.

Gyvename interneto amžiuje, kai populiarumo viršūnėje atsidūrę įvairūs nuomonės formuotojai, vadinamieji influenceriai. Ir nepaisant to, tokioje aplinkoje Biblija vis tiek išlieka skaitomiausia knyga.

Biblija yra gyva knyga. Popiežius Pranciškus, norėdamas pabrėžti Dievo žodžio reikšmę, netgi įvedė Dievo žodžio sekmadienį, švenčiamą kasmet visose bažnyčiose trečiąjį sausio sekmadienį. Dievo žodis paliečia kiekvieno širdį. Netgi jei atrodo, kad skaitai Bibliją ir nieko nesupranti, vis tiek verta skaityti – Viešpats prakalbės kažkuriuo metu kažkokiu gyvenimo įvykiu. Dievo žodis pirmiausia yra geroji žinia. Pradėkime skaityti nuo Evangelijos. Vieni skaito ištisai, kiti atsiversdami kaip išeina po keletą eilučių. Kai pamilsti Dievo žodį, jis tampa kaip maistas. Taip, kaip kiekvieną dieną norisi arbatos ar kavos, taip norisi ir jį paskaityti. Netgi jei sunku suprasti, nereikia išsigąsti. Ryte perskaičius, gal tik vakare suprasi, ką Dievas tą dieną norėjo tau pasakyti.

O kaip Jūs, gerbiamas Vyskupe, planuojate sutikti Kalėdas?

Atvykęs į Panevėžį radau labai gražią Kūčių tradiciją. Panevėžio ir aplinkinių parapijų kunigai vienais metais Kūčių rinkdavosi Kristaus Karaliaus katedros, kitais – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapijoje. Ir taip kasmet jos keisdavosi. Mūsų, dvasininkų, susirinkdavo ne tiek jau mažai, atvažiuodavo ir iš kaimų. Vieni kitiems ir padėkodavome, ir atsiprašydavome, pasidalydavome kalėdaičiu, palinkėdavome vieni kitiems džiugių Kalėdų ir po bendros vakarienės išsiskirstydavome po savas parapijas. Šįmet tokio susiėjimo nebus.

Mano mama gyvena Kretingoje, tėvukas miręs prieš metus. Anksčiau važiuodavau Kalėdoms į Kretingą, aplankydavau brolius pranciškonus, mamą. Šįmet ir to negalės būti.

Su keletu kunigų Kalėdų naktį užrakintoje Kristaus Karaliaus katedroje švęsime šv. Mišias, taip pat ir Kalėdų rytą. Nuo 9 val. katedra bus atidaryta iki vakaro, kad žmonės galėtų ateiti susikaupti maldai, aplankyti prakartėlę, kuri šįmet irgi gerokai kuklesnė.

Šįmet laukia net keturios šventinio savaitgalio dienos. Nebus įprasto važiavimo į svečius, kelionių, laiką ramiai leisime namuose. Gal rekomenduotumėte filmą ar knygą, ką veikti ilgąjį savaitgalį?
Pirmiausia siūlyčiau per televiziją ar internetą išklausyti šv. Mišias, užsidegti žvakutę – juk Dievui atėjus į pasaulį nušvito šviesa. Galima pasiklausyti gražių kalėdinių giesmių, pažiūrėti gražų filmą, kuris atgaivintų sielą. Kadaise, kai buvau įstojęs į noviciatą, ir aš žiūrėjau „Vienas namuose“, bet šventinį savaitgalį galima surasti ir ką nors kita. Tai geras laikas paskaityti knygą. Rekomenduočiau Marijos Sticco „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ – maloniai skaitoma, joje daug dėmesio istoriniams šaltiniams.

Gerbiamas Vyskupe, artėjant Kalėdoms, ko palinkėtumėte panevėžiečiams ir visiems „Sekundės“ skaitytojams?

Išgyvename neįprastą laikotarpį, bet ne viskas jame buvo blogai. Kviečiu pamąstyti, kas šįmet buvo ir gera. O kitiems metams linkiu būti Dievo palaimintiems, kad Dievas visiems duotų sveikatos, ypač ligoniams, kenčiantiems. O dėkodami Dievui už sveikatą, stengtumėmės kasdien padaryti kažką gera. Kad nebijotume sakyti ačiū – Dievui, artimui, kaimynui. Žodis „ačiū“ žmonių širdis irgi keičia. Linkiu palaimingų Kristaus gimimo švenčių ir gražių, laimingų Naujųjų metų. Tegul besiartinantys 2021-ieji būna daug šviesesni ir visada pasitikėkime Viešpaties artumu.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

  • Vadinasi dėl pandemijos dingo pagarba ir švelnumas?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų