Vyriški reikalai

Vyriški reikalai

Tyrimai rodo, kad vieną ar kelis berniukus auginančios poros turi daugiau galimybių išlikti drauge nei tos, kurios sūnų neturi. Niujorkietė žurnalistė Emily Bobrow aiškinasi, kodėl taip yra.

Mattas yra į penktąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs tėvas melancholiškomis akimis, retėjančiais plaukais ir guvia šypsena. Jis stengiasi kuo geriau paaiškinti, kodėl jaučiasi daug artimesnis sūnui nei dukteriai. Bruklino bare netoli nuo buto, kuriame gyvena su žmona ir dviem vaikais, gurkšnodamas mochitą jis pripažįsta nesąs stereotipinis vyras. Daugelis jo draugų – moterys, jis niekada nesportavo. Santuoką Mattas vadina gana lygiaverčiu bandymu suderinti dviejų dirbančių žmonių poreikius. Vis dėlto su sūnumi jį sieja ypatingas ryšys.

Vyro nuomone, iš dalies taip yra dėl to, kad keturmetis berniukas vyresnis ir todėl įdomesnis nei jaunėlė dukra. Rūpindamasis pirmagimiu Mattas mokosi tėvystės, kuri paskatino daugybės įvairių stiprių naujų emocijų ir nerimo antplūdį. Tačiau tikriausiai pagrindinė priežastis visai paprasta. „Labai su juo tapatinuosi, – sako pašnekovas. – Sūnus nepaprastai panašus į mane išvaizda ir elgesiu. Kaskart žvelgdamas į jį matau keturmetį save.“ Žinoma, vyras dievina ir dukterį: „Bet visai kitaip. Puikiai žinau, kaip pradžiuginti berniuką, o su mergaite man sekasi sunkiau, todėl nerimauju, kad ką nors padarysiu ne taip.“

(„Vida Press“ nuotr.)

Ne visi tėvai ryžtųsi taip atvirauti. Pasiturinčiose šalyse, kur vaikai greičiau yra prabangos prekės nei įžvalgi ekonominė investicija ir kur lytis tėra vienas iš daugelio bruožų, tėvai linkę didžiuotis nuoširdžia besąlygine meile visiems palikuonims. Pripažinti stipresnius jausmus vienam ar kitam vaikui ar lyčiai yra neleistina. Bet vienos ar kitos lyties vaikų gimimas neabejotinai daro įtaką šeimos gyvenimui. Kartais nuo to net priklauso, ar ji apskritai išliks.

Daugiau nei prieš dešimtmetį Kalifornijos universiteto San Diege mokslininkas Gordonas Dahlas ir Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkas Enrico Moretti pastebėjo, kad vyrai labiau linkę tuoktis ir išsaugoti santuoką su moterimis, kurios jiems pagimdo vieną ar daugiau sūnų nei dukterų. Išanalizavę JAV gyventojų surašymo duomenis, mokslininkai atrado, kad vyrai labiau linkę pasipiršti partnerėms paaiškėjus, jog jos laukiasi berniuko, ir mažiau linkę skirtis, jei pirmagimis yra sūnus. Berniukus auginantys vyrai po skyrybų dažniau gauna atžalos globą, o dukteris pagimdžiusios moterys rečiau išteka antrą kartą.

Norėdama patikrinti šį sūnų ir vedybinės santarvės ryšį, Majamio universiteto ekonomistė Laura Giuliano apklausė tėvus, kurių vaikai gimė JAV 1998–2000 m. Ji išsiaiškino, kad berniukus auginančios poros iš tiesų dažniau išsaugo santuoką trejus metus po sūnaus gimimo nei dukrą turinčios poros. Šį reiškinį liudija ir daugelio kitų pasiturinčių šalių namų ūkių tyrimai: paaugliai berniukai dažniau nei mergaitės gyvena su abiem biologiniais tėvais. Skirtumas menkas (pavyzdžiui, JAV be biologinio tėvo gyvena 39 proc. 12–16 metų mergaičių ir 36 proc. 12–16 metų berniukų), bet nuoseklus. „Neteko susidurti su tokiu atveju, kad tėvo vaidmuo namuose nebūtų nulemtas auginamų atžalų lyčių skirtumo“, – sako Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje ekonomistė Shelly Lundberg, tirianti šeimos elgseną.

Ką visa tai reiškia? Ar vyrai teikia pirmenybę sūnums? Ar esama kokių nors kitokių veiksnių, dėl kurių jie labiau linkę išsaugoti ryšį su šeima?

Pirmenybė berniukams

Prestižiniuose JAV didmiesčių rajonuose žaidžiančius vaikus tėvai neretai kviečia abiem lytims tinkančiais angliškais vardais, o stambieji prekybos tinklai vis dažniau atsisako tik berniukams ar tik mergaitėms skirtų žaislų bei drabužių. Bet asmeninis požiūris keičiasi lėčiau nei visuomenės elgsena.

Neseniai atliktas anoniminių paieškos duomenų tyrimas parodė, kad amerikiečiai daugiau nei dusyk dažniau klausia „ar mano sūnus talentingas“ nei „ar mano dukra talentinga“.

Tai, ko gero, akivaizdžiausia tėvams naršant „Google“ tomis ramiomis slaptomis akimirkomis, kai internetinės paieškos paslauga pateisina net neurotiškiausius klausimus (jei bėda viena nevaikšto, tą patį galima pasakyti ir apie nerimą). Neseniai atliktas anoniminių paieškos duomenų tyrimas parodė, kad amerikiečiai daugiau nei dusyk dažniau klausia „ar mano sūnus talentingas“ nei „ar mano dukra talentinga“, nors mergaitės dažniau nei berniukai dalyvauja talentingų moksleivių programose. Tėvai taip pat beveik dvigubai dažniau domisi „ar mano dukra turi antsvorio“ nei „ar mano sūnus turi antsvorio“, nors berniukai labiau linkę tukti.

Informaciją, kurią nebūtinai žino jų sutuoktiniai, respondentai neretai atskleidžia ir apklausose. Visuose „Gallup“ tyrimuose nuo XX a. penktojo dešimtmečio paklausti, kurios lyties atžalą rinktųsi, jei galėtų turėti tik vieną vaiką, amerikiečiai linksta prie berniukų. Pastarosios 2011 m. atliktos apklausos rezultatai stulbinančiai panašūs į pirmosios: net 12 procentinių punktų daugiau amerikiečių teikia pirmenybę berniukams. Šį atotrūkį daugiausia lemia vyrų atsakymai, nes moterys aiškaus prielankumo vienai ar kitai lyčiai neišreiškia. „Daugelis žmonių viešai tvirtina, kad vienodai džiaugiasi ir sūnumis, ir dukterimis. Esą svarbiausias dalykas yra atžalos sveikata, – sako Manhatane įsikūrusi santuokos ir šeimos klausimais konsultuojanti terapeutė Vienna Pharaon. – Tačiau terapijos kabinete, kur žmonės gali sau leisti atsiverti, išaiškėja, kad dauguma vyrų trokšta auginti berniuką.“

(„Vida Press“ nuotr.)

Anot V. Pharaon, norą turėti tos pačios lyties vaiką iš dalies lemia vadinamasis mažos savęs kopijos reiškinys, kai tėvai tikisi sukurti šį tą panašaus ir geresnio už save. Suteikdami atžaloms galimybes, kurių patys neturėjo, ir elgdamiesi kaip tėvai, kurių patys visada troško, daugelis stengiasi pašalinti kliūtis, patirtas savo gyvenimo kelyje. „Daug tėvų, žvelgdami į vaiką, mato save. Jie mąsto: čia tai tikrai viską padarysiu gerai“, – tvirtina terapeutė.

Šis tobulybės troškimas būdingas ne tik vyrams. Į septintąjį gyvenimo dešimtmetį įkopusi ilgaplaukė brunetė Faith pripažįsta, kad susilaukusi mergaičių pajuto tam tikrą palengvėjimą. „Turime šį tą bendra, – pasakoja ji apie tris dukteris, kurioms dabar daugiau nei 30 metų. – Kiekviename jų gyvenimo etape prisimindavau, kaip pati jaučiausi būdama tokio amžiaus ir kokių žodžių tikėjausi iš mamos.“

Niujorke dirbantis šeimos psichoterapeutas Seanas Groveris, parašęs knygą „Kai vadovauja vaikai“ („When Kids Call the Shots“), daro prielaidą, kad vyrai tėvystės reikaluose dažnai jaučiasi ne tokie intuityvūs nei moterys. Motinos pirmosios suteikia kūdikiams galimybę pajusti artimą ryšį, nes jų organizmas pritaikytas maitinti naujagimį. Daugeliui vyrų užmegzti kontaktą su atžala sunkiau. Ne tik dėl fizinio ryšio stokos, bet ir dėl to, kad daugelis jų visą dieną dirba. „Dažnas skundžiasi, kad gimus kūdikiui nežino, ką daryti, – aiškina S. Groveris. – Nuslūgus džiaugsmui vyrai jaučiasi sutrikę.“

V. Pharaon patvirtina, jog kai kurie guodžiasi mintimi, kad bent galės paspardyti kamuolį su sūnumi, kai šis paaugs. Ieškodami tikslo jie išsikelia užduotį parodyti vaikui, ką reiškia būti vyru.

„Taip pat vyrai mato save kaip smagų tėtį, kuris vedasi vaikus gerai praleisti laiko“, – sako S. Groveris. Motinoms dažnai tenka didžioji dalis kasdienės atžalų priežiūros darbų, taip pat namų valymo, maisto ruošimo ir pan., o tėveliai imasi iniciatyvos, kai ateina metas pramogauti. Taigi, natūralu, jog labiausiai jie linkę drauge su vaikais veikti tai, kas patinka jiems patiems. 50-metis žurnalistas Nickas, turintis 22-ejų ir 14-os sūnus, prideda, kad vyrai paprastai mezga ryšius per trečią objektą, kaip antai technologijas ar sportą, o tai iš pažiūros lengviau daryti su sūnumi. „Vyrai gerokai labiau linkę į vyrišką elgseną nei moterys į moterišką ir dažniau to paties tikisi iš vaikų, – dėsto Kembridžo universiteto psichologijos profesorius Michaelas Lambas, tiriantis tėvų ir vaikų santykius. – Vyrai užmezga stipresnį ryšį su sūnumis nei dukterimis, ir laikui bėgant šis skirtumas tik ryškėja.“

Išsiskyręs ketvirtąjį gyvenimo dešimtmetį bebaigiantis Danielis žilstelėjusiais plaukais puikiai sutaria su aštuonmete dukra, kurią prižiūri pusę savaitės. Brukline esančiame bute vakarienei valgydami lęšių ir brokolių patiekalą juodu gana greitai prapliumpa juoku. „Tėti, baik!“ – žviegia ji, kai vyriškis kvailai išpučia dideles apskritas akis, kokias paveldėjo ir dukra. „Tai nuostabu, – vėliau jis dalijasi įspūdžiais apie atžalos auginimą. – Nė nenutuokiau, ką reiškia būti maža mergaite. Ko gero, mudu auklėjame vienas kitą.“ Tačiau pripažįsta, kad buvo sunkoka suvokti, jog negali su vaiku pasidalyti meile beisbolui. „Vaikystėje kiekvienos rungtynės, į kurias eidavome su tėčiu, prilygo svarbiam įvykiui. Jam tai buvo kone religinis potyris, – pasakoja Danielis. – Bandžiau ir dukrą vestis į rungtynes, bet ji nelabai skiria krepšinį nuo beisbolo. Manau, jei būtų berniukas, tikriausiai sportu susidomėtų lengviau. Turėtume šį tą bendra. Tačiau, ko gero, nebeverta bandyti.“

Kai kurie vyrai sako, kad susilaukę dukters pajuto palengvėjimą. Liesas akiniuotas kino režisierius Evanas pripažįsta nerimavęs, kad teks berniukui įrodinėti vyriškumą: „Baiminausi, kad Centriniame parke svaidydamas kamuolį staiga pasirodysiu esąs visiškas nemokša.“ Pasakodamas apie naujagimę dukrą jis švyti: „Ji būtent tokia mergaitė, kokios tikėjausi.“

Tačiau kalbėdamasi su vaikus auginančiais vyrais kur kas dažniau susidūriau su požiūriu, kurį išsakė ketvirtąjį dešimtmetį įpusėjęs nuolat juokaujantis verslininkas Adamas iš Daramo, Šiaurės Karolinos valstijos. „Manau, kad daugelis suaugusiųjų tikrus santykius palaiko tik su keletu žmonių. Su vienu bičiuliu išgeriame alaus, su kitu pažaidžiame golfą ar tenisą, bet apie itin gilius dalykus nešnekame“, – sako jis. Dažnai tikimasi, kad šią tuštumą užpildys sūnus. „Galimybė suformuoti jo pomėgius pagal savuosius skamba patraukliai. Dėl to drauge sportuojame, skaitome. Jau įsivaizduoju, kaip pasiūlysiu jam pusryčiaujant paskaityti laikraštį. Kadangi yra tiek mažai galimybių užmegzti draugystę, daugelis tėvų trokšta šių santykių su sūnumis.“

Vyrai daugiau dėmesio skiria sūnums

„Niekas atėjęs į mano kabinetą nesiskundžia, kad nusivylė dukra ir kad tai daro neigiamą įtaką santuokai, – kalba pietinėje Kalifornijos dalyje dirbanti santuokos ir šeimos terapeutė Vicki Botnick. Tačiau tėvystės našta poroms dažnai kelia įtampą. Todėl faktas, kad vyrai aktyviau rūpinasi sūnumis, gali nulemti motinų savijautą. Po akimirkos V. Botnick prideda: „Turiu dvi dukteris. Kai paklausiau vyro, ar, jo nuomone, vaikų lytis turėjo įtakos tam, kiek jis padėjo auginti atžalas, išgirdau atsakymą, kad gimus sūnui jis greičiausiai būtų jautęs daugiau atsakomybės. Niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąsčiusi.“

Faktas, kad vyrai aktyviau rūpinasi sūnumis, gali nulemti motinų savijautą.

Paprastai motinos sūnums ir dukroms skiria tiek pat laiko. Bent jau kol šie būna mažesni. „O vyrai nuo pat pradžių daugiau dėmesio rodo sūnums“, – įrodinėja ekonomistė Sh. Lundberg. Pavyzdžiui, naujausias Kalifornijos valstijos nedarbingumo pažymėjimų tyrimas liudija, kad tėvai dusyk dažniau eina tėvystės atostogų dėl sūnaus nei dėl dukters. 2003–2006 m. amerikiečių darbotvarkių duomenys rodo, jog vedę vyrai, auginantys 6–12 metų vaikus, su sūnumis kasdien praleidžia beveik 40 minučių ilgiau nei su dukterimis – dažniausiai sportuodami arba žiūrėdami televizorių. Vyrai, santuokoje auginantys du sūnus, kiekvienam vaikui skiria 22–27 minutėmis daugiau ir tvirtina turintys mažiau laisvalaikio nei dviejų dukterų tėvai. Ištekėjusios moterys su dukromis praleidžia vos 6 minutėmis ilgiau nei su sūnumis.

Taip pat berniukai skatina vyrų produktyvumą. Po 1950 m. gimusių amerikiečių ir vokiečių tyrimas parodė, kad daugiau dirbti vyrus skatina abiejų lyčių vaikai, bet skirtumas tarp sūnų ir dukterų akivaizdus: beveik 110 valandų per metus Vokietijoje ir maždaug 70 valandų JAV. Sh. Lundberg, jau ne vienus metus bandanti perprasti vaikų lyties ir tėvų elgsenos ekonomiką, daro prielaidą, kad šį skirtumą lemia didesnis vyro noras geriau aprūpinti šeimą, jei joje auga sūnus. Atrodo, tokie tėvai ne tik daugiau uždirba, bet ir labiau išlaidauja. XX a. paskutinio dešimtmečio amerikiečių vartojimo išlaidų duomenų analizė parodė, jog iki 18 metų sūnų auginančios susituokusios poros būstui išleidžia 4–7 proc. daugiau nei turinčios dukterį ir daugiau vartoja – nuo lėktuvo bilietų iki maisto restoranuose. Įdomu tai, kad sūnus auginančios šeimos taip pat daugiau išleido moterų prekėms, kaip antai papuošalams ir asmeninėms paslaugoms (pavyzdžiui, manikiūrui ir kirpykloms). Vadinasi, naudos gauna ir berniukų mamos.

(„Vida Press“ nuotr.)

Neaišku, ar sutuoktiniai sąmoningai atsilygina žmonoms už sūnus, kurių taip geidė, bet daugelis moterų kuo puikiausiai supranta svarbų antrosios pusės vaidmenį auginant berniukus. „Mano sutuoktinis įsitikinęs, kad atlikti vyriškus dalykus yra jo pareiga. Jis bando parodyti, kaip elgiasi vyras, kuo jis užsiima, – sako socialinė darbuotoja Amanda, auginanti du mažamečius berniukus Niutone, Masačusetso valstijoje. – Kartais jis kalbasi su jais kiek senamadiškai, kaip antai „būk vyras“ arba „neverk“, bet manau, kad taip tik bando padėti mažiesiems vyrukams. Jis kuria tradicijas, rodo, ką veikia tėtis. Vyresnysis sūnus net linkęs sekti jo pavyzdžiu.“

Papildoma vyro pagalba auginant vaikus nulemia santuokos kokybę. Ėmusi tirti, kodėl sūnų susilaukusios poros dažniau išsaugo santykius trejus metus nei turinčios dukteris, L. Giuliano išsiaiškino, kad sūnus auginantys vyrai ne tik labiau linkę pripažinti džiaugsmą dėl tėvystės, bet ir daugiau padeda namie. Berniukų motinos dažniau pagiria vyrus už tėvo vaidmenį ir yra labiau patenkintos santykiais su partneriu nei moterys, pagimdžiusios mergaites.

Užaugę be tėvo labiau linkę nusikalsti

Analizuodama duomenis ekonomistė pastebėjo vieną iškalbingą smulkmeną: sūnūs daugiausia įtakos padarė toms šeimoms, kuriose moterys buvo nusivylusios sutuoktiniais. L. Giuliano atrado, kad šiose „ribinėse“ santuokose, kuriose ką tik atžalos susilaukusios motinos prisipažino esančios abejingos kūdikių tėvams, gimus sūnums skyrybų sumažėjo apie 20 proc. Berniukai sutvirtino šias poras iš dalies dėl to, kad vyrai ėmė labiau bendradarbiauti ir rodyti daugiau dėmesio namie, taip pat dėl to, kad daugelis šių motinų sutiko su teiginiu, jog „tėvai turėtų gyventi drauge dėl vaikų, net jei nesutaria“.

Atrodo, pagrindinė priežastis, kodėl sūnų mamos liko su sutuoktiniais, yra rūpestis dėl atžalų gerovės.
Tai galima suprasti. Daug tyrimų rodo, kad šeimos sandara – ypač vyro buvimas – berniukams daro reikšmingesnę įtaką nei mergaitėms. Pavyzdžiui, neseniai atliktas amerikiečių paauglių tyrimas liudija, jog namuose be tėvo augantys berniukai labiau linkę nusikalsti. Šis poveikis beveik nepriklauso nuo pajamų ar motinos elgesio ir dažnai išlieka net suaugus. Mergaitėms tėvo buvimas didelės įtakos neturi.

Augant vienišų tėvų skaičiui, mergaičių gebėjimas prisitaikyti gali padėti paaiškinti daugelyje pramoninių pasaulio šalių pastebimus didėjančius mokslo pasiekimų skirtumus tarp abiejų lyčių moksleivių. Neseniai atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1 mln. 1992–2002 m. Floridos valstijoje gimusių vaikų, parodė, kad menkai išsilavinusių nesusituokusių motinų sūnūs, gyvenantys rajonuose, kur prastos mokyklos, daug dažniau turi kognityvinių ir elgsenos sutrikimų nei tomis pačiomis sąlygomis augančios mergaitės. Šie berniukai ne tik prasčiau mokėsi, bet ir dažniau mesdavo mokyklą, imdavo prekiauti narkotikais arba smurtauti. „Mano matytos berniukus auginančios vienišos mamos išties vargsta ir kenčia. Teko regėti iširusių šeimų, kuriose motinos ir dukterys atlaiko negandas, nes turi viena kitą, o berniukai pradeda siautėti“, – pasakoja S. Groveris.

„Kai paaugliai berniukai ima atrasi savo fizinę ir socialinę galią, yra geriau, jei kas nors gali mesti jiems iššūkį“, – teigia Niujorke įsikūrusi porų ir šeimų terapeutė Gretta Keene. Londonietė rašytoja Louise, auginanti 17-metį sūnų, tvirtina, kad nelengvu paauglystės keliu žengiančiam jaunuoliui akivaizdžiai būtina ribojanti vyriška įtaka. Ji prisiminė, kad sulaukęs 13–14 metų jos sūnus pradėjo mažiau gerbti moteris – tuo metu bendraamžių grupės tampa svarbesnės už tėvus ir berniukai ima priešintis motinos autoritetui. Dabar jai sunkiau įteigti sūnui, kad šiam būtina savitvarda, todėl užduotį išmokyti vaikiną susitvardyti, suvaldyti savo agresiją, griaunamąją jėgą ir kitas vyriškas savybes ji iš dalies perleido sutuoktiniui ir mokytojams.

Sūnų susilaukusios moterys dažniau lieka gyventi santuokoje su netinkamais vyrais, o gimus dukroms lengviau apsisprendžia palikti partnerį. Kaip tvirtina V. Botnick, moterys iš dukterų gauna daugiau emocinio peno ir galbūt jaučia poreikį rodyti stiprų moterišką pavyzdį. „Jos sako: privalau nutraukti šiuos santykius, nes nenoriu, kad mano mergaitės tai laikytų normalia santuoka.“ Tačiau gimus berniukui motinoms atrodo svarbiau ne šeimos modelis, o išsaugoti vyrišką pavyzdį, todėl jos linkusios kęsti nelaimingą santuoką. „Tikrai esu sutikęs moterų, kurios gyvena su partneriu tik dėl įsitikinimo, kad berniukui reikia tėvo“, – sako S. Groveris.

Prisiimti daugiau atsakomybės

Psichoterapeutas veda grupinės terapijos užsiėmimus ir motinoms, ir tėvams. Skirtumai akivaizdūs. „Kai ateinu į laukiamąjį atsivesti motinų, jos visos sėdi krūvoje, plepa, keičiasi telefono numeriais, pasakoja istorijas. Terapija prasideda dar prieš man įsikišant, – pasakoja S. Groveris. – Kai ateinu vyrų, jie sėdi atskirai, maigo telefonus, vengia užmegzti akių kontaktą. Tačiau ta vyrų grupė verkė daugiau nei bet kuri kita per visą mano patirtį. Verkė, verkė ir verkė. Visi jautėsi labai atskirti.“ Gydytojas aiškina, kad moterys geba per savo jausmus užmegzti ryšį, o vyrai stengiasi emocijas nuslopinti: „Jie suirzta, ima pykti arba kontroliuoti. Tai simptomai.“

Daugelis tėvų, su kuriais bendravau, pripažįsta, kad jiems sunku pasirodyti pažeidžiamiems prieš kitus vyrus. Brukline gyvenantis išsiskyręs tėtis Danielis prisimena, kad vaikystėje pietūs prie stalo su broliais buvo savotiškas „kruvinas sportas“. Dar ir dabar jis pastebi „postūmį užgniaužti bet kokias silpnumo apraiškas“. Taigi, tam tikru atžvilgiu galima suprasti, kodėl daugelis vyrų trokšta auginti sūnus. Tai suteikia jiems galimybę būti drauge stipriems ir jautriems, rodyti valdžią ir švelnumą. Sūnus vyrams yra lyg mylintis vyriškosios lyties sąjungininkas namų aplinkoje, kuri neretai atrodo kaip moterų valda.

Augindami sūnus vyrai gali būti stiprūs ir jautrūs, rodyti valdžią ir švelnumą.

Šį ryškų giminystės jausmą dažnai lydi ne mažiau stiprus atsakomybės jausmas. Daugelis mano kalbintų vyrų tvirtina prisiėmę pareigą palydėti sūnų per neramius paauglystės vandenis. „Tai tariama atsakomybė, – sako šeštąjį gyvenimo dešimtmetį baigiantis vieną paauglį berniuką auginantis Tomas. – Kartais žmona pareiškia, kad turėčiau pasikalbėti su sūnumi apie tą ir aną. Bet kartais mums nė nereikia apie tai kalbėtis.“ Su paaugliu sūnumi Londone gyvenanti Luoise pritaria, kad tėvo įtaka berniukui nepaprastai svarbi. Ji prideda, jog jos pažįstami berniukus auginantys vyrai pasisakė vengiantys mesti šeimas: „Jie labiau nerimauja dėl kaltės ir žalos, kurią gali padaryti.“

Manhatane gyvenantis Mitchellas, auginantis penkis 6–17 metų sūnus, beveik neabejoja, kad be jo žmonai būtų labai sunku. „Ryšys su tėvu visai kitoks, – aiškina jis ir prisimena išvakarėse vykusį pokalbį su vakarėlius mėgstančiu penkiolikmečiu sūnumi. – Man geriau nei motinai sekasi paaiškinti, kokio elgesio iš jo tikiuosi, nes kalbamės kaip vyras su vyru. Iš mano lūpų tai skamba kaip naudingi patarimai, o prabilus mamai atrodo, tarsi ji bando primesti valią ir kontroliuoti.“ Berniukams sulaukus paauglystės Mitchellui dažnai tenka slopinti atžalų ir motinos konfliktus: „Jai sunkiau suprasti, iš kur visa tai kyla.“

Jei augindami sūnus tėvai ima jaustis naudingesni, o motinos – ne viską nutuokiančios, nesunku suprasti, kodėl berniukai padeda išsaugoti santuokas labiau nei mergaitės. Tačiau nereikia pamiršti, kad glaudesnis susitapatinimas su atžala turi savo kainą. Kai kurie kalbinti tėvai suprato, jog jų ryšys su sūnumis ne tik stipresnis, bet ir sudėtingesnis nei su dukterimis. Kaip pastebi San Fransiske dirbanti klinikinė terapeutė Grace Malonai, vyrai linkę rodyti išskirtinį švelnumą mažamečiams sūnums, bet šiems augant tampa griežtesni: „Regis, jie puoselėja didesnius lūkesčius ir, jei vaikas elgiasi ne taip, kaip tikimasi, kyla daugiau nusivylimo. Su dukterimis ryšys silpnesnis, bet ir lūkesčiai mažesni.“ Mattui, su kuriuo bendravome Bruklino bare, itin sunku regėti sūnaus kančias. „Atrodo, lyg kentėčiau pats. Tarsi būčiau gavęs antrą progą, bet man nepavyko duoti jam to, ko neturėjau pats.“

Greičiausiai bėda tai, kad auginant vaiką neįmanoma visko padaryti gerai. Tėvystė yra keblus ir akis atveriantis procesas, lydimas ambicingų lūkesčių, žemiškų baimių ir ilgų dienų. Daugelis mano pašnekovų pripažino supratę, kad prielaidos nuolat keičiasi susidūrus su tikrove ir patirtimi. Galbūt kartais sūnūs paskatina tėvus prisiimti daugiau atsakomybės, o dukterys padeda motinoms išsiskirti su netinkamais partneriais, bet daugeliui tėvų vaiko lytis tėra tik vienas aspektų, dėl kurių tą arba kitą akimirką pareigos gali palengvėti arba pasunkėti. Juk iš esmės tėvystė yra nesibaigiantis bandymų ir klaidų žaidimas, kuriame niekam nepavyksta pasiekti tobulumo. Galima tik tikėtis, kad mamos ir tėčiai labiau stengsis, o laikui atėjus nebesipainios po kojomis.

© 2016 „The Economist Newspaper Limited“. Visos teisės saugomos. Išversta iš žurnalo 1843 pagal IQ suteiktą licenciją. Originalų straipsnį anglų kalba galite rasti www.1843magazine.com.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų