J. Brazdžiūnas daugiausia jėgų ir dėmesio Justas dabar skiria savo grupei „Derange“. Su ja žada leistis į koncertinį turą po Europą, o galbūt pasiekti ir Azijos šalis. Asmeninio archyvo nuotr.

Panevėžietis – Anglijos sunkiosios muzikos ambasadorius

Panevėžietis – Anglijos sunkiosios muzikos ambasadorius

Muzikos pedagogui, panevėžiečiui Justui Brazdžiūnui Jungtinėje Karalystėje labiausiai stinga saulės ir laiko. Žiūrovus įaudrinantys koncertai, pedagoginė veikla, intensyvus ruošimasis gastrolėms su grupe po Europą ir net Azijos šalis – tuo gyvena Justas, nuo paauglystės nepaleidžiantis iš rankų gitaros.

Žino, kad gimtinėje laukia

Ir nors atrodo, kad šis jaunuolis – fortūnos numylėtinis, jis atviras: sučiupti laimės paukštę kartais atrodo neįgyvendinamas dalykas, tačiau labiausiai ir užveda tikslo siekimas bei užsidegimas ją vaikytis.

Jungtinėje Karalystėje jau beveik dešimtmetį gyvenantis panevėžietis pripažįsta retkarčiais pasijunta įstrigęs tarp dviejų šalių, nors kol kas atgalios nesidairo.

Į Jungtinę Karalystę Justas išvyko vos baigęs Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Sėkmingai šaknis įleidęs svetur jis pastebi, jog nors gyventi tapo lengviau, nemano esąs iki galo laimingas.

„Jaučiuosi vis labiau įstrigęs tarp dviejų šalių: vienur šeima, o kitur – mano karjeros ateitis“, – sako J. Brazdžiūnas.

Iki šiol jį kankina tėvynės ir namų ilgesys, o taip pat ir saulės trūkumas – tai, anot Justo, nedingsta net ir bėgant metams.

„Esu pastebėjęs, jog daug muzikantų ar meno asmenybių yra patyrę panašius jausmus: iš pradžių trauką menui, vėliau, aplankius abejonėms dėl ateities, viską metę, bet galų gale vis tiek sugrįžę ir sėkmingai iškilę savo srity.“

J. Brazdžiūnas

Šeima, gimtieji namai, lietuviškas peizažas ir saulė yra tai, kas įkvepia, ramina Justą ir ko, įsisukęs į kur kas spartesnį gyvenimo ritmą, Anglijoje neturi.

Tačiau kol kas jis, net ir Jungtinei Karalystei nusprendus išstoti iš Europos Sąjungos, apie grįžimą į gimtąjį Panevėžį negalvoja. Bet visada žino: gimtinėje yra laukiamas, kad ir kas benutiktų.

„Jungtinėje Karalystėje turiu labai daug svarbių muzikinių įsipareigojimų, kurie kol kas daro didelę įtaką ir mano ateičiai, kad juos lengvai paleisčiau iš rankų“, – sako J. Brazdžiūnas.

Didysis variklis

Paklaustas, kas labiausiai įtakoja jo laimės koeficientą, Justas nedaugžodžiauja, tačiau nesunkiai išrenka pagrindines sudedamąsias: muzika, laisvė, ramybė, gamta, šeima, savas kampelis ir gitara.

Būtent ji dabar užima didžiąją dalį J. Brazdžiūno kasdienybės. O kažkada netgi šalinosi šio muzikos instrumento.

„Požiūris į muzikavimą iš esmės pasikeitė, kai ir pats tame atradau kažką savito, nebuvau vedamas vien idėjos išmokti groti kokiu nors instrumentu“, – sako Justas.

O dabar pasirinkimo eiti muzikanto keliu jis nebelaiko klaida. Priešingai, tai teikia džiaugsmą ir yra vienas didžiausių gyvenimo variklių, oadedančių irtis į priekį.

„Esu pastebėjęs, jog daug muzikantų ar meno asmenybių yra patyrę panašius jausmus: iš pradžių trauką menui, vėliau, aplankius abejonėms dėl ateities, viskas metama, bet galų gale vis tiek sugrįžtama ir sėkmingai dirbama savo srity,“ – sako J.Brazdžiūnas.

Iš pradžių nenoriai žiūrėjęs į gitarą, dabar Justas su šiuo instrumentu neišskiriamas. Asmeninio archyvo nuotr.

Planuose – sunkiosios muzikos studijos

Londono muzikos koledže J. Brazdžiūnas baigė muzikos mokslų programą. Dabar jis ne tik groja, bet šio amato moko ir kitus.

„Visada turėjau trauką būti muzikos mokytoju, bet iki šiol, net ir po penkerių metų, daug jaukiau jaučiuosi būdamas gitaristu“, – šypteli pašnekovas.

Panevėžietis įsitikinęs: tik laiko klausimas, kada šie abu amplua teiks tiek pat malonumo ir džiaugsmo.

O kol kas jis prisipažįsta, jog pedagoginė patirtis nė iš tolo neprilygsta jo, kaip gitaros virtuozo, patirčiai. Savo įgūdžius Justas lavino ir pastaraisiais metais eidamas į privačias pamokas.

Londone panevėžietis atsidūrė būdamas dar visai jaunas ir sako, jog muzikos kalba padėjusi kur kas lengviau įsilieti į vietinių gyvenimą, amžinai skubančio ir niekada nemiegančio miesto ritmą.

„Dėl studijų ir meilės muzikai susipažinau su daug žmonių, kurie man padėjo įsikurti ir pasinerti į vietinį gyvenimą. Londone netrūksta veiklos, tik trūksta laiko. Esu visą laiką apsuptas darbo, mokinių, repeticijų, koncertų, privačių įrašų sesijų. Po septynerių metų ir save pastebiu nuolat skubantį ir bandantį viską susiplanuoti taip, kad suspėčiau,“ – pasakoja Justas.

Magistro studijas baigęs panevėžietis negalvoja sustoti vietoje. Jo planuose ir dar vienas mokslo laipsnis – doktorantūra.

„Šis laiptelis padėtų atverti dar daugiau galimybių ir įsitvirtinti muzikos pasaulyje, nesvarbu, kur begyvenčiau. Kol kas tai tik svajonės, bet jeigu baigčiau doktorantūrą, norėčiau ateityje Lietuvoje įsteigti sunkesnės muzikos gitaros studijas“, – planais dalinasi J. Brazdžiūnas.

Jaudulys skatino norėti daugiau

Roko ar metalo muzika yra pati patraukliausia Justo ausiai, tačiau lygiuotis jis bando ne tik į sunkesniųjų muzikos stilių atlikėjus.

Devin Townsend, Gojira, Tool, Porcupine Tree, Hans Zimmer ir kiti – tik dalis garsių vardų, kurie formuoja J. Brazdžiūno asmenybę ir modernų muzikavimą.

Vis tik daugiausia jėgų ir dėmesio Justas šiuo metu skiria savo grupei „Derange“. Su ja greitu metu kompanija žada leistis į koncertinį turą po Europą, o galbūt pasiekti ir Azijos šalis. Ramiai miegoti neleidžia ir laukiantys albumo įrašai.

„Mano planuose jau labai ilgą laiką buvo asmeninis instrumentinis albumas. Tikiuosi, jog vieną dieną galėsiu ta pačia scena dalintis su tais muzikantais, kurie įkvėpė siekti tobulumo“, – šypteli J. Brazdžiūnas.

Kol kas J. Brazdžiūnas geriau jaučiasi muzikanto amplua, tačiau ir pedagoginė veikla neužleidžia pozicijų. Asmeninio archyvo nuotr.

Muzika keičia

Justas puikiai prisimena pirmuosius pasirodymus gimnazijos salėje, bet dar labiau atmintyje įstrigo pirmasis koncertas su grupe Panevėžio kino centre „Garsas“.

„Grojome gal prieš šimtą žmonių ir tai buvo mano iki tol svarbiausias ir didžiausias koncertas, privertęs pasijusti dėmesio centre ir įkvėpęs norą groti tokiai publikai,“ – pasakoja J. Brazdžiūnas.

Nors tąkart pasirodymą lydėjo nemažas jaudulys, šie jausmai Justą, kaip sako pats, privertė siekti kuo daugiau tokių akimirkų.

Dabar jis scenoje – it žuvis vandenyje, o į ją kilti prireikia bene kasdien.

„Groti gyvai – tai kaip narkotikas, kurio norisi vis daugiau ir dažniau“, –sako iš Panevėžio kilęs muzikantas.

Kitiems savo žinias perduodantis ir klausytojus savo muzika įaudrinantis Justas prasitaria pats iš prigimties esantis labai rami ir tyli asmenybė. Tai muzika jam suteikia galimybę atsiskleisti visomis įmanomomis spalvomis.

„Ji skatina mane niekada nesustoti, siekti svajonių, o scena leidžia laisvai išreikšti džiaugsmą, pyktį, laimę, liūdesį ir kitus jausmus. Per muziką galiu pažinti ir save: grodamas gyvai taip atsipalaiduoju, jog net pats nustembu kaip pasikeičiu nuo kasdienės savo formos, tampu visai kita asmenybe“, – pastebi J. Brazdžiūnas..

Komentarai

  • Nors groti taip ir neismokau, bet megstu kokybiska muzika, gera garsa. Namuose yra viskas, ir stiprintuvai  ir garso koloneles, nes tikrai kompiuterio ar televizoriaus skleidziamas garsas nesuteikia tikrojo klausymosi malonumo. Gitaristai manau visuomet turi populiaruma merginu tarpe, nes tai taip zavu

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų