Staniūnų vardu vadinosi kadaise veikęs garsus veislinės paukštininkystės ūkis. M. Garucko nuotr.

Tarp Nevėžio ir Žagienio – garsieji Staniūnai

Tarp Nevėžio ir Žagienio – garsieji Staniūnai

Anksčiau miesto gatvių pavadinimai dažniausiai nurodydavo kelionės kryptį, tad ir Staniūnų gatvė – kelias link kaimo tokiu pat vardu.

Pagal pavardę

Kuo daugiau domiesi senųjų kaimų pavadinimais, tuo labiau įsitikini, koks teisus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis humanitarinių mokslų daktaras Vykintas Vaitkevičius, tvirtinantis, kad didžioji dauguma – net 90 procentų visų Lietuvos kaimų pavadinimų kilę nuo asmenvardžių – vardų bei pavardžių.

Ne išimtis ir prie Panevėžio besiglaudžianti Staniūnų gyvenvietė, anksčiau vadinta Stanevičiais.

Tiesa, tas „anksčiau“ buvo jau labai seniai – tuomet, kai šis kaimas tik kūrėsi.

„Upytės karališkajame valsčiuje 1556 metais vykdant valakų reformą, iš 9 kaimų sudaryta Menėnų vaitija. Vienas iš tų devynių kaimų – Stanevičiai, vėliau tapę Staniūnais“, – tokią informaciją pateikia Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius.

Kaimui buvo skirta 11 valakų vidutinės žemės. Tarp ją dirbti ėmusių žmonių net trys šeimos buvo Stanevičiai, tų šeimų galvų vardai – Rimka, Petras ir Jonuška.

Tad naujai kuriamas kaimas ir buvo pavadintas pagal daugumos gyventojų pavardę – Stanevičiai.

Vienu galu kaimas glaudėsi prie bajoriškų žemių, Pešėjos upelio, šonu ėjo palei miestiečių valakus, kitu galu rėmėsi į Žagienio upelį taip pat iki miestiečių valakų, o kitu šonu – į bajoro Marko Jurkevičiaus valdas.

P. Juknevičius atkreipia dėmesį, kad būtent tame 1556-ųjų dokumente pirmą kartą paminėtas ir Žagienio upelio, dabar vinguriuojančio ir per dalį Panevėžio, vardas.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Laimutis Bilkis, nagrinėdamas Panevėžio krašto vandenvardžius, svarstė, kad Žagienio pavadinimas galėjo būti kilęs nuo žodžio „žagti“ – teršti, kai valgį ar gėrimą bando paragauti ne iš savo indo, užteršia jį. Gal vanduo upelyje buvo drumstas, nešvarus?

O gal pavadinimas susietas su žodžiu „žagas“ – lauke sukrauta didele šieno ar šiaudų stirta. Tuomet Žagienis būtų upė, tekėjusi per šienaujamus laukus.

Pirmą kartą paminėta prieš šimtmečius ir šiais laikais, net oficialiai pristatant Staniūnų kaimą, upė nepamirštama. Ir internete, ir įvairiuose leidiniuose galima sužinosi, jog Staniūnai – tai gyvenvietė Panevėžio rajone, prie kelio Anykščiai–Troškūnai–Panevėžys, esanti tarp Nevėžio ir Žagienio.

Pasikeitė

Įdomu, kad Stanevičių vardą kaimas turėjo neilgai. Netrukus po įsikūrimo, 1580 metais sudarytuose revizijos dokumentuose kaimas jau vadinamas Staniūnais.

Ir žmonių pavardės jau nebe Stanevičiai, o irgi Staniūnai. P. Juknevičius pateikia pavyzdį: dokumente tarp nuskurdusių kaimo gyventojų minimi Rimka Staniūnas ir jo bendrapavardis Petras.

Nuo tada Staniūnais gyvenvietė vadinama iki šiol. 1969 metais dalis jos buvo prijungta prie Panevėžio miesto.

Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiasis specialistas Benjaminas Pučkis nemano, kad prijungtojo kaimo garbei buvo sumanyta ir vieną gatvę mieste pavadinti Staniūnų vardu.

„Buvo taip, kad gatvių pavadinimai dažniausiai rodydavo kryptį. Pavyzdžiui, Šeduvos gatve galėjai nuvažiuoti į Šeduvą, Biržų – į Biržus, o Staniūnų gatve pasiekti Staniūnus“, – sako specialistas.

Staniūnų gatvė Panevėžyje – ilga, apie 2,5 kilometro nusitęsusi, daug svarbių objektų jungianti. Ja gali ir link turgaus, ir link kapinių važiuoti. Gatvėje daug daugiabučių bei individualių namų.

Staniūnų gatvėje įsikūrusi bendrovė „Naujoji Ringuva“ – nuo seno žinoma kaip muilo fabrikas, toje pat gatvėje Profesinio rengimo centras, Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, Integruotų paslaugų centras, Lietuvos kurčiųjų draugijos įmonė, A. Bandzos socialinių paslaugų namai ir daug įvairių kitų įmonių bei firmų.

Riedėdamas ta gatve iš miesto ir į rajono žemes įvažiuosi, o čia jau ranka pasiekiami Staniūnai.

Velžio seniūnijoje esantis Staniūnų kaimas, kaip sako seniūnas Andrius Viržaitis, ne pats didžiausias, nors gyventojų suskaičiuoja per 850.

Pati Velžio seniūnija didelė – joje iš viso per 7 tūkstančius gyventojų. Antroje pagal dydį Panevėžio rajono seniūnijoje įsikūrę 62 kaimai. Didžiausi jų – Velžys ir Dembava. O Staniūnai – po truputį vis auganti, beveik su miestu susiliejusi gyvenvietė. Seniūnas atkreipė dėmesį, jog šis kaimas gana ramus. Anksčiau dar pasitaikydavę gyventojų tarpusavio nesutarimų: seniūniją pasiekdavo skundai tai dėl augintinių, tai dėl kitų bėdų, bet dabar nieko blogo iš tos pusės nebegirdėti.

Vyresni krašto gyventojai Staniūnus prisimena kaip garsų veislinės paukštininkystės ūkį, kur buvo auginamos mėsinės vištos.

Įsigijo burmistras

Istoriniuose šaltiniuose 1859 metais paminėtas ir Staniūnų dvaras. Pasak P. Juknevičiaus, šioje vietoje dvaro būta gerokai anksčiau, bet istorinės medžiagos apie jo gyvavimą nėra daug.

Dvaro originalių pastatų neišliko – rūmai buvo perstatyti, ūkiniai statiniai rekonstruoti.

Žinoma, kad 1859 metais dvare buvo spirito varykla, jame gyveno 15 žmonių. 1882 metais Staniūnų dvarui priklausė apie 650 hektarų žemės, 20 amžiaus pradžioje jis gerokai išplėstas.

Nuo 19 a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo Staniūnų dvaras ir dalis Panevėžio teritorijos priklausė vokiečių dvarininkų Kaizerlingų šeimai. Per I pasaulinį karą šeima pasitraukė į Rusiją.

Staniūnų dvaras dar minimas 1923 metais – jame buvo vienas ūkinis kiemas, 90 gyventojų.1925 metais dvaro žemė gerokai apkarpyta.

Per karą dvare buvo įsikūrusi „Ostlando“ bendrovė, o pokariu jis tapo tarybinio ūkio centru.

Kaimynystėje buvo ir Velžio dvaras, tiksliau, palivarkas, priklausęs tiems patiems rezidenciją Staniūnuose turėjusiems Kaizerlingams. Iš jo liko tik keli ūkiniai pastatai.

Tas palivarkas garsėjo savo gyvulininkystės pasiekimais, ypač daniškos veislės karvėmis.

Nepriklausomybės laiku dvarą įsigijo Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas. Prezidento Antano Smetonos žmonos brolis T. Chodakauskas Panevėžio miesto burmistru buvo iki 1940-ųjų. Tais metais dvaras nacionalizuotas, prasidėjo ir visai Lietuvai baisūs, tragiški įvykiai.

Masinių žudynių vietoje, miškelyje prie Staniūnų, įrengtas skulptūrų memorialas.

Masinių žudynių vieta

Staniūnų žemė taip pat mena daug skausmo ir išgyvenimų. Viena iš tokių tragedijų – žmonių žudynės prie pat miesto esančiame Kaizerlingo miškelyje.

1941 metų liepos mėnesį toje vietoje nacistinės Vokietijos valdžios organizuotas būrys vykdė egzekuciją, per kurią nužudyti ir čia užkasti 103 vyrai ir moterys: 70 žydų, 23 lietuviai, 9 rusai ir 1 lenkas.

1945 metais palaikai buvo perlaidoti.

Aukoms atminti Kaizerlingo miškelyje šalia Staniūnų, masinių žudynių vietoje, įrengtas skulptūrų memorialas, atidengtas 1979 metų rugsėjo mėnesį.

Pagal tautodailininko Kazio Nemanio eskizus paminklą kūrė 14 liaudies meistrų, vadovaujamų miesto vyriausiojo dailininko Vido Žigo. Ansamblį sudaro 11 koplytstulpių.

1984 grupė liaudies meistrų taip pat pagal K. Nemanio projektą memorialą papildė rodykle prie kelio, stogastulpiu prie vartų bei suolais. Memorialas įtrauktas į Kultūros paveldo registrą.

Rajono žemėje esančiu 8,5 aro memorialu rūpinasi miestas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų