Nakvynės namuose daugėja emigrantų, našlaičių iš vaikų globos namų, buvusių teistųjų, kas rodo, kad „gerovės valstybėje“ kažkuri socialinės pagalbos grandis vis dėlto neveikia. kaip turėtų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Iš emigracijos – į nakvynės namus

Panevėžio nakvynės namai keičia veidą. Anksčiau čia prieglobsčio ieškodavo vietiniai benamiai, bet pastaruoju metu į šių namų duris vis dažniau pasibeldžia emigrantai, iš vaikų globos namų išėję jaunuoliai bei grįžusieji iš įkalinimo įstaigų.

Tokie pokyčiai įstaigos vadovams kelia nerimą.

Į Panevėžio socialinių paslaugų centro Nakvynės namus šią šiltą žiemą vien pernakvoti kasnakt užsuka vidutiniškai po 7-is laikinuosius lankytojus. Pernai tokių būdavo sulaukiama triskart daugiau. Tačiau orai visiškai neturi įtakos nuolatiniams šios įstaigos gyventojams, už valdišką pastogę per mėnesį mokantiems 19,50 euro mokestį. Taip jie čia gali glaustis bent šešis mėnesius. Panevėžio nakvynės namus, nors ir ne savais, bet vis tiek namais, vadina 39-i šiuo metu čia įsikūrusieji.

Sausį Panevėžio nakvynės namuose apsigyveno iš Anglijos deportuotas kaunietis Lionginas. 65-erių vyras benamiu tapo užsienyje.

„Panevėžyje iki tol esu buvęs prieš daug metų, kai lankiausi teatre“, – į savo gana šviesią praeitį nusikelia pašnekovas.

Tačiau stovėdamas ant pensinio amžiaus slenksčio Lionginas atsidūrė gatvėje.

Visą straipsnį skaitykite sausio 11 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje.