Pastatas Respublikos g. 3, kuriame nuo 1945 iki 1985 m. veikė Panevėžio muziejus. 1964 m.

Panevėžio istorijos sergėtojui – 95-eri

Panevėžio istorijos sergėtojui – 95-eri

Panevėžio istorijos sergėtojas – miesto Kraštotyros muziejus – jau rytoj peržengs paskutinio penkmečio slenkstį link šimtmečio: sausio 18-ąją šiai įstaigai sukanka 95-eri.

Praeitame amžiuje duris atvėręs seniausiame Panevėžio pastate, muziejus tapo tautiškumo ir patriotizmo simboliu. Miestas netgi rinko lėšas naujiems muziejaus rūmams, kurie A. Jakšto gatvėje turėjo iškilti kaip paminklas Lietuvos nepriklausomybei. Per daugiau nei devynis dešimtmečius keitėsi ne tik muziejaus vieta. Keitėsi ir jo veidas – tautiškumą brutaliai išstūmė sovietinė ideologija, vertingus eksponatus – masinės gamybos sovietinė atributika. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į muziejų sugrįžo tikroji šio krašto istorija.

Idėja virto kūnu

1924-aisiais, laisvos Lietuvos žydėjimo metais, suburta Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugija aktyviai ėmėsi naujos idėjos įkurti savo mieste muziejų. Nedidelė vietos inteligentų grupelė iš pradžių pati aktyviai rinko etnografinę medžiagą, bet netrukus jau tvirtai žinojo, kad Panevėžiui reikia savo muziejaus.

Po metų, minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos antrąsias metines, muziejaus steigimo iniciatoriai – apskrities viršininkas Vladas Rozmanas, žymus gamtininkas Jurgis Elisonas, kalbininkas, mokytojas Petras Būtėnas, mokytojas Petras Bliumas, teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis iškilmingai atidarė pirmąją Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspoziciją.

„Tada buvo įprasta, kad muziejus įsteigiamas pirmas, o jo ekspozicijos parengiamos vėliau, bet Panevėžyje viskas padaryta vienu metu. Tai buvo trečia tokia regioninė įstaiga Lietuvoje, mūsų muziejininkai pirmieji šalyje ėmėsi archeologinių tyrimų“, – pasakojo A. Astramskas.

Iš pradžių muziejus duris atvėrė seniausiame miesto pastate, buvusiame Upytės pavieto teismų archyve, Kranto g. 21. Iki I pasaulinio karo šis pastatas priklausė Panevėžio savivaldybei, kuri nedidelį namuką nuomojo kaip sandėlį. Bet karo metais artimiausi pastato kaimynai savavališkai užėmė valstybinį turtą ir vėliau tik per teismus jį teko atsikovoti muziejaus veiklai.

„Įdomu, kad vienas iš įrodymų teisme savivaldybei atsiimant savo turtą buvo įmūryta memorialinė pastato lenta. Joje buvo įrašyta miesto nuosavybės teisė į pastatą dar 17 a.“, – pasakojo A. Astramskas.

Muziejaus direktoriai (iš kairės): Gintaras Šileikis (1990–1996 m.), Jadvyga Rimšelienė (1954–1988 m.), Arūnas Astramskas (nuo 1997 m.).

Miestui to reikėjo

Pirmaisiais gyvavimo metais Panevėžio kraštotyros muziejus veikė daugiausia pilietiškos visuomenės dėka. O eksponatai rinkti atsižvelgiant į steigėjų viziją sukurti miesto atmintį ant tautiškumo pamatų. Panevėžiui to tikrai reikėjo – 4000 lankytojų per metus noriai ėjo žiūrėti paprastų entuziastų surinktų eksponatų, o juos svečiams demonstravo nuo muziejininko specialybės kartais gerokai nutolę darbuotojai.

„Tarpukariu Lietuvoje buvo labai daug patriotiškai nusiteikusių žmonių, tad ir muziejuje tai atsispindėjo. Didžiąją ekspozicijos dalį tada sudarė tautiškumo tema: liaudies menas, buitis“, – kalba direktorius.

Jauno muziejaus rinkinio pagrindą tada sudarė steigėjų bei kitų asmenų dovanoti eksponatai. Vienas tokių, kuris dabar laikomas seniausiai saugoma įstaigos vertybe – garsiojo skulptoriaus Juozo Zikaro kurtas lietuvių visuomenės veikėjo Jono Basanavičiaus reljefas. Tarpukariu Panevėžyje dirbęs menininkas pats atidavė šį savo kūrinį muziejininkams.

Vėliau daug senienų surinko įvairių mokyklų mokiniai, nemažai jų sukaupta Gimtajam kraštui tirti draugijos organizuotų etnografinių ir archeologinių ekspedicijų metu. 1925 m. muziejuje buvo apie 2000 vienetų, o 1939 m. – jau daugiau kaip 12 000 eksponatų.

Pastatas Kranto g. 21, kuriame 1925 m. atidarytas Panevėžio muziejus. 1927 m.

Rinko lėšas rūmams

Pirmojoje Kranto gatvėje įsikūrusio muziejaus ekspozicijoje buvo Istorijos, Gamtos, Numizmatikos ir Keramikos skyriai. 1927 m. įsteigtas Archeologijos skyrius, Keramikos skyrius tapo Liaudies meno, o nuo 1934 m. – Etnografijos skyriumi. Buvo planuojama įkurti Lietuvos kariuomenės savanorių ir Pedagoginį skyrius.

„Muziejus plėtėsi, keitėsi ir jo vietos. Nuo 1932-ųjų įstaiga kraustėsi iš vienų patalpų į kitas, ji veikė P. Puzino, Respublikos gatvių pastatuose“, – vardijo A. Astramskas.

1936 m. buvo net sumanyta Panevėžyje pastatyti muziejaus rūmus kaip paminklą Lietuvos nepriklausomybei. Tam buvo kaupiamos lėšos, netgi parengtas pastato projektas, nupirktas sklypas A. Jakšto prospekte, tačiau 1940 m. Lietuvos okupacija prasmingus planus sugriovė.

Dingę lobiai

Iki pat II pasaulinio karo Panevėžio muziejuje dirbo bei jam vadovavo entuziastai ir tik 1942 m. įstaiga sulaukė tikro specialisto – vedėju dirbti pradėjo muziejininkas, vertėjas Dominykas Urbas. Bet jo veikla truko neilgai. Karo pabaigoje muziejaus patalpose įsikūrė karo ligoninė. Vedėjas sulaukė tremties, o vertingus eksponatus miesto šviesuoliai sugebėjo išslapstyti įvairiose vietose, taip saugant juos nuo išnykimo. Deja, visų išsaugoti taip ir nepavyko – dalis vertybių suniokota, dalis pasimetė.

„Dingo beveik visi muziejaus dokumentai, todėl net ir išlikę seniausi eksponatai yra be aprašymų. Žinoma, kad po karo buvo prašymas leisti pasikalbėti su NKVD suimtu D. Urbu, vieninteliu, žinojusiu, kur buvo išslapstyti eksponatai“, – apie sunaikintą praeitį kalbėjo A. Astramskas.

Negailestinga cenzūra

Muziejų užtemdė sovietmetis, kai jo funkcija tapo skleisti tuometės valdžios propagandą. Visos tokios įstaigos Lietuvoje, pasak A. Astramsko, buvo lyg sušukuotos: jose veikė panašios tarybinės šalies gimimo istoriją liudijančios ekspozicijos, pramonės pasiekimų parodos, net ir baldai buvo naudojami vienodi, mat šiuos gamino vienintelė tokia įmonė Lietuvoje.

„Dar ir dabar kai kur tų baldų galima pamatyti“, – šypteli istorikas.

„Muziejui konkuruoti su šiuolaikinėmis technologijomis – nelengva. Bet reikia suprasti, kad tą seną daiktą internete pamatysi, bet nepaliesi jo gyvai“, – sako daugiau nei du dešimtmečius muziejui vadovaujantis A. Astramskas.

Šiame muziejaus etape taip pat laukė kai kurių istorinių vertybių netektis. Dėl cenzūros jos buvo tiesiog naikinamos.

„Tai, kas tada netiko, laikyta specialiuose fonduose, prie kurių prieiti nebuvo lengva. Juos turėjo bibliotekos. Mūsų muziejuje tokio nebuvo, tad cenzūros neperėję eksponatai būdavo tiesiog sunaikinami“, – apie tamsųjį muziejaus gyvavimo etapą pasakoja A. Astramskas.

Net ir toks skulptorius kaip J. Zikaras buvo labai įvairiapusiškas kūrėjas, bet sovietiniam muziejui tiko tik jo darbai su valstiečiais, žemdirbiais. Tiesa, ir jie slėpė kritiškas autoriaus mintis. Antai J. Zikaro skulptūra su šeriamomis kiaulėmis turėjo gana aštrų pavadinimą „Prie valstybės lovio“. Muziejuose neliko nieko, kas primintų Lietuvos laisvę, jos savarankišką politiką.

Ilgus metus muziejus veikė dabartinės Panevėžio dailės galerijos pastate. Vienu metu įstaiga turėjo meno parodų salę Švč. Trejybės bažnyčioje. Prieš tai šioji buvo atimta iš tikinčiųjų ir paversta paprasčiausiu sandėliu.

„Latvijoje iki šiol yra tas modelis, kai greta muziejaus veikia meno parodos. Pas mus atsirado dailės galerijos“, – pasakoja A. Astramskas.

1985 m. Panevėžio kraštotyros muziejus atgavo dabartinius savo pastatus Vasario 16-osios g. 23, rekonstruotą Moigių namų dalį. Tuomet įstaiga jau dirbo žymiai profesionaliau, turėjo daug eksponatų. Tačiau palikę patalpas kuriamai Panevėžio dailės galerijai, muziejininkai prarado saugyklas. Net ir dabar jos neatitinka visų reikalavimų.

„Retas Lietuvos muziejus turi tinkamai paruoštas saugyklas“, – pripažįsta A. Astramskas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejus vėl grįžo prie tautiškumo, savo vertingiausios praeities lobynų. O atsiradus finansinių galimybių, ėmė modernėti ir taikytis prie šiuolaikinių lankytojų poreikių.

Panevėžio muziejaus vedėjas (1934–1941 m.) Antanas Kasperavičius su senienų rinkėjais prie eksponatų. J. Žitkaus nuotrauka.

Užmojai didesni už patalpas

Panevėžio kraštotyros muziejus 95-ąją sukaktį pasitinka po didžiulės, daugiau nei metus trukusios rekonstrukcijos. Baigti pirmojo pastato korpuso statybos darbai. Jau artimiausiais metais miestietišką praeitį saugantys Aukštaitijos sostinės muziejininkai ruošiasi atverti dar nematytų, modernių ekspozicijų sales, edukacines klases, kuriose lankytojai ras itin įdomių savo miesto istorijos detalių.

„Dirbsime kiek kitaip – pirmasis, atnaujintas korpusas bus skirtas tik ekspozicijoms ir lankytojams. Dabar ten dar nieko nepamatysite, tik išdažytas sienas, bet netrukus viskas pasikeis“, – užsimena A. Astramskas.

Jau vasarą muziejus žada pasitikti su naujomis, moderniomis ekspozicijų salėmis. Pagal planą jos turėjo atsirasti dar 2019-ųjų pabaigoje, bet užtruko projekto dokumentacija, viešieji pirkimai.

„Užmojai dideli, tik vietos maža. Rūsyje įrengsime ekspoziciją 1941m. nužudytiems Panevėžio ligoninės gydytojams ir medicinos seseriai. Pagal autentiškas nuotraukas atkūrėme pastarosios moters namų kambarį, o greta bus mirtimi dvelkiantis tardytojo kabinetas“, – vardijo direktorius.

Tokiam projektui muziejininkai specialiai ieškojo eksponatų, kai kuriuos jų teko pirkti iš gyventojų. Tardytojo kabinetui istorikai rado nupirkti to meto lempą ir kepurę.

„Tarybiniais metais muziejus eksponatus daugiausia gaudavo dovanų, o šiais laikais viskas kainuoja. Mes nedažnai sau leidžiame nusipirkti seną daiktą, išlaidaujame labai tikslingai“, – patikina A. Astramskas.

Rengiant naują sovietmečio aplinkos namų ekspozicijos salę muziejui taip pat teko ieškotis to meto baldų. Tokių dar galima rasti, nors reikia gerokai pavargti juos atnaujinant. Visose numatytose ekspozicijų salėse pasitiks šviesos, garso efektai.

Panevėžio muziejaus ekspozicija. 1927 m.

Išskirtinis eksponatais

Panevėžio kraštotyros muziejus pernai sulaukė 3060 naujų eksponatų. Didžioji dalis jų – per 600 atkasti rekonstruojamame miesto centre.

Šiuo metu muziejininkai kaip tik apžiūri, sunumeruoja ir į specialias knygas surašo kiekvieną archeologų atkastą šukę, vinį ar kitą senovinį radinį iš aikštės, Respublikos bei Elektros gatvių.

„Archeologinius mūsų tyrinėjimus paprastai pakursto netikėti radiniai, o jų Panevėžyje vis dar pasitaiko. Antai mūsų specialistas Dovilas Petrulis neseniai atkasė akmenų grindinį Respublikos gatvėje, liudijantį apie dar nežinotą miesto dalį“, – pasakoja muziejaus vadovas.

Lyginant su kitų miestų muziejais, pasak A. Astramsko, Panevėžio išsiskiria kaip miesto atminties saugykla. Rokiškio, Kupiškio muziejininkai eksponuoja daugiau kaimo praeitį, o anksti miesto statusą gavęs Panevėžys didžiuojasi miestietiškais eksponatais.

Muziejus planuoja įrengti tris naujas edukacines klases, kuriose mokiniai ir kitos lankytojų grupės galės susipažinti su lietuvių etnokultūra, gamta bei savojo miesto praeities įdomybėmis.

Konferencijos „Iš Panevėžio praeities: dvarų kultūros atodangos“ pranešėjams pristatoma naujoji ekspozicija „Panevėžys Lietuvos Respublikos metais“. 2016 m. T. Stasevičiaus nuotrauka.

„Esame vieni pirmųjų, žengę į edukaciją Lietuvos muziejuose, ir galima pasigirti, kad pernai sulaukėme 6700 edukacinių programų dalyvių. O netrukus jiems pasiūlysime etnokultūros klasę su virtuvėle, kur bus galima marginti kiaušinius, lieti žvakes. Bus patalpos gamtos programai, kur stovės dinozauro maketas, turėsime tikrų gyvūnų. Dar viena klasė bus skirta miesto praeičiai: jos teatrui, kultūrai, panelių reikalams“, – vardija direktorius.

Šiais laikais muziejininkams sudominti lankytoją, anot A. Astramsko, nėra paprasta. Interneto ir medijų užvaldytiems žmonėms nebeužtenka statiškos, vien pažiūrėti skirtos parodos. Todėl ir muziejams tenka griebtis gudrybių: rengia užsiėmimus, daug informacijos skaitmenina.

„Muziejui konkuruoti su šiuolaikinėmis technologijomis – nelengva. Bet reikia suprasti, kad tą seną daiktą internete pamatysi, bet nepaliesi jo gyvai“, – sako daugiau nei du dešimtmečius muziejui vadovaujantis A. Astramskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų