Gintautas Vaitonis kalvėje leidžia dienas, o kartais ir iki nakties užsibūna – darbo čia į valias. P. Židonio nuotr.

Nuo priekalo – į garsiąsias vestuves

Nuo priekalo – į garsiąsias vestuves

Surinkęs krūvas įvairiausių kortų, suvaidinęs dešimtyje spektaklių, sušokęs šimtus šokių, nukaldinęs, suvirinęs, ištekinęs tūkstančius metalo gaminių Gintautas Vaitonis vengia tik vieno – rutinos.

Tautodailininkas, kalvis, šokėjas, medžiotojas, artistas, kolekcininkas, pasakotojas ir šiaip visų galų meistras… Ar tokios plačios veiklos rate besisukantis kupiškėnas Gintautas Vaitonis turi bent vieną laisvą minutę? Talentais apdovanotasis juokiasi, kad turi.

„Nuo antros trečios valandos nakties iki ryto aštuonių. Tuo metu neužimtas – galiu miegoti arba sėdėti nieko neveikdamas“, – humoro jausmo nestokoja Gintautas.

O jau rytą nuo pat aštuntos aktyvus gyvenimas jį vėl įtraukia. Pirmiausia – darbas dirbtuvėje, vadinamoje Ginto kalvė. Ten dažnai meistras užsibūna ir iki nakties.

Tam tikromis savaitės dienomis darbus kalvėje pertraukia repeticijos – arba Kupiškio kultūros centro senjorų pramoginių šokių kolektyve „Amrita“, kur jau daug metų kalvis šoka kartu su žmona Lina. Arba folkloriniame ansamblyje „Kupkėmis“, kurio veikloje taip pat sukasi abu sutuoktiniai. Šis kolektyvas išskirtinis tuo, jog ne tik dainuoja liaudies dainas kupiškėnų tarme, šoka aukštaičių krašto šokius, groja aukštaitišką instrumentinę muziką, gieda sutartines. Labiausiai jį visoje Lietuvoje garsina vaidinamos „Kupiškėnų vestuvės“. Kas tai yra, turbūt beveik visiems žinoma – juk „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ 2017 metų gruodį įtrauktos į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Etnografiniame vaidinime „Vesėlios anoj šaly“ Gintautas Vaitonis dabar esantis mitulys – vyriausiasis jaunojo pabrolys. P. Židonio nuotr.

Etnografiniame vaidinime „Vesėlios anoj šaly“ Gintautas Vaitonis dabar esantis mitulys – vyriausiasis jaunojo pabrolys. P. Židonio nuotr.

Garsiosios „vesėlios“

Pirmosios „Kupiškėnų vestuvės“ – vadinamosios vesėlios buvo suvaidintos dar 1933 metais. Jau tada atkreiptas dėmesys, kad senieji vestuviniai papročiai pradeda nykti ir juos būtina išsaugoti. Po kelių dešimtmečių, 1966 metais, šviesuolio Povilo Zulono pastatytas vesėlių spektaklis ilgai garsėjo visoje šalyje, buvo mėgstamas, žiūrimas, filmuojamas.

O „Kupkėmis“ vestuves pradėjo atgaivinti bene 1999 metais. Po metų pastatytas etnografinis vaidinimas „Vesėlios anoj šaly“. Tuo pačiu pavadinimu netgi ir filmas sukurtas.

Dabar mitulį – vyriausiąjį jaunojo pabrolį – vaidinantis G. Vaitonis anksčiau ir piršliu ne kartą buvo.

Kartais tiesiai nuo kaitraus kalvio žaizdro į sceną skubantis G. Vaitonis pritinka visur, kaip sakoma, ir prie pečiaus, ir prie svečio.

Klausydamas gražia kupiškėnų tarme pasakojamų jo istorijų supranti, kaip viskas to žmogaus gyvenime susiję – ir visai nenuostabu, kad sunkus kalvio darbas dera su grakščiais Lotynų Amerikos šokiais, medžioklė su pagarba senajam krašto etnografiniam turtui – papročiams.

Folklorinis ansamblis „Kupkėmis“ už etnografinę veiklą, kupiškėniškų tradicijų, papročių, tarmės išsaugojimą yra pelnęs aukščiausią šalies nominaciją – „Aukso paukštę“. Ansamblis koncertavo visoje šalyje, dalyvavo daugelyje tarptautinių folkloro festivalių Lietuvoje, viešėjo Graikijoje, Portugalijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Norvegijoje, Ukrainoje.

Šimtai kortų kaladžių

Iš visų tolimų ar artimesnių kelionių G. Vaitonis visada stengiasi parsivežti ir papildomų eksponatų savo kolekcijai. Kupiškėnas kolekcionuoja kortas ir jų jau turi sukaupęs įspūdingą skaičių – per 400 kaladžių.

Ir pats kuo įvairesnių kortų visur ieško, ir draugai, giminaičiai jam parveža, bet dviejų vienodų eksponatų kolekcijoje nėra. Užtat yra didžiulių kaip sąsiuvinio lapas kortų ir miniatiūrinių, ir apvalių, ir keisčiausiais raštais išrašytų. Visi tie raštai ant kortų nugarėlių, o viduje esančios „asabos“ kartais gana panašios vienos į kitas, o kartais ne visai. Yra kolekcijoje ir erotinių kortų, ir vaizdais iš „Kamasutros“ knygos puoštų – kokios tik gaminamos, tokios į G. Vaitonio kolekciją ir patenka.

Kadaise ir pats kolekcininkas buvo prisiekęs kortuotojas. Vabalninko technikume studijuodamas su bendramoksliais naktimis, langus užsidangstę, kortomis pliekdavo, bet tada, žinoma, apie jokias kolekcijas net negalvojo.

Baigęs technikumą ir įsigijęs techniko mechaniko specialybę, po kurio laiko pradėjęs dirbti buvo išsiųstas dar ir į tobulinimosi kursus Rostove.

Iš to daugiau nei tūkstantis kilometrų nutolusio Rusijos miesto namo grįždamas traukiniu susipažino su toje pačioje kupė važiavusia mokytoja iš Krasnodaro. Ir ši, pasirodo, buvo mėgėja kortuoti, net kortas savas buvo pasiėmusi.

Ilga kelionė neprailgo lošiant. O atsisveikindama bendrakeleivė pasirašė ant kiekvienos kortos ir visą kaladę dovanojo lietuviui.

Kortos su parašais buvo padėtos į spintelę, o netrukus prie jų atsirado antros, trečios, taip ir buvo pradėta kaupti kolekcija.

Kokia įdomi ir patraukli kolekcininko veikla, puikiai supranta tas, kuris jos jaudulį ir smagumą yra patyręs pats. Ir nesvarbu, kokie eksponatai gula į kolekciją – knygos, ženkliukai, rašikliai, puodukai, atvirukai, šukos ar statulėlės.

Gintauto Vaitonio rankose pražydusios saulutės. P. Židonio nuotr.

Gintauto Vaitonio rankose pražydusios saulutės. P. Židonio nuotr.

Senelio palikimas

O kalvystė G. Vaitonio gyvenime atsirado, sako, netyčia, bet, regis, neatsitiktinai – šis amatas, ko gero, buvo užkoduotas genuose.

„Mano senelis buvo žinomas kalvis. Tik, deja, su juo nebuvo lemta susitikti, gimiau po jo mirties“, – pasakoja 65 metų Gintautas.

Save jis vadina savamoksliu, nes technikume įgytos žinios – tik teorija. Kiekvieno meistro sugebėjimai ateina su darbo metais, su patirtimi, nuolatiniu siekimu padaryti kuo geriau, tiksliau, tvirčiau. G. Vaitonis beveik visą gyvenimą dirba metalo darbus.

Išskyrus gerą dešimtmetį, kai po tarnybos kariuomenėje buvo pakviestas dirbti milicijoje. Tik paskui vėl sugrįžo prie metalo, įsidarbino tiekimo įmonėje, kurioje, jau ir pavadinimą pakeitusioje, dirbo iki pensijos.

Rožės už šokį

„Ilga posaka“, – sako kupiškėnas, paklaustas, kokius darbus jam teko toje įmonėje dirbti. O gal tiksliau būtų buvę klausti, kokių su metalu susijusių darbų jis nedirbo. Juk tokių, ko gero, net nėra.

Nes G. Vaitonis ir suvirintojas, ir šaltkalvis, tekintojas, kalvis, viską, ko reikia, gali padaryti, sutaisyti.

„Pirmiausia kolūkiams surinkinėdavau padargus, remontuodavau traktorius, paskui, atsiradus ūkininkams, jiems dariau plūgus, kultivatorius, kaupiklius, tiesindavau, smailindavau noragus. O pirmieji kalvio darbai buvo kuolai karvėms pririšti, virbai akėčioms“, – vardija garsusis kalvis ir pasakotojas.

Technika lūžta, ir tokio specialisto pagalbos dažnai prisireikia. Nedaug tokių meistrų jau ir surasi, kad viską mokėtų ir gebėtų savo dirbtuvėse pats padaryti.

O prieš penkiolika metų prasidėjo ir pirmieji meniški kalvystės darbai.

Ir dabar vėl tenka grįžti prie pasakojimo apie pramoginius šokius. Su žmona vienoje poroje ir klasikinius, ir lotynų Amerikos šokius šokantiems Vaitoniams vienu metu teko atsiskirti.

Vykstant konkursui „Septyni vakarai“, jie buvo sustatyti šokti su kitais partneriais – toks buvo vadovės sumanymas.

„Konkursui pasibaigus sumanėme savo buvusiems laikiniems partneriams dovanoti gėlių. Bet geriau būtų, kad jos greitai nenuvystų, konkursą ilgiau primintų. Nupirkau pačią gražiausią rožę, pasidėjau ją ir žiūrėdamas, stengdamasis tiksliai atkartoti, dvi tokias metalines rožes nukaliau. Vieną dovanojau savo šokių partnerei, kitą – žmonos partneriui“, – pasakoja kalvis.

Rožėms pavykus, kalviui jau norėjosi daugiau – pradėjo bandyti kalti lietuviškas saulutes, žvakides, suvenyrus. Ir taip visa galva įsitraukė į naują veiklą, tapo tautodailininku, aktyviai dalyvauja šios bendrijos veikloje.

Darbas be rutinos

Bet meistro laukia ne tik meniški tautodailės darbai. Kasdienybėje reikia ir visai kitokio užsiėmimo. Dažnas suka į Ginto kalvę pagalbos ieškoti.

O meistras stengiasi pildyti visus užsakymus – jo rankose metalas atgyja, įgauna norimą formą.

Darbas kalvėje G. Vaitoniui niekada nebūna nuobodus. Tik nepatinka, kai reikia daugiau vienodų daiktų padaryti. Rutinos šis žmogus negali pakęsti ir stengiasi kiekvienam savo darbui pridėti bent kokią išskirtinę detalę, pakeisti raštą.

„Vis norisi, kad kiekvienas būtų kitoks“, – pripažįsta tautodailininkas.

Ir mamai 93-iojo gimtadienio proga sūnus įspūdingą medalį nukalė – kad vis stipri ir tvirta kaip tas metalas būtų.

Net spektaklių repeticijos jam nepatinka. Vis, sako, reikia kartoti tą patį per tą patį, o nesinori. Todėl jis ir vaidindamas mėgsta į savo herojaus lūpas vis ką nors naujo įdėti, pajuokauti.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų