„Laimikis.lt“ nuotr.

Žaidimai miestu

Žaidimai miestu

Kovą Kinijoje vykusi tarptautinė urbanistikos ir architektūros bienalė iškėlė naujų klausimų apie miestų ateitį. Parodoje pirmą kartą dalyvavusios Lietuvos atstovai pastebi, kad, nepaisant europietiškų ir kiniškų mastų skirtumų, kintančios tendencijos aktualios ir mūsų regionui.

Septintoji Šendženo ir Honkongo bienalė skirta urbanistinės įvairovės temai. Vienas svarbiausių jos aspektų – natūraliai mieste susiformavusių kaimų praktika. Lietuvai atstovavusi miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“ pristatė medinėms Vilniaus Šnipiškėms skirtą ekspoziciją. „Bienalėje įsitikinome, kad kvartalus tipiškai užstatyti daugiabučiais nebeveikia: atėjo greitų, niveliuojančių statybų pabaiga. Reikia galvoti apie miesto rajonų ir kvartalų įvairovę, aiškų jų identitetą“, – sakė vienas „Laimikis.lt“ įkūrėjų, architektas ir kūrybininkas Julius Narkūnas.

Parodos kuratoriai – įtakingas kinų urbanistikos ir architektūros biuras „Urbanus“ – identiteto ir įvairovės klausimus gvildeno ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Bienalė surengta Šendženo rajone Nantou. Pats Šendženas sena istorija pasigirti negali: jis atsirado vos prieš keturis dešimtmečius, bet šiandien yra 11 mln. gyventojų turintis megapolis. Demografinius pokyčius ir ekonominį bumą miestas sprendė vis naujais vienodais daugiabučiais. Naujakurių su šio megapolio kontekstais nesiejo jokia atmintis, tad miesto identitetas liko miglotas. Čia ir atsigręžta į Nantou –besistiebiančių daugiabučių apsuptas kvartalas panašus į mažą tankiai apgyvendintą kaimelį, kuriame išlaikyta ne tik archajiška stilistika, bet ir gyvenimo būdas. „Nantou nėra kiniškas Rumšiškių atitikmuo, kur dirbtinai suformuota ekspozicija, – pabrėžė viena iš „Laimikis.lt“ įkūrėjų, miestų antropologė Jekaterina Lavrinec. – Tai istorinė savo veidą išlaikiusi gyvenvietė.“

Urbanizacijos tempams atsispyręs Nantou rajonas liko lyg svetimkūnis, bet ilgainiui požiūris į jį kaip į archetipinę liekaną ėmė keistis. „Žmonės ėmė uždirbti daugiau ir pajuto, kad jų poreikiai kinta. Tipinis nuobodus rajonas jų jau nebetenkina. Imta kalbėti apie gyvenimo kokybę, galimybę būti arčiau gamtos, gal net turėti savo sodelį. Tokie kaimai mieste kaip Nantou ėmė kurti vertę ir aplinkiniams rajonams“, – pasakojo J. Narkūnas.

Katalizatoriaus vaidmuo

Nantou atitikmuo Lietuvoje – Šnipiškės, kuriose miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija dirba nuo 2004 m. Jos įkūrėjų patirtis liudija, kad gaivinant rajoną, ieškant jo identiteto ir siekiant pagerinti gyvenimo kokybę pirmiausia reikia atsigręžti į vietos gyventojus ir aiškiai išskirti viešąsias erdves.

Negerai, kai rajonas tampa zoologijos sodu, į kurį vykstama pasivaikščioti ieškant egzotinių patirčių, bet kontakto su vietiniais nėra

Itin svarbus dialogo su vietiniais faktorius. Kitaip, pasak J. Lavrinec, tikėtinas blogasis scenarijus: „Negerai, kai rajonas tampa zoologijos sodu, į kurį vykstama pasivaikščioti ieškant egzotinių patirčių, bet kontakto su vietiniais nėra. Senbuvius būtina įtraukti į rajono ar kvartalo gaivinimo procesą.“ Tam ir nustatomos viešosios konkrečios vietovės erdvės, o tada pradedamos kūrybinės veiklos, į kurias įtraukiami ir čionykščiai gyventojai. „Visi renginiai ir meninės akcijos skirtos tam, kad žmonės susiburtų, dažniau matytų vieni kitus ir pajustų bendrystę“, – sako J. Lavrinec. Paprastai tam reikia mažiausiai pusmečio, nors įprastai viešajai erdvei suformuoti ir bendruomeninėms praktikoms jose prigyti prireikia kelerių metų.

J. Narkūnas ir J. Lavrinec kinams pristatė Šnipiškes

„Laimikis.lt“ įkūrėjai pabrėžia, kad tiek Šnipiškėse, tiek kituose Vilniaus rajonuose, kuriuose teko dirbti, jie veikia lyg katalizatorius, o ne pagrindinis veikėjas. Miesto laboratorijos kūrėjai siūlo komunikacijos kanalus, padeda organizuoti vietovės identitetą stiprinančius renginius, tačiau ilgainiui iniciatyvą siekia perleisti vietiniams.

Vienas galimų konfliktų, susiduriant senojo ir naujojo miesto praktikoms, yra senbuvių ir investuotojų bei jais sekančių naujakurių sambūvis. Senieji gyventojai neretai baiminasi gentrifikacijos. Tai procesas, kai istorinės miesto dalys išgyvena socialinę kaitą: iki tol apleisti ir nepatrauklūs ar nesaugūs kvartalai atgimsta (dažnai padedant menininkams) ir taip pritraukia verslą. Šis lemia nekilnojamojo turto kainų šuolį, dėl kurio senbuviams – dažnai žemesnės socialinės klasės – tenka trauktis į atokesnes vietas, nes gyventi senajame kvartale tampa tiesiog per brangu.

„Laimikis.lt“ įkūrėjai mano, kad priešnuodžiu tokiems vienos krypties procesams gali tapti stipresnis vietos bendruomenės balsas, o šiam įtakos turi net tokie iš pirmo žvilgsnio sunkiai susiję dalykai kaip rajono identitetas ar istorija. „Pavyzdžiui, bienalės kuratoriai apklausė daug gyventojų, surinko atsiminimų ir tiesiog ant Nantou sienų labai įdomiai perteikė Kinijos kaimo istoriją. Iš atsiminimų, konteksto, istorinės praeities ir sukuriamas priešnuodis gentrifikacijai. Juk ji iš esmės atsiranda dėl itin dažnos gyventojų kaitos“, – sako J. Narkūnas.

Jei rajone veikia stipri bendruomenė, jai lengviau išreikšti savo poziciją ir suformuluoti sąlygas ateinantiems investuotojams. Šiems taikus, o ne priešiškas santykis su rajono senbuviais taip pat privalumas. J. Lavrinec pastebi, kad verslas yra lyg intelektinis žaidimas, kuriame kartojamas vis tas pats modelis ilgainiui tampa neefektyvus ir neįdomus. „Teko bendrauti su Anglijoje dirbančiais nekilnojamojo turto plėtotojais. Prieš pradėdami statybas jie kelerius metus nusižiūrėtame kvartale investuoja į kultūrinį jo gyvenimą. Įtraukiami ir vietos gyventojai, sukuriamas abipusio pasitikėjimo ryšys, gimsta tradicijų, aplinka tampa saugesnė. Būsimieji šio kvartalo naujakuriai tikriausiai bus pasirengę brangiau mokėti už būstą palankaus socialinio klimato rajone“, – sako miestų antropologė.

Alternatyvūs gidai

Šnipiškės, Naujoji Vilnia ir Naujininkai – bene dažniausiai linksniuojami sostinės rajonai, kuriems žadama šviesi ateitis. Tačiau pastarieji du, regis, vis įstringa ties tariamąja nuosaka. J. Narkūnas mano, kad šiems rajonams reikėtų stiprinti savo identitetą ir vengti monotoniško įvaizdžio. „Tokiuose rajonuose trūksta įvairovės. Pavyzdžiui, Naujininkai labai monotoniški savo socialinėmis sąlygomis. Reikėtų galvoti apie šio rajono identitetą ir patrauklumą kuo įvairesniems gyventojams“, – sako architektas.

J. Lavrinec įsitikinusi, kad net nuobodžiausiai ir nykiausiai atrodančios miesto dalys gali rasti tai, kas jas išskirtų iš bendro konteksto. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: kelių Naujosios Vilnios mokyklų auklėtiniai dalyvavo „Laimikis.lt“ ir meno vadybos platformos „Arthesis“ surengtose Alternatyvių miesto gidų dirbtuvėse: „Įsitikinau, kiek daug pati nežinojau apie šį Vilniaus rajoną. Ten yra tokių fantastiškų vietų! Tačiau ne tik kraštovaizdis ar architektūra, bet ir legendos, mažosios istorijos, net vietos personažai – viskas prisideda prie unikalaus rajono kodo. Reikia tik mokėti tas detales įžvelgti.“

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų