Galėjęs tapti kunigu, Jonas Čeponis pasirinko kovą už laisvę. Išgyvenęs miškuose, iškentęs kone metus trukusius tardymus ir dėl laimingų sutapimų nubaustas ne mirties bausme, o kalėti ketvirtį amžiaus, nemažai metų praleido lageryje. Bet niekada nenustojo tikėti laisva Lietuva. "Sekundės" archyvo nuotr.

Už laisvės troškimą – ilgi metai Sibire

Už laisvės troškimą – ilgi metai Sibire

Pirmąją Kalėdų dieną į amžinybę iškeliavo didi asmenybė – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, Laisvės premijos laureatas, Panevėžio rajono Garbės pilietis, partizanas Jonas Čeponis-Vaidevutis. Tai buvo žmogus, net gūdžiausiais laikais nepraradęs tikėjimo Laisve.

Laisvės šaukliui atminti spausdiname jo interviu, praėjusių metų birželį duotą savaitraščiui „Panevėžio balsas“.

Partizaną, dimisijos pulkininką, Vyčio kryžiaus ordino kavalierių Joną Čeponį likimas saugojo per visas pokario negandas. Galėjęs tapti kunigu, Jonas Čeponis pasirinko kovą už laisvę. Išgyvenęs miškuose, iškentęs kone metus trukusius tardymus ir dėl laimingų sutapimų nubaustas ne mirties bausme, o kalėti ketvirtį amžiaus, nemažai metų prabuvo lageryje. Čia neteko regėjimo ir dalyvavo Norilsko politinių kalinių sukilime, vadinamųjų Stalino gydytojų dėka gavo taip reikalingų akims vaistų ir vėl mato. Išleistas iš lagerio, dar kurį laiką privalėjo gyventi tremtyje, kol galiausiai sugrįžo į gimtąją šalį, kuriame įsikurti šeimai su keturiais mažais vaikais buvo nepaprastai sudėtinga. Nepaisant sunkumų, J. Čeponis nepasidavė ir niekada nebijojo išsakyti savo nuomonės. Ir visada tikėjo laisva Lietuva.

Iš klierikų į partizanus

Jonas Čeponis gimė Pagojo kaime, Pasvalio rajone. Jo tėvelis nuo 1928 iki 1935 metų dirbo Pasvalio viršaičiu, tačiau mirė jaunas, palikęs žmoną su penkiais vaikais – trimis dukromis ir dviem sūnumis. Pirmosios rusų okupacijos metais šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašą, tačiau šio likimo tada pavyko išvengti – neišvežti prišnekino mokyklos vedėjas. Karo metais jaunas J. Čeponis įstojo mokytis į kunigų seminariją. Tokių iš klasės buvo net keli. Kunigais tapo tik du.

„Kapelionas sakė: stokite į seminariją, išsigelbėsite nuo Vermachto, nereikės eiti į kariuomenę, į frontą. Seminarija nesugadins – būsite kunigai ar nebūsite, nesvarbu“, – dvasininko žodžius pamena J. Čeponis.

Pasak jo, tuo metu apskritai buvo daug seminaristų. Vien jo kurse – net 60. Vėliau daugiau nei keturios dešimtys tapo kunigais. Kiti sulaukė represijų, buvo pašalinti iš seminarijos arba patys panoro mokytis ko kito. Besimokydamas seminarijoje, J. Čeponis įsitraukė į pogrindinę veiklą pagelbstint partizanams. Kaimynystėje dažnai ateidavo partizanai. J. Čeponis spausdindavo literatūrą rašomąja mašinėle, palaikė ryšį, Kaune gaudavo dokumentus, kitų reikalingų daiktų. Galiausiai dėl persekiojimų ir pačiam prisiėjo trauktis į mišką.

J. Čeponis, slapyvardžiu Vaidevutis, Vaidila, buvo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo patikėtinis ryšiams su kitomis apygardomis, turėjo porą dokumentų kita pavarde. Dažnai važinėdavo palaikydamas ryšius tarp štabų. Iš Suvalkijos važiuodavo į Kauną, Biržų kraštą, Ukmergę, kitas vietoves. Miške nebuvo paprasta. Trūko maisto, nuolatos teko būti lauke, žiemą – slapstytis bunkeriuose.

„Būdavo visą laiką siautimai, apsupimai, reikėdavo apsiginti. Kai puldavo, kartais padėtis atrodydavo beviltiška, bet laimė lydėjo, nepataikė, nenušovė“, – pasakoja J. Čeponis.

Prasidėjus suėmimams, tardymams, dalį žmonių saugumiečiams pavyko užverbuoti. Saugumas ir apie J. Čeponį turėjo žinių ir pradėjo jo ieškoti. Partizanas su ginklu kišenėje slapstėsi Kaune, Pasvalyje. Ir vis dėlto išvengti arešto jam nepavyko. Į saugumiečių rankas pakliuvo 1948 metais.

„Saugumas per išdavikus žinojo, kuo aš užsiimu, ieškojo suimti. Kai 1948 metais nuvažiavau į Kauną pas ryšininkes, jau buvau išduotas“, – kalbėjo partizanas.

Pasak J. Čeponio, durys staigiai atsidarė ir jis nuo laiptelių virto žemyn. Atsišaudė, tačiau jau buvo vakaras, tamsu, tad spėja, kad ir nepataikė. Pavyko nubėgti gana netoli – iki Karo muziejaus, o ten gavo kažkuo per galvą ir prarado sąmonę. Kai ją atgavo, jau buvo suimtas. Pats pirmas su partizanu kalbėtis panoro pats KGB pulkininkas.

„Jie galvojo, kad būsiu kita pavarde, bet pasakiau, kad Čeponis. Nustebo, nes Čeponio nebeieškojo. Manęs ieškojo kita pavarde. Aš gal nusišypsojau. Pulkininkas trenkė į veidą sakydamas: veskite jį „prirašyti“, o „prirašymui“ 50 kartų užduoti“, – dalijasi prisiminimais partizanas.

J. Čeponis atsiminė iki 27-o smūgio, vėliau išsijungė sąmonė. Užpylus vandens, kiek atsigavo, ir vėl buvo toliau mušamas.

„Skausmo jau nebejutau, buvau be sąmonės. Nubudau kameroje sudaužytas. Paskui tardyme malonumas menkas buvo“, – kalba J. Čeponis.

Kalėti ketvirtį amžiaus

J. Čeponį tardė apie aštuonis mėnesius. Galiausiai nuteisė 25 metams kalėjimo. Partizanas save iš dalies vadina laimės kūdikiu. Už tokius dalykus paprastai būdavo skiriama mirties bausmė, tačiau tuo metu ji buvo panaikinta, o grąžinta vėl po metų.

„Perskaitė, kad skiria dvidešimt penkerius metus. Nusišypsojau. O jie ir sako: svoločius dar juokiasi, gavo dvidešimt penkerius metus ir nebijo. Rusai verkdavo, o mes juokdavomės, kad dvidešimt penkerių metų nereikės sėdėti, kad tiek ilgai ta valdžia neišsilaikys“, – vilties niekada neprarado J. Čeponis.

Nukentėjo ir jo šeima nuo represijų.

„Aš jau partizanavau ir saugumas tai žinojo. Tų, kurie buvo miške, šeimos buvo vežamos“, – pasakoja jis.

Seserį ir brolį ištrėmė į Sibirą 1948 metų operacijos „Pavasaris“ metu. Tuo metu mamos ir kitos sesers namuose nebuvo. Jos buvo išvykusios į Kauną perduoti J. Čeponiui siuntinio. Tiesa, nežinodamos – gyvas jis ar miręs. Sužinojusios apie trėmimus, mama ir sesuo slapstėsi. Sesuo gavo dokumentus – nors juose vardas ir pavardė buvo tokie pat, tačiau nurodyti kiti gimimo metai ir kitas kaimas. Net J. Čeponiui būnant lageryje, valdžios atstovai jo klausinėjo, kur sesuo – partizanauja ar slapstosi. Dar vienai seseriai irgi pavyko išvengti tremties.

Kalėti J. Čeponiui teko Norilske. Pačiame šalčiausiame krašte. Kamavo ne tik šaltis, bet ir alinantis darbas bei alkis. Darbas buvo sunkus – anglių kasykloje. Bedirbant ten, įvyko sprogimas, pažeidęs J. Čeponio akis. Vyras apako, tačiau pateko į gerų specialistų rankas. Lageryje kalėjo keli gydytojai žydai, patyrę J. Stalino represijas. Deja, jie vaistų, galinčių išgydyti akis, neturėjo, tačiau padarė viską, ką tuo metu galėjo. Išgyventi lageryje lietuviams padėdavo ir dainos.

„Rusai sakydavo – dainuokite, dainuokite, greitai baigsis jūsų dienos, bet mes vis tiek dainuodavome“, – pamena J. Čeponis.

Be to, anot jo, dainuojant ir valgyti ne taip norėdavosi.

„Padainuoji, atsiguli – ramiau, geriau miegasi“, – pamena Laisvės šauklys.

Kovotojas iš prigimties

J. Čeponis kalėjo tuo metu, kai Norilske prasidėjo kalinių sukilimas. Lageryje nuspręsta organizuoti streiką: neiti į darbą kasti anglių. Šachta, kurioje dirbo šio lagerio kaliniai, aprūpindavo Norilską anglimis, o iki katilinės nuo lagerio driekėsi geležinkelis. Atsivežti iš kitur anglių nebuvo galimybės. Sugalvota, kad pamaina, grįžtanti iš darbo, neis į lagerį – sustos prie vartų, o turintieji eiti į darbą sustos prie vartų iš kitos pusės. Pasak J. Čeponio, iš barako į baraką vaikščioti neleisdavo, tačiau jis buvo beveik aklas, vaikščiodavo su lazda ir akiniais, tad pakliūdavo, kur kitų neleisdavo. Tokiu būdu galėjo paskleisti žinią, agituoti streikui. Tiesa, buvo ir bijančių.

„Kiti bijodavo. Kulkosvaidžiai juk išstatyti, nežinia kada pradės šaudyti“, – pamena J. Čeponis.

Lageryje buvo daug kriminalinių nusikaltėlių, skriaudusių šachtininkus.

„Jie išvargę ateidavo, miegodavo kaip silkės barakuose. Žulikai sakydavo, kad tuos šachtininkus išpjaus. Mums nebuvo išeities. Pradėjome sakyti lagerio viršininkui, kad išvežtų tuos žulikus. Jie nedirba, bet plėšikauja – atima tai drabužius, tai maistą, siuntinius“, –pamena J. Čeponis.

Galiausiai lagerio vadovybė nusprendė išgabenti kriminalinius kitur. J. Čeponio žiniomis, pastarieji pateko į kitą lagerį, kur jiems gerokai kliuvo nuo politinių kalinių. Taip pat po streiko gautas leidimas įsigyti duonos. Nors ji ir būdavo prastai iškepusi, su avižomis, tačiau badaujantiems žmonėms leido nors kiek pasisotinti. Gaunantieji iš namų pinigų galėjo įsigyti papildomo maisto.

Gydytojai neužmiršo

Po sukilimo J. Čeponis buvo išvežtas kitur. Galiausiai pateko į Kemerovo srities centrinę kalinių ligoninę. Paaiškėjo, kad jį po akių sužalojimo gydę J. Stalino gydytojai žydai Levinas, Levitanas, Margulis – jau vėl sugrąžinti į Maskvą – atsiuntė akims gydyti vaistų.

„Įsivaizduojate, į kalėjimą atsiuntė vaistų profesoriai iš Kremliaus! Kas aš per žmogus, svarstė. Jie ten juk nieko nežinojo“, – pamena J. Čeponis.

Pamažu J. Čeponis beveik visai atgavo buvusį regėjimą. Nors buvo nuteistas kalėti 25 metus, komisija tremties laiką sumažinusi iki 12,5 metų. Atsėdėjusieji du trečdalius jau galėjo prašytis paleidžiami į laisvę anksčiau. Tuo metu J. Čeponis buvo kalėjęs apie 10 metų. Nuspręsta jį išleisti į laisvę, tačiau dar be teisės grįžti į Lietuvą. Ironiška, bet lagerio vartai J. Čeponiui atsivėrė vasario 16-ąją. Išsiųstas pas brolį ir seserį į Buriat–Mongoliją. Norėjo remontuoti automobilius, tačiau turėjo kirsti mišką. Vėliau sutiko rusą, pakvietusį dirbti mechaniku, tad šeima persikėlė į kitą rajoną, į Krasnyj Jarą. Ten nutiko įdomi istorija. Tarp tenykščių gyventojų užsitarnavęs autoritetą, J. Čeponis buvo pasiūlytas į vietinę tarybą. Paaiškėjo, kad juo negali būti tremtinys, tad pavardė iškart išbraukta iš balsavimo sąrašų ir įrašytas kitas žmogus – buriatas. Žmonėms tai nepatiko, tad nėjo balsuoti. Kilo triukšmas, o pats J. Čeponis tuo metu sėdėjęs pas kaimyną.

„Atvažiavo kažkoks tipas iš Aukščiausiosios Tarybos. Sako, noriu pasišnekėti – neina žmonės balsuoti, padėk, kad eitų. O aš kuo čia dėtas?“ – šypsosi J. Čeponis.

Galiausiai buvo išrinktas buriatas, tik šis ilgai neužsibuvo – išvyko gyventi kitur.

Sunki nauja pradžia

Buriat-Mongolijoje J. Čeponis vedė brolienės seserį Pranutę. Ten gimė vaikai: Birutė, Vytautas, Kęstutis, Algirdas. Šeima į Lietuvą grįžo 1968 metais, tačiau leidimo čia gyventi neturėjo. Laikas buvo sudėtingas, niekas tremtinio šeimos nenorėjo priimti. J. Čeponis Buriatijoje buvo susitvarkęs asmens dokumentą. Gerai sutarė su jaunu KGB darbuotoju, prižiūrėjusiu jį tremtyje. To meto pasuose atsirasdavo žymė, pagal kurią buvo aišku, kad žmogui negalima gyventi Lietuvoje. J. Čeponis pagudravęs – tyčia pasą kibire sušlapino ir paprašė to jauno žmogaus pakeisti – esą vaikai netyčia sušlapino. Naują dokumentą gavo be jokių specialių ženklų. Šeima buvo susitarusi dėl gyvenimo Akademijoje, tačiau paaiškėjo, kad čia įsikurti negalės – ketinusiesiems priimti nepatiko, kad šeimoje daug vaikų. Galiausiai apsistojo Šiaulių rajone, Ginkūnuose. Gavo nedidelį kambarį išvežtų žmonių name be grindų. Problemų kilo ir dėl registracijos. Lietuvoje niekas neleido prisiregistruoti, tad J. Čeponis rašė raštus aukščiausiajai tuometinei šalies valdžiai ir šiaip taip gavo leidimą registruotis. Tiesa, raginamas išvykti ir gąsdinamas, kad niekas čia neregistruos nei jo paties, nei šeimos, ir pats pagrasino milicininkams rasiantis kokį ginklą – esą vėl teks eiti į mišką. Tik tuomet pasiekęs savo. Vis dėlto Ginkūnuose tremtinio šeimai nebuvo saldu: kolūkio pirmininkas – buvęs „stribas“.

„Išgėręs ateidavo pirmininkas, vos ne nušauti kartais norėdavo. Pradėjau ieškoti kur kitur darbo“, – pamena partizanas.

Beieškodamas, kur išvykti, sutiko buvusį kurso draugą iš seminarijos. Pastarasis irgi netapo kunigu – išsimokė veterinaru. Patarė darbo pasiieškoti Staniūnuose, Panevėžio rajone. Taip šeima atsikraustė į Velžį, pradėjo čia kurtis ir liko visam laikui.

Viltis gyva

„Visą laiką tikėjome laisve. Tikėjome, kad vėl bus nepriklausoma Lietuva“, – tvirtai sako J. Čeponis.

Apie tai šnekėdavo ne tik lageryje. Buvęs partizanas net ir sovietmečiu nebijodavo pagerbti buvusių bendražygių kapų, dainuoti patriotinių dainų. Niekada neslėpė, kad kalėjo, kad buvo ištremtas. J. Čeponis juokauja saugumui tokiu elgesiu pridarydavęs bėdos. Kartą į nemalonumus įklimpo ir jauniausias sūnus Algis, parašęs valdžiai neįtikusį rašinėlį. Atvykę saugumiečiai namuose rado 1932 metų leidimo V. Krėvės „Šarūną“ ir „Aušrą“. Tėvas pradėjo sakyti, kad „Šarūną“ ir teatre rodė, net kolūkiečius visus vežė žiūrėti. Kitą dieną liepta atvykti į saugumą. J. Čeponis pasakoja pradėjęs peikti saugumiečius – kokius čia žmones siunčiantys, kurie neturi jokio supratimo apie esą tarybinį žmogų V. Krėvę.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, J. Čeponis paskirtas Lietuvos saugumo departamento Panevėžio tarnybos vadovu. Priimdamas saugumiečių archyvą, rado paruoštą potvarkį, kuriuo turėjo būti suimtas ir išsiųstas į Šiaulių kalėjimą. Nurodyta, kad suimant buvo galima panaudoti ir ginklą.

J. Čeponis daug metų vadovavo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui ir tik 2017-ųjų rudenį pareigas perleido jaunesniam.

„Sulaukiau 93 metų, tai atidaviau jaunesniam pareigas. Sėdžiu namuose, juokiuosi, kad geras bunkeris su visais patogumais – galima laukti šimtmečio“, – juokavo J. Čeponis.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų