-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dažnas, be abejo, suko ir į Anykščių kraštą – ten pamatyti tikrai yra ką. Be Puntuko, Laimės žiburio, Arklio muziejaus, vienas iš turistų pamėgtų, dažnai lankomų objektų – garsusis Medžių lajų takas.
Be to, Anykščių šilelyje yra ir daugiau įdomių pažintinių takų. O šiemet visai šalia Basų kojų tako atsirado dar vienas naujas – Praeities takas.
Eidami juo, nors ir neilgu, turistai stebisi medinėmis išnykusių gyvūnų, tokių kaip mamutas, skulptūromis.
Visos jos – meistro iš Panevėžio krašto Valerijaus Kunigel rankų darbas.
„Tai mūsų trijų – Uliūnų seniūnaičio Virginijaus Tarulio, jo sūnaus Deivido ir mano sumanymas bei bendras jo įgyvendinimas. Sugalvojome, ėmėme ir padarėme – vyrai rūpinosi mediena, vežė, statė, o aš tik drožiau“, – kuklinasi meistras.
Kaimo žmonių švelniai Menuku vadinamas meistras savo talentą rodo ne tik Lietuvos, bet ir Kanados, Anglijos čempionatuose. Ir vis tiek jam mieliausias laikas – praleistas medžiu kvepiančiose savo dirbtuvėse. Asmeninio archyvo nuotr.
V. Kunigel pirmiausia išgarsėjo kaip Uliūnuose, kaime netoli Panevėžio, gyvenantis ir juos savo drožtomis skulptūromis gražinantis meistras.
Pasižvalgęs po Uliūnus, pamatysi daug medinių grožybių – pelėdų, katinų, paukščių, nykštukų ir kitų gyvūnų bei pasakų veikėjų. Jie stovi ir tupi prie dažnos sodybos, puošia gėlynus, tvoras, vartus. O prie Uliūnų tvenkinio yra ištisas įvairių skulptūrų parkas.
Matyti, kad meistrui bei jo užsakovams bene labiausiai patinka pelėdos – jos, pačios įvairiausios, puošia ne tik Uliūnus, bet ir daugelį kitų Lietuvos vietų. Įvairios medžio skulptūros populiarėja, žmonės jų nori sodybose, soduose, atmintinose vietose. Medžio drožėjų yra nemažai – kiekvienas su savo gabumais, stiliumi ir unikalumu. Tad drožinių mėgėjams yra kur akis paganyti, iš ko rinktis. Ir ne vienas jų dėmesį atkreipia į išskirtinius, su didele meile ir fantazija kurtus V. Kunigel darbus.
„Mano drožinių temos – iš miško pasaulio. Idėjų semiuosi gamtoje. Labiausiai patinka drožti gyvūnus, paukščius. Žmonių veidai ar figūros reti mano drožiniuose“, – sako tautodailininkas ir svarsto, jog greičiausiai taip ir turėjo būti – miškas jo gyvenime svarbią reikšmę vaidino nuo mažens.
Užaugo menininkas Rokiškio rajone, Juodupėje. O vasaras su broliu leisdavo pas senelį gretimame kaime.
Senelis – eigulys, gamtos mylėtojas – anūkus nuolat vesdavosi į mišką.
„Man miške labai patikdavo“, – prisimena V. Kunigel.
Patikdavo jam su seneliu ir krepšius pinti. Valerijus juokiasi, jog ir dabar laisvai bet kokį krepšį nupintų, tik kad nebėra kada – visą jo gyvenimą užvaldė drožimas.
45-erių metų drožėjas tikina, jog pirmasis jo mokytojas ir įkvėpėjas ir buvo miškas, gamta.
Didelę įtaką turėjo ir vaikystėje į rankas patekusi knyga su išspausdintomis garsaus kraštiečio Liongino Šepkos drožinių fotografijomis.
Bet gražiai piešęs, menu domėjęsis berniukas apie dailės studijas nė nesvajojo. Norėdamas padėti nelengvai besivertusiai šeimai, anksti pradėjo dirbti. Ir, kaip sako, labai patikusį darbą – medkirčio. Būdamas vos šešiolikos, miške jau rimtai dirbo – iš pradžių kirsdavo krūmus, po kurio laiko savarankiškai pjovė medžius.
O ir su Uliūnais susipažino dirbdamas medkirčiu, kai buvo atsiųstas į komandiruotę kirsti miško netoli šios gyvenvietės. Vėliau čia apsigyveno, šeimą sukūrė.
Dabar trijų dukrų tėvas, dviejų anūkų senelis V. Kunigel sako, kad būtent pažintis su medžiu vaikystėje jį ir atvedė į drožybą.
„Suradau savo tikrąjį kelią“, – sako Valerijus ir tikina, kad svarbiausi dalykai jo gyvenime dabar yra du – drožyba ir vaikai.
V. Kunigel pasakoja, kad pažintis su mišku ir medžiu vaikystėje jį ir atvedė į drožybą. Asmeninio archyvo nuotr.
„Menukas“ – tokiu vardu uliūniškiai vadina V. Kunigel, lakios fantazijos ir darbščių rankų medžio drožėją, vos ne kas antram kaimynui išdrožusį kokią nors medinę lauko skulptūrą.
„Jau seniai prigijęs man tas vardas, matyt, kilęs nuo įmonės, kurioje dirbu, pavadinimo. O ar esu menininkas, nežinau, dirbu ir tiek“, – lieka kuklus drožėjas.
Kaip reikia drožti, nuo ko pradėti, kaip išreikšti, ką nori, jis niekur nesimokė. Tiesiog ėmė medį ir drožė ką sumanęs ir tuo, ką turėjo – peiliuku, kalteliu.
„Dabar išmokti galimybės visai kitos – internetas siūlo visas pamokas. O ir įrankių prigaminta puikiausių. Ir man peilio bei kaltuko nebereikia – dirbu su specialiu drožinėjimui skirtu pjūklu, šlifavimo, deginimo įrankiais. Užtat galiu daugiau ir geriau padaryti“. – pasakoja V. Kunigel.
Pirmąsias savo didesnes skulptūras jis ėmė drožti, kai įsigytą sodybą gimtajame Rokiškio krašte sugalvojo papuošti medžio dirbiniais.
O paskui, prisiminęs vaikystės pomėgį, ėmė drožti vis dažniau, vis su didesniu susidomėjimu. Gimė nauji sumanymai, idėjos. Ir žmonėms jo darbai patiko, atsirado užsakovų.
„Kam patiko mano drožiniai, tie pradėjo prašyti ir jiems kažką padaryti“, – sako drožėjas.
Darbštus žmogus greitai įvaldė darbo įrankius, surado savąjį stilių ir dabar jo darbai jau dešimtmetį puošia ne tik gimtojo krašto, bet ir kitose šalyse esančias sodybas, parkus, atmintinas vietas.
O štai savo kūrybos parodų medžio drožėjas nerengia.
„Mano parodos eina per žmones“, – sako Valerijus.
Ir dar jis labai nemėgsta rutinos – drožti vienodų, pagal šabloną sukurtų darbų. Jeigu užsakovas, pamatęs kokį Valerijaus išdrožtą meškiną, ežį, briedį, pelę, voverę ar pelėdą, susižavi ir prašo tokio paties, meistras vis tiek ką nors papildomo sugalvoja ir prideda. Kad būtų įdomiau.
„O labiausiai man patinka, kai užbaigęs darbą matau, jog jis pavyko – yra toks, kaip ir buvau sumanęs“, – sako drožėjas.
Eskizų jis nepiešia, dirba taip, kaip liepia intuicija bei fantazija. Taip ir gimsta įdomios, kartais visiškai netikėtos kompozicijos, kaip, pavyzdžiui, varlė ant kamino ar peliukai bate.
Įvairių medžio drožėjų čempionatų, seminarų, plenerų Lietuvoje ir užsienyje dalyvis V. Kunigel tikina, jog tokie susitikimai padeda pasisemti patirties, jų metu norisi kuo daugiau sužinoti, išmokti
„Juk žmogus visą gyvenime dirbi ir mokaisi“, – filosofiškai nusiteikęs meistras.
Jis buvo gavęs kvietimą dalyvauti pasauliniame medžio drožėjų čempionate Kanadoje, kur suvažiuoja gabiausi meistrai. Ir vyko į tą tolimą šalį, daug ką ten pamatė, išmoko.
O Anglijoje vykusiame pasauliniame medžio drožėjų čempionate drožė pandą vaizduojančią skulptūrą.
„Dalyvaudamas Lietuvos medžio kūrėjų varžybose buvau pelnęs publikos simpatijų prizą – šių nuopelnų užsitarnavo mano drožtas paukštis. Tokiuose čempionatuose gauni medžio, tris dienas ir turi parodyti, ką gali“, – pasakoja V. Kunigel.
Vis dėl to labiau nei susibūrimai, čempionatai, išvykos šiam vyrui mieliau laiką leisti savo dirbtuvėse, prie darbo.
„Man ypač smagu, kai matau, kad žmonėms patiko mano sukurtos skulptūros, kai jie džiaugiasi“, – sako Valerijus.
