Panevėžio rajone įsikūrę Alančiai šiandien – vienos gatvės kaimas. Tokiu jį pavertė sovietizacija. Tačiau anksčiau tai būta vietovės, garsėjusios vienu didžiausių dvarų Lietuvoje.
Pokariu nacionalizavus, po to ir išparceliavus dvarą, gražūs, tvirti, didingi jo pastatai labai greitai ėmė griūti. O po dvaro nusavinimo paskutinė jį valdžiusių didikų Rudaminų palikuonė gyveno tokiame skurde, kad šiai mirus netgi nebuvo tinkamų įkapių velionei aprengti.
Labdara garsėjusi bajoraitė palaidota kūną tepridengus palaikiu audiniu.
Virš dvaro sienų – dangus
Oficialiuose raštuose Alantėmis, o vietos žmonių Alančiais vadinamas kaimas įsikūręs už 27 kilometrų nuo Panevėžio, netoli Šilų.
Sovietmečiu tai buvo gūdžių gūdžiausia vietovė, iki kurios tekdavo rangytis važiuojant žvyrkeliais. Dabar tai vieta šalia Panevėžį su sostine Vilniumi sujungusio greitkelio. Pasukę galvas į rytus, Alančių gyventojai regi šiuo greitkeliu vieną po kito riedančius automobilius. Iki autostrados nuo kaimo – vos kilometras.
Kiek atokiau nuo vienintelės kaimo gatvės brūzgynų apsuptyje stūkso Alančių dvaras, tiksliau – tai, kas iš jo likę. O brūzgynai – kitados dvarą supusio parko liekanos.
Triaukščiai dvaro rūmai ne tik be durų ir langų, nė viename aukšte nebėra lubų, nelikę stogo, tad virš sienų – vien dangus. Tačiau vidinės rūmų sienos dar neišgriuvusios, įėjus pro durų kiaurymę matyti, kiek daug kambarių dvare būta. Nesugriuvę išliko ir dvaro kaminai.
Dvaro istorija domėjęsi paveldo specialistai rašo, kad dar iki nacionalizacijos jame būta 15-os pastatų, iš kurių išlikę šeši. Beveik visų – tik fragmentai. Norint juos apžiūrėti, tenka brautis pro krūmynus ir kone pažastis siekiančius žolynus.
Istorikai yra pateikę žinių, kad XVI a. valdyti šį dvarą gavo pakamaris Levonija. Pakamariais tuomet buvo vadinami teisėjai, sprendžiantys žemės nuosavybės klausimus.
Nuo tada daugėjo dvaro statinių, o jis pats ėjo iš rankų į rankas, kol XIX a. antroje pusėje pateko į bajoro Antano Rudaminos rankas. A. Rudaminai, o po to ir jo žmonai Elenai mirus, dvarą paveldėjo dukterys – Ieva bei Marija Magdalena Rudaminaitės.
Čia istorikų pasakojimas nutrūksta. Pabrėžiama tik tai, kad 1909 metais Rudaminai fundavo netoli Alančių dvaro esančių Šilų bažnyčios statybas.
Regina Jokubauskienė prie Mergelės Marijos statulos, į Alančių kaimo kapinaites atgabentos iš dvaro. P. ŽIDONIO nuotr.
Dvarininkaitės edukacijos
Toliau pasakojimą apie Alančių dvarą tęsia šiame kaime ūkininkaujanti panevėžietė Regina Jokubauskienė.
Prieš kiek daugiau nei 60 metų ši moteris gimė vienkiemyje netoli dvaro, lankė Alančių mokyklą, įkurdintą viename dvaro pastatų, eidavo į vakarones dvaro parke.
Reginos atmintyje dvaras – jau apgriuvęs. O apie jo didybę bei paskutinę dvaro savininkę panelę šiai moteriai pasakodavusi mama, gimusi 1923 metais.
„Gal mama nesakė, o gal aš neįsidėmėjau paskutinės dvaro savininkės Rudaminaitės vardo. Tačiau įstrigo mamos pasakojimas, kad ji buvo netekėjusi, ligota, bet labai geros širdies. Išgirdusi ką nors kaime susirgus, ateidavo lankyti, atnešdavo vaistų ir dar laikrodį. Kaimiečiai laikrodžių tuomet neturėjo, tad savąjį laikrodį panelė skolindavo ligoniui, nurodydama, kokiomis valandomis reikia gerti vaistus“, – ką girdėjusi iš mamos, perpasakojo R. Jokubauskienė.
Mama Reginai taip pat pasakojusi, kad tarpukario ūkininkų vaikai dažnokai nubėgdavo į dvarą, kur panelės būdavo ne tik pakalbinami, bet ir pavaišinami.
O štai ūgtelėjusias kaimo merginas bajoraitė Rudaminaitė pati kviesdavusi dvaran, mokė jas šeimininkauti, o kas jauniklėms būdavę ypač įdomu – siuvinėti ir nerti, kaip tada vadino, „karbatkas“.
„Kaip matyti, dvare vykdavusios edukacijos“, – šypsosi R. Jokubauskienė.
Dvare sukurti nėriniai nukeliaudavo net į Italiją.
Jau baigiamas atstatyti Alančių dvaro žirgynas. P. ŽIDONIO nuotr.
Istoriniuose šaltiniuose randama, kad jame taip pat veikusi mergaičių prieglauda.
Visgi R. Jokubauskienė teigia nieko panašaus negirdėjusi nei iš mamos, nei iš tetų ar kitų giminaičių.
„Išgirdusi ką nors kaime susirgus, panelė ateidavo lankyti, atnešdavo vaistų ir dar laikrodį. Kaimiečiai laikrodžių tuomet neturėjo, tad savąjį skolindavo ligoniui, nurodydama, kokiomis valandomis gerti vaistus.“
R. Jokubauskienė
Tad ir pasakojimai apie prieglaudą ir po pasaulį pasklidusius nėrinius jai atrodo perdėti, tapę legendomis.
Girdėjo Regina, kad dvaro paveldėtojos tikrai buvusios dvi. Abi netekėjusios. Kalbėta, kad antroji dvarininkaitė buvo išvykusi gyventi į Lenkiją.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ponų kapai pradingo
Pati R. Jokubauskienė mena Alančiuose švęstas ir dabar tebešvenčiamas Šeštines – katalikišką Jėzaus dangun žengimo šventę. Pagal nusistovėjusią tradiciją Šeštinės minimos šešios savaitės po Velykų, o toji diena ateina per patį pavasario žydėjimą.
Tądien nuo dvaro iki Alančių kapinių, į kurias iš dvaro po jo nacionalizacijos žmonės perkėlė Mergelės Marijos statulą, eidavo procesija. Altorius stovėdavo kapinėse, ten aukotos Šeštinių Mišios.
Netoli paties dvaro R. Jokubauskienė pasakojo esant dvarininkų kapines. Ji mena, kad vaikystėje Šeštinių dieną dvarininkų kapai būdavo ypač išpuošti. Prie kelio, vedančio į dvarą, stovėdavo iš žalumynų supinta arka, vadinama bromu.
Drauge su Regina dabar nuvažiavę aplankyti dvarininkų kapinių, išvydome vien brūzgynus. Atrodytų, nebėra nei ponų kapų antkapių, nei paminklų. Tokiu vaizdu negalėjo atsistebėti ir pati R. Jokubauskienė, patikinusi, kad ji neklysta – kapų jos nurodytoje vietoje tikrai būta.
O štai nedidukėse Alančių kapinaitėse Mergelės Marijos statula tikrai stovi. Jos postamentas, o ir Marijos apsiaustas iš tolo šviečia skaisčiai mėlyna spalva.
Dabar bestogius dvaro rūmus R. Jokubauskienė mena dar su stogu. Būta ir lubų, ir grindų, ir daug kambarių, į kuriuos įsmukti jiems, kaimo vaikams, labai knietėjo.
Sovietmečiu dvaro rūmuose trumpai buvo įkurdinta kolūkio kontora, kituose statiniuose gyveno jaunos, dirbti į kolūkį atsiųstos buhalterės.
„Patiko man tos buhalterės, norėjau ir aš tokia būti, tad baigusi mokyklą pasirinkau studijuoti buhalteriją“, – juokiasi R. Jokubauskienė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Saugo dvaro staltiesę
Dvaro pastatas, kuriame kadaise veikė Alančių pradinė mokykla, tebestovi ir dabar. Vienu metu jame įsikūrė kultūros namai su šokių sale.
R. Jokubauskienei mama yra pasakojusi, kaip josios senelis ėjo į sovietų nacionalizuotą, o po to ir išvaržytą dvarą pirkti jo turto. Senelis tuomet parnešęs išskirtinio grožio ponų staltiesę, kurią dabar saugo Reginos sesuo.
Jų namuose būta ir iš dvaro kažkokiu būdu atsiradusios, greičiausiai pirktos, antklodės. Ant jos buvo prisiūta nemažai sagų, tad reikia manyti, kad nebuvo įvelkama į užvalkalą, o užvalkalas tiesiog prisegamas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Mirė visiškame skurde
Regina mena girdėtas žmonių kalbas, kad Alančių dvaras buvęs turtingas, ponai geri, samdinių jie anaiptol neskriaudė, dargi rengė jiems šventes, tad šiame krašte gyventa gerai ir šviesiai.
Alančių žmonėmis rūpinusis paskutinė dvaro savininkė, panelė, kuri, kaip pasakojama, sirgo nuomariu – epilepsija, skirtingai nei daugelis kitų dvarų savininkų, sovietų valdžios nebuvusi ištremta, bet paskutines savo gyvenimo dienas labai skurdusi.
Mirusios jos neturėta netgi kuo tinkamai aprengti, tad R. Jokubauskienė prisimena mamos pasakojimą, kad dvarininkaitė palaidota aprengta palaike suknele ir dar pridengta audiniu, kad rūbas atrodytų kiek padoriau.
Alančių dvarininkai fundavo netoliese esančių Šilų bažnyčios statybas. P. ŽIDONIO nuotr.
Keitėsi savininkai
Paskelbus Lietuvoje nepriklausomybę, teisėtų Alančių dvaro savininkų neatsirado.
Tačiau vietos žmonės savo kaime vieną dieną išvydo moterį, atvažiavusią juoda „Volga“, o po to pasklido kalbos, kad ji dvarą ar privatizavusi, ar kitokiu būdu nusipirkusi už 15 tūkstančių.
Nieko ponia su „Volga“ tam dvarui nepadariusi. O dar po kelerių metų kaimas sulaukė atvykstant kunigo Rimanto Gudelio.
Pasak R. Jokubauskienės, dvasininkas kaimiečiams konkrečiai nepasisakė esantis dvaro savininkas, tačiau visiems buvo aišku, kad dvaras jo. Kunigas kvietęs žmones į talkas, jų metu pasakojęs, kaip gerai būtų atstatyti dvarą ir kokia didžiulė nauda iš to būtų kaimui.
Valdant R. Gudeliui, dvaro rūmų pastatas buvo sutvirtintas, tai įvardinta jo konservavimu.
O štai prieš bene trejus metus R. Jokubauskienė sako sulaukusi savo pažįstamo, Panevėžyje gyvenančio, iš šių vietovių kilusio Ernesto Šešeto.
Šis pasisakė nusipirkęs dvarą, pridūrė, kad dabar laukia atstatymo darbai.
Dabartinis Alančių dvaro savininkas Ernestas Šešetas mena, kad jo vaikystėje tėtis šio dvaro parketu kūreno savo namų krosnį. P. ŽIDONIO nuotr.
Atstatinėja žirgyną
„Sudurniavau ir nusipirkau dvarą“, – „Sekundei“ patvirtino E. Šešetas.
Paklaustas, kaip jį įvardinti, gal verslininku, o gal dvarininku, vyriškis paaiškino esantis bitininkas. 53-ejų E. Šešetas pasakojo gimęs ir augęs netoli Alančių dvaro. Mena laikus, kai jo tėtis dvaro rūmų parketu kūrendavęs savo namų krosnį.
„Tokie laikai buvo“, – tarsteli E. Šešetas.
Pats jis, būdamas vaikas, o po to ir paauglys su draugais kasinėdavę žemę aplink dvarą, tikėdamiesi lobio.
Nepaisant to, kad paskutinės mirusios dvarininkaitės nebuvo kuo tinkamai aprengti lydint į paskutiniąją kelionę, pasakojimai apie dvaro lobius dar ilgai sklandė ir po jos mirties.
Pasiteiravus, kokią mato ir kokią norintis sukurti dvaro ateitį, E. Šešetas tvirtino kol kas nenorintis dalytis ateities planais, nors jų ir turi.
Anot jo, jau baigiamas atstatyti mūrinis Alančių dvaro žirgynas, kuriame sovietmečiu būta ūkio karvidės. Savininkas vylėsi, kad taip, po truputį, galbūt pavyks atkurti ir kitus buvusio didingo dvaro statinius.
