-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš jaunosios kūrėjos laiško projekto komandai: „Per keletą mėnesių prisikaupė nemažai naujų eilėraščių. Juos ir siunčiu. Dar noriu pasidžiaugti, jog tradiciniame respublikiniame atvirajame Borutaičių draugijos poezijos konkurse, skirtame Lietuvos šimtmečiui ir 25-ajam Borutaičių poezijos pavasarėliui, už pateiktą konkursinį darbą – eilėraščių rinkinį „Sniego ženklai“ tapau Laureatų laureate ir buvau apdovanota Garliavos Jonučių progimnazijos direktoriaus premija. Vertinimo komisijai tradiciškai pirmininkauja poetas Robertas Keturakis. Jis mano poezijai parašė išsamią recenziją.
O jaunojo kūrėjo konkurse „Sapnuojančio medžio pavėsy“, skirtame Vytauto Mačernio 97-osioms gimimo metinėms, pateikusi eilėraščių ciklą „Tipenimai“, laimėjau II vietą. Komisijai pirmininkavo rašytoja, muziejininkė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.“
poledinė žūklė
1.
čia būta atsisveikinimų:
smilgų kramtymo, šalčio delnuos,
blausių horizontų, mūsų žvilgsnių
klaidžiota tylos dykrose
2.
čia tekėta gilios upės:
tirpta vandenuos moterų pleiskanų,
žuvų, jomis mitusių, stipta
3.
čia plaukta mūsų valties:
akmenų veidrodin svaidyta,
stebėta – kaip skęsta maniškis,
taviškis atšoka
4.
tada seklumos iš žodžių supilta:
mūsų laivo užstrigta, prakiurta,
žvelgta žuvims į akis –
sužuvėta
5.
tavo kurta lauželio:
vandenio deginta –
tėkmė apsitraukus ledu
6.
tu išlipęs iš čia sausomis:
tavo klešnėn rudens susigerta,
ištekėta pavasario, paukščių
parskrista namo
7.
tavyje aš užšalus ledais,
pelenais supleškėjus
8.
savyje aš sūrus vanduo:
bandau išgaruoti
9.
bandau ištekėti į kriauklę,
kol pati virstu dvigeldžiu moliusku –
filtru vandens
švariasielio
10.
ar moki jūržolių kalbą?
11.
bandau tau iš čia parašyti:
dantiraštį gramdau,
sraigių ženklus šlapuoju,
bandau ant jauko tavo pakibti
ne man
12.
kur tu kūrei lauželį,
žiemomis atsiveria eketės
13.
kur tu kūrei lauželį,
žiemomis mano tėvas žvejoja –
bando pagauti mane,
žvynais apsitraukusią
tam tikra
manyje auga sienos
šimtai aidinčių kiautų
juose veriasi skylės –
laukan laša kraujas
iš skylių auga šaukštai
šaukštai kiauri, šaukštai skambantys
šaukštai tušti
į juos byra sniegas –
netirpsta
šaukštai remias į žemę
į juodžemį, klampų akivarą
jame mano kaulai gieda –
vilkai šiaušia kailį
žemė užkasa raktą
jį apneša rūdys, pelės dantukais
nugraužia dantis – lieka dulkelės
raktas saugojo saulę
ištirpdžiusią mus į ženklus –
ji kaustosi upės dugne –
sudega žuvys
upė apšviečia medį
ir į rytus krenta šešėlis –
ten nelieka lapų ir paukščių
tik kurmiai vėjo vargonuose
po medžiu yra žmonės
šimtai bespalvių veidų –
jų bruožus blukina pienas
tie žmonės yra manyje
mano šnervėse drėksta jų pėdos
ir pienas laša į kibirus –
aidi pasaulis
nes yra tam tikras ruduo
egzistuoja tam tikrais metais
diena tam tikra
kai langus užneša suodžiai
kai dubenys visi prisipildo –
ir nėra kam nušveisti,
ir nėra kam išgerti,
ir nėra kam ištarti
kad jokių sienų,
jokių šaukštų nei pelkių,
nei pulko akių po šaknim
nebėra
nes nelieka manęs
lupu celofaną
šis paveikslas neturi spalvų
jis skverbiasi prakaituotose laiptinėse
į mano įsčias cigarečių dūmais
tinsta juodais debesimis mano plaučiuose
lyju rūgščiu lietumi
dusliais žodžiais supilu antkapius
kertu alkūnėmis dantiraščius
kol ženklai ištįsta į horizontą
kol rankos pradeda varvinti
pliušinių žaislų kraują į mano akis
mano kūnas surišamas lėlių kaspinais
jaučiu rankas suėmusias mano kasas
kerpamų plaukų skausmą nuogo kaklo šaltį
šaltį namų karštame kūne
medų kaistantį piene perdegusį lietų
tada plyštu į girgždantį rėmą
regiu savo viduj tuščias patiltes
žingsnių laukiantį pakrančių aidą
tada paguldau sunkią drobę į tvinksinčią duobę
ir ištariu sudie savo vaikystei
obscura
aš noriu uždaryti tavo langines
nes pro langus veržiasi lietūs ir pūgos
šlapdribos suvysto tave į minkštą kokoną
tu tirpsti drumzlėse ir šaltyje
vanduo nusvidina tavo ašmenis
judesiai lėtėja mintys tarpsta pūkuose
nes tu pagaliau išmoksti svajoti
tavo atmerktomis akimis teka sapnai
nuliežiantys visas kūno žaizdas
nes tampi viena didele tinklaine
ją žvaigždės prikala prie kelio ženklo į rojų
ir tu patiki kad ant nugaros tau auga sparnai
aš noriu užtraukti tavo užuolaidas
tada po tavo akių vokais ims augti šešėliai
įtrauks tave į lygų veidrodžių narvą
ir tavo siela staugs iš klampaus kūniško siaubo
tavo masė gaubsis betoniniu luobu
šnervėse garuos progresuojanti despotija
tavo kelias ves tik žemyn
tik garuojančion tavo gerklėn
tu degsi savo pelenuose
regėsi tik atspindžius
naikinsi iliuzijas blogio skeveldrom
tu galėsi ištrūkti su savo cemento pasauliu
su plevenančia juoda būtimi kitiems atsiverti
galėsi ateit išsiduoti po mano langu
ir tarti man ačiū žvėrišką kasdienybę
ir tada – pagaliau –
galėsiu tave įvilioti
į dulkėtus pelėkautus
po mano lova
naujoji ruošos liturgija
atverk orlaides pavasariui
įsileisk dulkinas saulės saujas
atsigulk, užsimerk, nebijok –
čia tik procesija vabalėlių tavo skruostais
laidoja pernykščius tėvus
dar nepabusk –
tavo akių vokais gula pelenų sluoksniai
blakstienomis laipioja pūkų erkutės
paakių lizduose daugėja kiaušinėlių
nenusibrauk –
šio sezono mada gyvasis makiažas
suskaičiuok iki tūkstančio, atsimerk –
akysna prilašės karšto dangaus
išgraužk juo voratinklių rezginius
po apsivalymo kruopščiai išmirkyk rankas
ištrink stipriai galvą nuo voragyvių kūnų
atstatyk vėjui krūtinę
jis apibarstys tave pernykščiais lapais
susirink, išvalyk, išlukštenk –
rasi žiedadulkių krūvas šimtai alergenų
naktimis svajoja apie tavo nosį
tik į rūsį nelipk
ten pilni sūraus vandens kibirai –
juos priverkė Dievas
1
juoda naktis
raudoni švyturiai
kraujas tekantis
iš kranto žaizdos
akimirksniu krešantis
bėgantis atgal
mūrine gysla
kol miesto širdis
jį stumia atgal
subliūkšta vyzdys
2
mes plaukiam
užmerkta akim
juodu debesiu
link pūliuojančių molų
sutvarstytų rūku
laikrodžių dūžiais
tirštinam vandenį
mūsų jūra tik pelkė
iš dulkių ir dūmų
3
prakiurusia valtim
kursuojam į triukšmą
to miesto žvaigždžių
kad sau leistume mirti
šizofrenijos
šis miestas nešioja mano liekanas
jos praeiviams lipina akis, apraizgo rankas, maišos po kojom
karštos kraujo varyklos smenga ant žemės, suskyla jų lukštai
pasipila syvai ir upėmis gatvėse teka, išlaužia mašinų duris
susprogsta benzino bakai, vairuotojai krenta į srovę
šviesoforai sumaišo spalvas, linčas teisia juos lūžti
dulkių debesys gimdo vabzdžius, neužaugę jie puola į sriubą
negyvenę išverda degančiam skysty, bepročiai meldžiasi švirkštams
supročiai kabinasi kranto, lipdo žaizdas, prieš veidrodžius dažosi lūpas
jie trenkias vitrinon, krenta duobėn, bučiuoja mano pėdas
aš vemiu stiklo šukėmis, švirkštų mėsa, pragaro raugu
klumpam kartu, mes visi augalai su tuščiais apytakos indais
pajuodusiais kaulais, apgraužtais žiurkių šmėklų, juodu krauju
mūsų organai stebi viens kitą, jų pertvaros skaidrios
mūsų įsčiose šiukšlės, mes purvo gimdyklės, paukščiai negrįžę namo
virtualūs stabai nuzulintais kumščiais, mūsų tvarte nesibaigia karas
mums ekranai išgarino smegenis, galvoje nešiojam varpus, nepabaigiam skambint
ir skambint vienas kitam, negirdėt, mūsų ausys išpjaustytos miesto
mes girdim tik tankų ošimą, akys skiria tik kelio ženklus – – –
mes rašėme dievą mažąja. neberašome niekaip
