Panevėžietė Rasa Grigienė, prieš ketverius metus savo pagrandukei dukrelei pasiuvusi lėlytę, taip užsikrėtė šiuo pomėgiu, kad dabar jos gyvenime lėlės užima gana didelę dalį. P. Židonio nuotr.

Buhalterės rankose atgijo lėlės

Buhalterės rankose atgijo lėlės

Savo pagrandukei prieš ketverius metus pasiuvusi lėlę, panevėžietė Rasa Grigienė savotiškai sau išpranašavo kūrėjos ateitį – vienas rankdarbis virto kolekcija, o kolekcija – pirmąja lėlių paroda.

Atgal į smėlio dėžę

Šiuolaikiniai vaikai auga apsupti žaislų gausos, bet rankomis su meile gaminti pliušinukai niekada neatstos ir išmaniausių robotų. Panevėžietė Rasa Grigienė, prieš ketverius metus pasiuvusi tokią lėlę savo pagrandukei, taip susižavėjo šiuo darbu, kad vienas rankdarbis virto kolekcija, o kolekcija – pirmąja lėlių paroda.

Sugrįžti į vaikystę, kur geriausi vaistai nubrozdintiems keliams – švelnus mamos papūtimas, kur naktimis po lova apsigyvena baubai, o ištikimiausias draugas – nulėpausis kiškutis ar pliušinis meškutis, svajoja dažnas. Nors laiko mašinos dar niekas neišrado, pasakų ir vaikiškos išmonės pilnas pasaulis atgyja susilaukus savų vaikų.

R. Grigienė – trijų vaikų mama. Ir kiekviena atžala jos gyvenime atvertė vis kitą vaikystės pasaulio knygos puslapį.

Gimus trečiajai dukrytei, kūrybinga moteris ėmėsi kiek netradicinių lėlių siuvimo. Jos – kaip gyvos, nors be veidukų, tik su išraiškingomis akimis.

„Man patinka, kad žvelgiant į lėlės akis jos veido išraišką gali pajausti – vidumi pamatyti, ar ji šypsosi, ar liūdi, ar kažko susimąsčiusi“, – pasakoja auksarankė.

Lėles R. Grigienė siuvo ir savo pirmagimei, bet šios buvo kitokios, vadinamos Tilda lėlėmis. Dabartinės lėlės išsiskiria plastika: siuvamos taip, kad galėtų sėdėti, stovėti, lankstyti rankas ir kojas. Kitas ypatingas bruožas – tautiškumas. Kiekviena Rasos lėlytė aprengta tautiniais drabužiais – taip, kaip prieš kelis dešimtmečius puošdavosi įvairių etnografinių Lietuvos regionų moterys ir merginos.

„Kiekviena lėlė skirtinga. Antros tokios net ir norėdamas nepasiūsi – jos niekada nebus identiškos. Keičiasi ne tik plaukai, drabužiai, bet ir veido išraiškos“, – pasakoja R. Grigienė.

Vaikų draugai

Tautinė tematika pasirinkta neatsitiktinai. Į šiuo metu „Šaltinėlio“ bibliotekoje vykstančią parodą lėlės iš menininkės namų atkeliavo prieš itin svarbią Lietuvai datą – Vasario 16-ąją.

Anot R. Grigienės, jų šeimai ši diena dar labiau ypatinga – vyriausioji dukra švęs 19-ąjį gimtadienį. O jeigu ne vaikai, gal lėlės ir nebūtų atgijusios tautodailininkės rankose. Net R. Grigienės vyresnėlė, nors iš lėlių amžiaus jau išaugusi, yra svarbiausia mamos patarėja ir pagalbininkė.

Dalis lėlių į kūrėjos namus po parodos nebegrįš – iškeliaus į Angliją, pas ten gyvenančius tautiečius, kurie nori turėti nors dalelę savo gimtosios šalies.

„Lėles kuriu taip, kaip jas matau, – pasakoja R. Grigienė. – Bet gana dažnai ir patys klientai padiktuoja, kaip turėtų atrodyti jų lėlės. Pavyzdžiui, visai neseniai vienas mano kūrinys iškeliavo į Gruziją. Čia buvo pageidavimas, jog lėlytė turėtų išpieštą veiduką.“

Tam, kad lėlė galėtų gyventi, ji privalo turėti savo šeimininką, įsitikinusi kūrėja. Tad kai R. Grigienės vaikams pabosta žaisti su savosiomis, šios iškeliauja į draugų ar tų šeimų, kurios negali įsigyti žaislų savo vaikams, namus. Daugybė lėlių apsigyveno ir mergaičių lankomame darželyje.

„Auklėtojos visada sakydavo, kad tai patys geriausi žaislai, nes vaikai jų nepaleidžia iš rankų“, – šypsosi R. Grigienė.

Vaikai, pasak jos, – patys geriausi testatoriai.

„Jeigu su naujuoju žaislu miega ir žaidžia, vadinasi, jis pavyko. O jeigu kažkas negerai, iš karto be užuolankų pasako, kad lėlė per daug pikta ar nedraugiška“, – teigia R. Grigienė.

Ji pati vaikystėje turėjusi tik dvi plastmasines lėles – viena jų buvo tėčio parvežta iš Maskvos, kita padovanota krikšto motinėlės. Iki šiol pamena, kad tėčio parvežtoji iš pradžių jos nesužavėjusi – buvo mėlynomis kelnėmis, raudonu kaklaraiščiu ir kita sovietine atributika. Tad pirmiausia lėlei su mama pasiuvusios naujus drabužius. Tais laikais žaislai, kaip ir daugelis prekių, buvo deficitas. Turbūt dėl to savo vaikystės lėles moteris išsaugojo daugiau kaip du dešimtmečius.

„Bent jau dabar galiu turėti tokias lėles, apie kokias vaikystėje tik pasvajodavau“, – šypsosi menininkė.

Tautodailininkės kuriamos lėlės – be veidukų: tik išraiškingos akys perteikia jų emocijas. P. Židonio nuotr.

Skylėtos užuolaidos

Už galimybę ieškoti, kurti ir atradimo džiaugsmą R. Grigienė labiausiai dėkinga savo mamai.

Nuo pat mažų dienų Rasa buvo linkusi į kūrybą, tad mama ją visokeriopai palaikė, nors kartais tekdavo nemažai paaukoti. Kad ir tuomet, kai, būdama penkerių ar šešerių, mergaitė savo kūrybiniams darbams sukarpė namuose kabojusias beveik naujas užuolaidas. Dabar net nepamenanti, ką iš audinio dariusi, Rasa iki šiol prisimena langą, ant kurio jos kabėjo.

„Ačiū mamai, kuri ilgai nepyko ant manęs ir nenumušė noro kurti, kai vaikystėje sukarpiau užuolaidas, kurios tais laikais taip pat buvo deficitinė prekė, – šypsosi iš Miežiškių kilusi tautodailininkė. – Pamenu, dar kelerius metus tame kambaryje kabojo užuolaidos su didžiausia skyle, kol vėl pavyko gauti naujų. Iki šiol su mama dar juokiamės prisiminusios tą skylę!“

Mama dukrai visuomet leidusi daryti tai, ką nori širdis, tad nuo mažumės Rasa užsiėmė įvairia kūryba. Žaislų siuvimas – tik nedidelė jos veiklos dalis. Prieš kelerius metus moteris visa galva nėrė į vilnos vėlimą, iš šios medžiagos daugiausia pagaminusi šalikų. Visgi vilnos vėlimas – labai specifinis pomėgis, nuo jo ilgainiui ėmė nebeklausyti rankos: sąnariams šiltos vilnos ir šalto oro kontrastas buvo peilis. Tad R. Grigienė ėmėsi karoliukų vėrimo, dekupažo. Dabar gi moteris daugiausia laiko atiduoda įvairių atvirukų, kvietimų bei linkėjimų knygų gamybai. Tokių dirbinių poreikis ypač didelis – žmonės vėl grįžta prie natūralių dalykų, rankų darbo gaminių, nes juose į kiekvieną dygsnį ar teptuko potėpį įdedama dalelė širdies. Linkėjimai ant menininko rankomis sukurto atviruko visuomet bus šiltesni nei ant masiniu būdu spausdinto pirktinio.

Ziuzės krikštas

„Taip įsisukau į tą kūrybos ratą, kad kitaip negaliu“, – šypsosi R. Grigienė.

Tautodailininkės vyras su menais nesusijęs, bet per daugelį drauge praleistų metų taip pat tapo kūrybiškas ir dažnai pataria žmonai, kaip įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą.

„Man pakanka tik užsiminti apie savo vizijas ir jis jau žino, kaip tai atrodys“, – šypsosi lėlininkė.

Auksarankė kurti dažniausiai sėdasi vakarais, kai namai nurimsta. Kartais naują sumanymą įgyvendina per kelias valandas, bet pasitaiko, kad tenka jį brandinti ir ilgiau. O kartais paaiškėja, jog lėlei siūtas sijonukas ar skarelė visai netinka, ir tenka pasivaikščioti po audinių parduotuves ar nerti į interneto platybes, mat tautinės tematikos medžiagų pasirinkimas ir spalvų gama išties labai skurdi.

„Bent jau dabar galiu turėti tokias lėles, apie kokias vaikystėje tik pasvajodavau.“

R. Grigienė

„Nėra taip paprasta, kaip atrodo, bet man labai įdomus ir pats ieškojimo procesas, – pasakoja kūrėja. – Būna, kad mano mažoji karstosi kur lauke, o aš įsitaisau šalia ant pievutės su visu rankdarbių krepšiu ir siuvu taip sukeldama aplinkinių nuostabą, kad tai darau ne kur namuose, o lauke.“

Nors lėlytėms vardus duoda patys šeimininkai, ne vieną jų yra pakrikštiję ir R. Grigienės vaikai. „Pavyzdžiui, mažoji vieną lėlytę pavadino Ziuze, mat kurį laiką mes taip vadindavome dukrytę. Kaip pagrandukė, ji buvo gana kaprizinga, mėgdavo pazyzti, todėl gavo pravardę. Vėliau ji šiuo vardu pakrikštijo į save panašiausią lėlę“, – juokiasi panevėžietė.

Mintyse – meno studija

Nors R. Grigienė kuria, kiek save pamena, į tautodailininkų gretas įstojo tik prieš aštuonetą metų. Paradoksalu: per gyvenimą ji įgijo ne vieną profesiją, bet jos su tikruoju pašaukimu mažai ką bendro turi.

„Iš tos daugybės tik floristika susijusi su kūryba, o duoną valgiau iš buhalterijos, – sako Rasa, pastaruosius kelerius metus dirbusi buhaltere viename Panevėžio miesto teatrų. – Taip, menas ir skaičiai – ne draugai, bet ir mene be jų neišsiversi.“

Vis dėlto, anot jos, jeigu nori dalyvauti mugėse, privalai mokėti skaičiuoti.

Tiesa, toks įvairiapusiškumas turi ir kitą medalio pusę: užsukusi į kokią mugę ar parduotuvę iš jos R. Grigienė paprastai grįžta tuščiomis. O kam kažką pirkti, jeigu galinti pati pasidaryti?

Nors norisi palaikyti ir kitus kūrėjus, tačiau retai kada kaina ir kokybė žengia kartu, apgailestauja menininkė. Tad kai širdis prašo kažko išskirtinio, originalaus ir kokybiško sau ar vaikams, ji tai siuvasi arba gaminasi pati.

R. Grigienė neslepia: visuomet ieškojusi darbo, kuris teiktų atgaivą širdžiai. O didžiausia jos svajonė – atidaryti savo meno studiją. Kai gyvename tokiu tempu, vis nuolatinis lėkimas ir stresas, kūryba galinti tapti ramybės oaze. Bent jau jai pačiai bet kokios rūšies menas – kinas, teatras, geros knygos skaitymas, rankdarbiai – yra tikrasis poilsis sielai ir ramybės šaltinis.

„Tad nors ir mažais žingsneliais, bet judu link savo svajonės įgyvendinimo. Palaikymą turiu, noro yra, o kai užsibrėžiu – visada padarau!“ – patikina R. Grigienė.

Galerija

Komentarai

  • Gražu ir meniška

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų