Dviejų vaikų mama, pedagogė ir mokyklos direktoriaus pavaduotoja, studentė, aktyvi Upytės bendruomenės narė, o dabar ir Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė O. Baltramiejūnienė šypsosi: kai nori, galima viską suspėti. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Pašaukimą suradusi kaime

Pašaukimą suradusi kaime

Kai jauna buhalterė galėjo rinktis, gyventi mieste ar kaime, ji pasirinko pastarąjį. Ir ne tik niekada nepasigailėjo, bet dargi čia suprato, kad jos tikrasis pašaukimas – ne skaičiukai. Odetai Baltramiejūnienei neseniai patikėta vadovauti beveik septynias dešimtis Panevėžio rajono bendruomenių vienijančiai sąjungai.

Dar viena pradžia

Panevėžio rajonas visuomet garsėjo stipriomis bendruomenėmis. Prie rajono bendruomenių sąjungos vairo stojusi Odeta Baltramiejūnienė įsitikinusi, kad vienas lauke – ne karys, bet susivienijus galima ir kalnus nuversti.

Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja O. Baltramiejūnienė darbe jaučiasi kaip žuvis vandenyje, o naujos pareigos – savotiškas iššūkis, nors Upytės bendruomenės „Upytės žemė“ veikloje dalyvauja beveik dešimtmetį. Anot Odetos, iššūkiai atveria galimybes augti, be to, ji jaučia ne tik artimųjų, bet ir visos bendruomenės palaikymą. O tai ir yra svarbiausia imantis bet kokios veiklos.

„Šios pareigos man yra visiškai naujos ir kiek netikėtos. Niekada nesiekiau tapti Bendruomenių sąjungos pirmininke, bet kiekvienas naujas iššūkis – kažko naujo pradžia“, – šypsosi O. Baltramiejūnienė.

Atvedė meilė

Odeta – kaimo vaikas. Nors gimė Žemaitijoje, tačiau visa vaikystė ir jaunystė prabėgo Kėdainių rajone. O dabar jau du dešimtmečius ji save laiko upytiete. Į šį nuo seno vadinamą linų kraštą O. Baltramiejūnienę atvedė meilė. Nors buvo galimybė rinktis, kur gyventi – mieste ar kaime, ji niekada nesigailėjo pasirinkusi pastarąjį.

„Kaimas man nėra svetimas, visą gyvenimą čia gyvenau. Kaime žmonės atviresni, vieni kitus pažįstame, rūpestis vieni kitais yra tikrai didesnis nei mieste. Esu laiminga, kad atradau save būtent čia, Upytėje, ją laikau savo tikraisiais namais“, – kalbėjo pašnekovė.

Nors dažnai tenka išgirsti, kad kaimas nykstantis ir skęstantis svaigalų liūne, O. Baltramiejūnienė tvirtina, kad apie Upytę galima kalbėti tik pačiais gražiausiais žodžiais. Nors ir čia pasitaiko visko, visgi, Odetos nuomone, po truputį mažėja socialinė atskirtis, kuri ir gimdo tokias problemas kaip alkoholizmas. O ir receptas kovoti su šiuo blogiu jau atrastas – kuo stipresnė bendruomenė, tuo ir gyventojai sveikesni.

„Upytė – itin veiklių ir aktyvių žmonių kraštas. Čia turime daug įstaigų – seniūnija, darželis, mokykla, Upytės tradicinių amatų centras, kurie šviečia, ugdo ir kultūrina bendruomenę“, – pasakojo naujoji Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė.

Pašaukimą atrado mokykloje

O. Baltramiejūnienės teigimu, būtent švietimo įstaigos ir yra bendruomeniškumo šerdis. Iš pradžių tėvai bei seneliai ateidavo pažiūrėti savo atžalų pasirodymų, o vėliau ir patys įsitraukdavo. Pasak O. Baltramiejūnienės, pirmą ar antrą kartą žmones reikia kviesti, bet po kelių padrąsinimų daugelis patys įsitraukia į įvairias bendruomenės veiklas, kurių Upytėje išties nemažai. O bendri užsiėmimai labai suvienija žmones.

„Pats likimas taip sudėliojo. Esu buhalterė, bet pradėjusi dirbti mokykloje supratau, kad mano prigimtis – ne skaičiukai, o pedagogika.“

O. Baltramiejūnienė

„Kiekviena bendruomenė yra kažkuo stipri: vienose aktyviai veiklą vykdo senjorai, kitose – jaunimo atstovai. Mūsų bendruomenės stiprybė – jaunimo užimtumas, galbūt dėl to, kad aktyviai vykdome veiklą tiek mokykloje, tiek bendruomenėje, viskas labai persipynę. Į mūsų bendruomenę įsitraukia šeimomis. Tai labai gerai. Juk ne kiekvienas turi galimybę kažkur išvažiuoti, pakeliauti, o bendruomenės organizuoja išvykas, keliones, įvairias edukacijas. Kartu visuomet linksmiau“, – bendruomeniškumo privalumus vardija Odeta.

Ši veikla jai pačiai taip pat labai artima, mat jau devyniolika metų dirba mokykloje. O. Baltramiejūnienė šypsosi, kad nežinia, ar čia gerai, ar blogai, kad Upytės A. Belazaro mokykla – vienintelė jos darbovietė. Nors psichologai turbūt pasakytų, kad darbą reikėtų keisti kas septynerius metus, ji savęs neįsivaizduojanti niekur kitur. Visgi prasitaria, kad pedagogika nebuvo jos svajonė. Baigusi mokyklą Odeta pasirinko buhalterinės apskaitos mokslus, bet pradėjusi dirbti su vaikais atrado ir tikrąjį pašaukimą. Tad dabar Šiaulių universitete kremta švietimo kokybės vadybos magistrantūros studijas – jau šį pavasarį laukia diplominio darbo gynimas.

„Pats likimas taip sudėliojo. Esu buhalterė, bet pradėjusi dirbti mokykloje supratau, kad mano prigimtis – ne skaičiukai, o pedagogika. Man labai patinka darbas su vaikais, o mokytis niekada ne vėlu. Patinka, kas nauja ir dar neatrasta. Tai ir veda į priekį. Ir visus kitus skatinu niekada nesustoti mokytis“, – kalba O. Baltramiejūnienė.

Nesuplanuotos dienos

Mokykloje Odeta yra dešinioji direktorės ranka, atsakinga ne tik už ugdymą, bet ir ūkinius reikalus. Taip pat per savaitę turi kelias gamtos pamokas. Anot pedagogės, tik būdama arti vaikų, gali pažinti tikrąją mokyklos virtuvę. Darbas mokykloje tuo ir žavus, kad kiekviena diena čia išaušta vis kitokia.

„Būna, vakare susiplanuoji dienos darbus, bet ryte viskas apsiverčia – taip ir tenka nuolat laviruoti. Kiekvienas vaikas ateina su savo rūpesčiais, problemomis, skirtingais charakteriais, kasdien susiduriame su naujais iššūkiais, mokomės bendrauti ir bendradarbiauti. Bet tai man be galo įdomu“, – prisipažįsta O. Baltramiejūnienė.

Ji džiaugiasi, kad ir vyresnėlis sūnus žengia mamos pėdomis – šiuo metu kolegijoje studijuoja pradinio ugdymo pedagogiką. Kaip pasakojo dviejų sūnų mama, atžalos nuo pat pirmųjų dienų mokykloje matė jos veiklą ir aktyviai įsitraukdavo į įvairių renginių, stovyklų, išvykų organizavimą.

„Labai džiaugiuosi tokiu sūnaus pasirinkimu. Kai jis grįžta savaitgaliais į namus, abu galime pasidalyti savo žiniomis: jis – labiau teorinėmis, aš – praktinėmis. Vienas iš kito turime ko pasimokyti“, – šypsosi direktorės pavaduotoja.

O šeimos jaunėlis – septintokas, lankantis tą pačią Upytės A. Belazaro pagrindinę mokyklą. O. Baltramiejūnienė šypsosi, kad nė vienas sūnus nesiskundė, jog tenka mokytis toje pačioje mokykloje, kur dirba ir mama. Atvirkščiai, tai tik privalumas.

„Mes galime kalbėtis ir diskutuoti apie bet ką. Sūnus man dažnai pataria iš mokinių pusės, ką turėčiau daryti, kad vaikai mokykloje būtų laimingesni. Visus sprendimus stengiuosi priimti atsižvelgdama į vaikų nuomonę“, – šiuolaikiškai į vaikų ugdymą žvelgia pašnekovė.

Veiklos žmogus

O. Baltramiejūnienė – dviejų vaikų mama, pedagogė ir mokyklos direktorės pavaduotoja, studentė, aktyvi Upytės bendruomenės narė, o dabar ir Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos, vienijančios per septynis tūkstančius narių ir 67 bendruomenes, pirmininkė. Veikli moteris šypsosi, kad kai nori, gali suspėti visur, svarbiausia yra susidėlioti prioritetus.

„Sulaukiu pagalbos iš bendraminčių, taip pat jaučiu didelį šeimos palaikymą. Šitos pareigos neatėjo šiaip sau. Kai manęs paprašė, šiek tiek sutrikau, pradėjau galvoti, ar užteks viskam laiko ir jėgų, bet pasitarusi su šeima nutariau, kad reikia priimti šitą atsakomybę. Kuo daugiau esi užsiėmęs, tuo daugiau atsiranda laiko viskam“, – įsitikinusi O. Baltramiejūnienė.

O ji iš prigimties veiklus žmogus. Jeigu atsitinka taip, kad atsiranda nors šiek tiek laisvo laiko, pati prisigalvojanti naujų užsiėmimų. Pašnekovė šypsosi, kad kai kurie, kaip kad pristatymų kūrimas ar tyrimai bei analizės, gal ir ne visada reikalingi, bet jai įdomūs. Dar viena jos aistra – fotografavimas. Nors save laiko tik mėgėja, tačiau nė viena mokyklos ar bendruomenės šventė nelieka neįamžinta. Būtent vaikų šypsenos yra tai, ką labiausiai norisi fiksuoti ir išsaugoti.

„Diena ilga, o vaikai jau savarankiški. Jeigu mama vėlai grįžta iš darbo, jie patys pasirūpina savimi. Be to, vaikai tokie patys užsiėmę kaip ir aš – vyresnysis yra karys savanoris, o mažesnysis lanko šokių kolektyvą „Pynimėlis“. Sukamės kaip voverės rate, tik susibėgame vakarais namuose, kur galime pasidalinti dienos įspūdžiais“, – kalbėjo O. Baltramiejūnienė.

Stiprybė vienybėje

Odeta tvirtina, kad nė už ką nekeistų kaimo į miestą. Didžiausias privalumas – grynas oras ir nuostabios Upytės apylinkės. O jeigu norisi kultūros, apsilankyti spektaklyje ar koncerte – Panevėžys vos už penkiolikos minučių kelio. Upytės žmonės didžiuojasi ne tik legendomis apipintu Čičinsko kalnu, bet ir Tradicinių amatų centru, kuris tik įrodo, kad stiprios bendruomenės, surėmusios pečius, gali nuveikti išties daug. Būtent bendruomenės iniciatyva atsiradęs Tradicinių amatų centras tapo ne tik Upytės, bet viso Panevėžio rajono traukos vieta. Į čia rengiamas edukacines programas, renginius, užsiėmimus atvyksta žmonės ir iš visos Lietuvos.

„Ši teritorija buvo apleista, o dabar vienas didžiausių traukos centrų. Tai tik įrodo, kad galima padaryti didelius darbus dirbant kartu. Vienas lauke ne karys, bet kartu – jau didelė jėga“, – sako O. Baltramiejūnienė.

Todėl ji, kaip Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė, daugiausia dėmesio nusiteikusi skirti jaunų žmonių įtraukimui į bendruomenių veiklą. Moters teigimu, kartais tam tereikia padrąsinimo ir parodyti galimybes, kad kiekvienas bendruomenės narys gali prisidėti prie geresnės savo aplinkos kūrimo.

„Džiaugiuosi, kad jaunimas Upytėje išties labai aktyvus, bet norisi, kad tų jaunų žmonių rajone būtų kuo daugiau, tuomet ir bendruomenės atsinaujintų ir augtų“, – dabar svarbiausią sau iššūkį mato O. Baltramiejūnienė.

Komentarai

  • Sėkmės, Odeta! Rajono žmonės Tavim tiki.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų