Miežiškiuose gyvenantis tautodailininkas Eduardas Titas pristatė apie jo darbus pasakojantį albumą. Tai pirmoji gausius jo kūrinius fotografijomis įamžinusi ir šiek tiek apie patį tautodailininką pasakojanti knyga. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Meistro kelyje – medinės realybės ir mitų sakmės

Meistro kelyje – medinės realybės ir mitų sakmės

Po Lietuvą išsivaikščiojusias tautodailininko iš Miežiškių Eduardo Tito skulptūras jau galima pamatyti vienoje vietoje – ką tik išleistame jo kūrybos darbų albume.

Sugulė į knygą

Albumo „Skulptūra savaip“ pasirodymas – ypatingas įvykis žinomo medžio drožėjo miežiškiečio Eduardo Tito gyvenime. Tai pirmoji gausius jo kūrinius fotografijomis įamžinusi ir šiek tiek apie patį tautodailininką pasakojanti knyga.
Albumas iškilmingai sutiktas Miežiškių kultūros centre – su E. Tito draugais, artimaisiais, jo kūrybos gerbėjais ir to paties tautodailės kelio bendražygiais.
Bene dešimtmetį Miežiškiuose gyvenantis E. Titas, nors visai kitur prabėgo jo vaikystė, jaunystės metai, čia jaučiasi savas.
Per gyvenimo šiame Panevėžio krašte metus menininkas spėjo pelnyti aplinkinių pagarbą ir palikti ryškius savo pėdsakus. Dabar jau Miežiškius be E. Tito darbų net sunku ir įsivaizduoti.
Miestelio centrą, gatves, kiemus bei garsųjį Angelų slėnį puošia per dvidešimt šio meistro išdrožtų figūrų.
Sudėtingų ir gana paprastų, kaip kad kadaise matytas, krūmuose netoli meistro dirbtuvių įsitaisęs pasišiaušęs medinukas, vietinių Oliziuku pramintas.
Vienoje gražiausių Miežiškių vietų – Angelų slėnyje prie Nevėžio – E. Tito rankomis pagaminta daug angelų figūrų, scena, puošnūs suolai, net angelo sparnus išskleidęs sostas, kuriame žmonės mėgsta pasėdėti ir fotografuotis.
E. Tito sumeistrautas medinis sostas iškilmingai stovi ir prie Kalėdinių žaisliukų muziejaus. Sakoma, jog ant jo pats Kalėdų Senelis kartais prisėda pailsėti.
O kiek angelų, kiškių, pelėdų, gėlių, stendų, suolų ir kitokių šio tautodailininko išdrožtų puošmenų!
Miežiškių 460 metų sukakčiai skirtas vienas iš didžiausių E. Tito darbų – keturių metrų aukščio ąžuolinė skulptūra, kurioje matyti angelo, bažnyčios, miežio varpos bei kitų vietiniams svarbių fragmentų.

Šalia naujojo Eduardo Tito albumo ir jo sukurtas Rūpintojėlis.

Gražiausias kampelis

Miežiškiai tautodailininkui dabar pati gražiausia ir mieliausia vieta. Sako, už jokius pinigus kitur nenorėtų keltis. Buvęs kaunietis kartais net apgailestauja, kad ne šiame krašte jo gimtinė. Čia taip gera, gražu, o patekus į miesto šurmulį norisi tuoj sprukti atgal ir grįžti į Miežiškių ramybę.
Kai E. Titas pirmą kartą atvažiavo į Miežiškius, jis jau buvo žinomas medžio drožėjas – meistras buvo pakviestas dalyvauti šviesaus atminimo klebono Rimanto Visockio organizuotame drožėjų plenere.
Miestelis jam iš karto patiko, bet tuomet net neįtarė, kad įvairiausių rūpesčių sūkuryje besisukanti, drožėjus pakalbinanti kultūros centro direktorė Birutė ateityje suvirpins širdį ir taps pačiu artimiausiu žmogumi.
Kai klebono pakviestas tautodailininkas dar kartą atvyko į Miežiškius, su būsima žmona susipažino artimiau, o netrukus ir čia gyventi persikėlė, susituokė su mylima moterimi.
Abu meno žmonės veiklos turi daug. Didelė dalis direktorės Birutės Titienės laiko prabėga kultūros centre, o jos vyro – dirbtuvėse. Menininkas ir pats dalyvauja Miežiškių gyventojų bendruomenės veikloje, padeda rengti ir vykdyti įvairius meno projektus, veda edukacinius užsiėmimus.
Kuriant medinius personažus tautodailininkui patys įdomiausi yra mitologiniai herojai, baltų dievai. Jis šiomis būtybėmis domisi, skaito apie jas, konsultuojasi su specialistais ir bando įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas galėtų ir turėtų atrodyti.
Sakmėse, pasakose, senose dainose jis ir ieško atsakymų, užuominų. Pradėjęs svarstyti, kaip turėtų atrodyti, pavyzdžiui, Aušrinė, E. Titas nepamiršta, kad ši ryto aušros deivė kartais apibūdinama esanti net gražesnė ir už Saulę.
Perkūną, vieną svarbiausių lietuvių dievų, meistras yra drožęs ne vieną kartą ir sako supratęs, kad šalia šio dievo labiausiai tinka ožiai – Perkūno palydovai.
Plačiau domintis Perkūnu paaiškėja, kad jis būdavo vaizduojamas pačiais įvairiausiais pavidalais. Jis galėjo būti ir baisaus veido, su ragais, su kirviu rankose, ir senis su ilga barzda, ir gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kiekvienas meistras turi savo regėjimą, kiekvieno vaizduotė kitokia, užtat talentingų medžio drožėjų darbai niekada nebus vienodi.

Kauniečiui E. Titui Miežiškiai iš karto patiko, bet jis net neįtarė, kad įvairiausių rūpesčių sūkuryje besisukanti, drožėjus pakalbinanti kultūros centro direktorė Birutė suvirpins širdį ir taps pačiu artimiausiu žmogumi.

Susidraugavo su Perkūno medžiu

Netoli namų esančiose E. Tito dirbtuvėse gimsta patys įvairiausi mediniai stebuklai. Jų gausu.
Tautodailininko sukurti darbai stovi ne tik Miežiškiuose. Jų gali pamatyti Panevėžyje, Kaune, kitose Lietuvos vietose ir net užsienyje.
Susižavėję išskirtiniais E. Tito darbais užsieniečiai jų išsivežė į Čikagą, JAV, Zalcburgą Austrijoje.
Lietuviškos mitologijos veikėjai – Perkūnas, Ežerinis, Pykuolis ir kiti puošia Naisių parką Šiaulių rajone.
Pasigrožėti miežiškiečio drožtomis figūromis, vaizduojančiomis Duonos kelią – nuo grūdo sėjimo, derliaus nuėmimo iki kepimo, – galima ir netoli Krekenavos Radviliškių kaime esančioje sodyboje.
Už savo darbus E. Titas net „Auksiniam vainikui“, aukščiausiam tautodailininkų įvertinimui, buvo nominuotas ir apdovanotas.
Meistras ypač vertina ąžuolą, drožia tik iš šio medžio. Mena, kai ėmęsis pirmųjų savarankiškų darbų, pinigų ąžuolo medienai įsigyti neturėjo – drožė iš storo beržo kamieno. Dabar jokio kito medžio meistras jau nenaudoja – tik ąžuolą.
„Ąžuolai garbinami ir laikomi Perkūno medžiais. Man garbė liesti nuverstą ąžuolą ir duoti jam dar vieną gyvenimą. Ąžuolas man suteikia energijos kūrybai ir darbams“, – pasakoja medžio drožėjas.
Žiemą daugiau smulkesnius darbus kuriantis, parodoms besirengiantis tautodailininkas netrukus vėl stos prie savo pamėgtos monumentalios skulptūros.
Darbų sezono pradžios dirbtuvėse jau laukia didžiulis, penkias tonas sveriantis ąžuolo kamienas. Iš jo meistras kurs dar vieną didingą skulptūrą – medžiotojų globėją šventąjį Hubertą.
Mintys, koks jis bus, meistro galvoje jau susidėliojusios, dabar laukia įdomus, bet nelengvas ir įtemptas darbas. Toks, kurio ėmusis, kaip sako tautodailininkas, net valgyti nesinori eiti – taip įtraukia kūrybos procesas. O E. Titas dirba išties daug.
Savarankišką medžio drožėjo veiklą pradėjęs 1995 metais, jis jau po penkerių metų surengė pirmą autorinę parodą, o dar po poros tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu.

Pasitelkus fantaziją

E. Titas svarsto, kad pasukti meno kelio žmogų dažniausiai paskatina laki fantazija. Jos stokojant nelabai pavyktų bet kurioje meno srityje su užsidegimu kurti ir pasiekti gerų rezultatų.
O Eduardas mena šakelėse, medžio gabalėliuose nuolat matydavęs įvairius gyvūnėlius, augalus, netikėtas kompozicijas. Daug peno fantazijai duodavo netoliese gyvenusio dailės mokytojo sukaupta kolekcija, taip pat dailiai drožinėjantis giminaitis.
Pats drožinėti medį E. Titas išmoko greitai, bet tai buvo tik maži darbeliai, figūrėlės, statulėlės. Vis dėlto su pirmąja patirtimi medis tvirtai įaugo į būsimo tautodailininko gyvenimą.
Teko dirbti jam ir Kauno dailės kombinate, ten išmoko pinti iš vytelių, kurdavo bei gamindavo įdomius, didelę paklausą turėjusius suvenyrus – drožinėtas dekoratyvines lėkštes pintuose rėmuose. Tačiau tai buvo vis ne tai, ko troško menininko prigimtis. Jį ypač domino ir traukė monumentalūs medžio darbai. Ramybės vis nedavė klausimas, kaip iš didžiulio kelių metrų aukščio medžio galima padaryti tokius įspūdingus dalykus. To darbo technika tuomet Eduardui dar buvo visai nepažįstama.
„Daug ko nesupratau ir nežinojau, bet rūpėjo labai“, – pasakoja E. Titas.
Skaitydamas anksčiau leistą nagingiems vyrams skirtą žurnalą „Meisteris“, jis atkreipdavo dėmesį į medžio drožėjo prieniškio Algimanto Sakalausko pavardę ir jo darbų nuotraukas.
O vieną kartą išdrįso ir, suradęs kontaktus, nuvažiavo į Prienus, susipažino su meistru, paprašė pasidalyti savo žiniomis ir patirtimi.
„Meistras paprašė parodyti savo darbelius, apžiūrėjęs keletą jų, sutiko mane mokyti“, – prisimena E. Titas.
Išsinuomojęs Prienuose kambarėlį, Eduardas ten apsigyveno ir tapo meistro mokiniu – tuomet jau subrendęs, per keturiasdešimt perkopęs vyras.
Dabar pats kaip vienas gabiausių medžio meistrų garsėjantis, unikalias medžio skulptūras drožiantis menininkas šiuo metu susidomėjo dar ir tapyba. Pradėjęs lankyti dailininko Girmanto Rudoko vedamus kursus sako šioje srityje atrandantis daug naujo ir įdomaus.

Miežiškių kultūros centro salė buvo pilna Eduardo Tito kūrybos gerbėjų.

Ąžuolo sakmė

Vis dėlto E. Tito kūrybinėje biografijoje kol kas svarbiausias yra medis.
Dažniausias šio drožėjo herojus – angelas. O velnių sako nedrožiantis – nepatinka.
Tik štai ragana, kaip mitologinė būtybė, taip pat kartais išdrožiama. Juk ši veikėja – miško deivė, žolininkių pradininkė.
Šiuo metu meistras baigia dar vieną angelo, šį kartą arkangelo Mykolo skulptūrą. Jo ištiesti sparnai platūs, siekia metrą ir trisdešimt centimetrų.
Kuriama ir daugiau skulptūrėlių, kurias bus galima eksponuoti parodose. Juk didžiųjų savo darbų neparodysi – jų galima pateikti tik nuotraukas, o meistrui norisi ir su apčiuopiamais, čia pat esančiais darbais žmones supažindinti.
Parodų tautodailininko gyvenime buvo ir dar bus ne viena.
Štai pernai ir Seime buvo surengta E. Tito darbų paroda „Ąžuolo sakmė Lietuvai“. Joje pristatyti ir medžio drožiniai, ir skulptūrų nuotraukos. Svarbiausia skulptūra, pavadinta „Ąžuolo sakmė Lietuvai“, padaryta iš seno ir labai plataus ąžuolo. Jo skersmuo siekė daugiau nei pusantro metro.
Šiame didingame ąžuole tilpo pasakojimas apie Lietuvos istoriją nuo žilos senovės iki šių dienų.

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų