Klaipėdos gatvėje esančiame keturių kambarių bute jau netrukus galės apsigyventi iki šešių vaikų, netekusių tėvų globos.

Be tėvų likusiems vaikams – nauji namai

Iš globos namų vaikus perkelti gyventi į nors ir valdiškus, bet jaukius namus turėjo būti tik laikinas sprendimas, tikintis, kad biologinės šeimos susiims ar blogiausiu atveju saugų prieglobstį suteiks globėjai. Tačiau auginti svetimų vaikų niekas nesiveržia, o gimdytojų, kuriems apribojamos tėvystės ir motinystės teisės, daugėja.

Panevėžio socialinių paslaugų centras savo globojamiems vaikams baigia įrengti jau ketvirtą butą. Dar dėl vieno pirkimo bus sprendžiama artimiausiame Panevėžio savivaldybės tarybos posėdyje.

Kaip teigė Socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė, ketvirtajame bute, kuriame galės apsigyventi iki šešių vaikų, baigiami remonto darbai. Teliks pasirūpinti baldais, buitine technika bei smulkesniais buityje prireiksiančiais daiktais. Tačiau įstaiga nerimauja, ar pavyks gauti licenciją, mat iki šiol ji būdavo išduodama specialistams tik tiesiogiai apžiūrėjus patalpas, kuriose įsikurs šeimyna.

„Liko paskutiniai reikalai, bet įkurtuves sunku suplanuoti. Anksčiau pateikus prašymą licencijai, tikrintojai važiuodavo į vietą, o kaip dabar vyks, sunku spėlioti, tikiuosi, nereikės laukti karantino pabaigos“, – sako L. Kazokienė.

Pas tėvus negrįžta

Keturių kambarių butas Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bus jau ketvirtasis tėvų globos netekusiems vaikams. Dabar iš šeimų, esant krizinei situacijai, paimami nepilnamečiai perduodami budintiems globėjams. Tokių Aukštaitijos sostinėje yra šeši. Dalis Socialinių paslaugų centro globojamų vaikų gyvena trijuose anksčiau nupirktuose butuose. Pasak L. Kazokienės, juose laisvų vietų praktiškai nėra, mat dauguma iš šeimų paimamų vaikų į jas nebegrįžta. Jie gauna ilgalaikę valstybės globą. Pasak L. Kazokienės, vietų butuose beveik neatsilaisvina, mat čia vaikai gyvena, kol sulaukia pilnametystės, o jeigu mokosi – ir iki 21-erių metų.

„Turime kelias vietas pas budinčius globėjus, bet jos bet kurią akimirką tučtuojau gali būti užpildytos. Rizikinga būtų delsti. Mes bendraujame su šeimomis, esančiomis mūsų akiratyje, su jomis labai daug dirba ir psichologai, socialiniai darbuotojai, bet smurto ar nepriežiūros atvejų prieš vaikus, ypač šiuo karantino metu, tikrai yra. Situacija nėra nevaldoma, bet niekas neapdraustas nuo skaudžių atvejų“, – kalbėjo direktorė.

Jos teigimu, globojamų vaikų skaičius nuolat kinta. Dabar devyniolika vaikų gyvena butuose ir šešiolika vaikų – pas budinčius globotojus. Šešiems globėjams tenka vidutiniškai po tris vaikus. Bet jeigu paauglys ar vaikas iki metų, skaičiuojama, kad jis užima dvi vietas.

„Naujasis butas išspręstų vietų trūkumą. Artimiausiame miesto Tarybos posėdyje bus svarstoma ir dėl penktojo būsto. Sunku pasakyti, kiek mieste reikėtų vietų vaikams. Niekada negali žinoti, kurioje šeimoje gali pasireikšti smurto protrūkis. Turime būti pasiruošę viskam“, – sakė L. Kazokienė.

Sunkiai skinasi kelią

Pasak L. Kazokienės, orientuojamasi į tai, jog vaikas augtų ne Socialinių paslaugų centro šeimynoje, kad ir puikiai įrengtame bute, o tikroje šeimoje.

„Iš buto vaikas į savarankišką gyvenimą palydimas su tam tikra finansine paskata, bet jis neturi šeimos, artimų žmonių. Gyvybiškai svarbu, kad vaikas turėtų ir jaustų savo šaknis. Mūsų siekiamybė, jog vaikai augtų šeimoje, nebūtinai biologinėje“, – teigė L. Kazokienė.

Visgi globėjų, kurie svetimam vaikui suteiktų namus ir šilumą, Panevėžyje labai trūksta. Kaip pripažįsta direktorė, tokia globa dar labai sunkiai skinasi kelią. Laikinieji globėjai vaiku gali rūpintis ne ilgiau kaip metus ir jiems tai yra savotiškas darbas, už kurį gauna atlygį. O tų globėjų, kurie vaiku norėtų rūpintis nuolat, trūksta. Ypač problematiška rasti namus paaugusiems vaikams.

„Svetimus vaikus globoti ryžtasi vis dar vienetai. Vis dėlto turime vienus budinčius globėjus, kurie nori būtent paauglių. Per jų daugiau kaip dvejų metų tokio darbo praktiką vaikų, su kuriais nepavyko užmegzti kontakto, praktiškai nebuvo. Tokių istorijų, kad laikinieji globėjai taptų nuolatiniais, neturime, bet džiaugiamės tuo, kad vaikams grįžus į savo biologines šeimas jie ir toliau palaiko ryšį su laikinaisiais globėjais, užsuka pas juos atsigerti arbatos, pasikalbėti. Gerai, kad vaikas turi bent tokią atramą“, – sako L. Kazokienė.