Visiškai užbaigta Lietuva

Visiškai užbaigta Lietuva

1940 m. vasarą, po sovietų okupacijos, švedų laikraštis „Svenska Dagbladet“, išreikšdamas savotišką užuojautą dėl Baltijos valstybių likimo, gana taikliai rašė: „Viena po kitos Europos dalis po dalies brutalia jėga metamos į maišatį… Tos naujos valstybės ėjo skirtingais keliais per savo dvidešimt ar daugiau nepriklausomybės metų, iki tam tikro laipsnio rinkdamosi savąsias formas: rami ir patikima Estija, labiausiai homogeninė savo suomiškame tvirtume; gyvybinga ir orientuota į darbą Latvija; turtingesnė gamtos ir kultūros niuansų, senoviško ir įvairiaspalvio stiliaus, drovi, tačiau niekuomet visiškai neužbaigta Lietuva.“

Šią citatą aptikau bičiulio švedų diplomato Henriko Liljegreno knygoje „From Tallin to Turkey. As a Swede and Diplomat“. Ypač užkliuvo paskutinio sakinio dalis: „niekuomet visiškai neužbaigta Lietuva“. Neabejotina, kad švedai turėjo galvoje tarpukario kovą dėl Vilniaus ir Klaipėdos miestų bei nedidelių teritorijų aplink juos, kurias, beje, žemėlapyje nubrėžė ne patys lietuviai.

Tačiau kyla klausimas, o kokią užbaigtą Lietuvą savo planuose puoselėjo lietuviai? Svajota apie „tikrąją Lietuvą“ (Lituania propria, kuri geriausiai pavaizduota Jono Žiliaus 1920 m. žemėlapyje) su Klaipėdos kraštu ir Vilniumi, visomis katalikiškomis baltarusių gyvenamomis žemėmis, reikštos aspiracijos ir į pietus, ne tik su Suvalkais, Seinais, bet ir Balstoge, kartais minėtos ir vietovės šiaurėje (su Liepojos uostu). Vis dėlto nebuvo bendros nuomonės, kokia turi būti Lietuva. Valstybės teritorija ilgai neįgijo aiškių galutinių formų. To meto mūsų politikai blaškėsi tarp šalies teritorinių vizijų, ypač tai atsiskleidė Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m.

Valstybės sienos, visų pirma, nustatomos tarptautinėmis sutartimis. Lietuvos valstybė buvo atkuriama komplikuotai, tai nebuvo natūrali, kone savaime atėjusi duotybė po Didžiojo karo žlugus kelioms imperijoms. Lietuvių tautinės valstybės kūrėjai dirbo itin nepalankiomis tarptautinėmis sąlygomis – kai kurie rimti užsienio istorikai šiuolaikinės Lietuvos atsiradimą laikė kone stebuklu. Vasario 16-osios Akto reikšmė didžiulė, nes dokumente aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kur šalis eina ir ko siekia, būtent vadovaujantis Aktu Genius Lituaniae pradėjo žygį į Europos tautų šeimą. Dar laukė ne mažiau sunkios dienos, kai valstybės gviešėsi Vokietija, planavo turėti ar išlaikyti ir baltoji, ir raudonoji Rusija, o kur dar Lenkijos užmojai. Lietuvai išties nelengvai sekėsi fiksuoti savo rytines (su Vilniumi) ir vakarines (pretenduojant į Mažąją, arba Prūsų, Lietuvą) sienas.

Su Gardinu, Lyda ir Vilniumi

Teritorinių aspiracijų neapibrėžtumas, nenuoseklumas sudarydavo tokią situaciją, kad kartais jau nebebuvo paisoma ir lietuviškai kalbančios valstybės kūrimo principų. 1920 m. gegužės 15 d. demokratiškai išrinkto Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis Vasario 16-osios Akto pagrindu paskelbė Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaraciją:

„LIETUVOS STEIGIAMASIS SEIMAS, REIKŠDAMAS LIETUVOS ŽMONIŲ VALIĄ, PROKLAMUOJA ESANT ATSTATYTĄ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ, KAIPO DEMOKRATINĘ RESPUBLIKĄ, ET­NOLOGINĖM SIENOM IR LAISVĄ NUO VISŲ VALSTYBINIŲ RYŠIŲ, KURIE YRA BUVĘ SU KITOM VALSTYBĖM (Gyvas pritarimas)“ (Steigiamojo Seimo darbai, 1920 m. gegužės 15 d., 1 posėdis, p. 5).

Deklaracija priimta vienbalsiai. Manyta, kad nepriklausomybę reikia paskelbti pakartotinai, nes per komplikuotą valstybės atkūrimo istoriją buvo įvairių nepriklausomybės deklaracijų tekstų, tad daugiau neturėtų kilti jokių diskusijų. Be to, priimti deklaraciją reikalavo ir kairiosios partijos, nes Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios Aktą, veikė Vokietijos okupacijos sąlygomis.

Iškilmingame Steigiamojo Seimo posėdyje 1920 m. gegužės 15 d. neoficialiai dalyvavo Vilniaus ir Klaipėdos krašto atstovai. „Etnologinių sienų“ (o ne etnografinių) terminas, pavartotas šiame dokumente (Vasario 16-osios Akte įvardyta Lietuva etnografinėmis sienomis), nėra klaida. Mykolas Römeris pabrėžė: „Lietuviai sąmoningai priešpriešina etnologines ribas etnografinėms, nes pirmoji sąvoka platesnė ir leidžia prie Lietuvos prijungti tokias teritorijų atkarpas, kurios šiandien jau kalbiniu atžvilgiu nėra lietuviškos.“ Palikta galimybė prisijungti gudiškas (tam ir įsteigtas ministro be portfelio gudų reikalams postas), bet istoriškai Lietuvos sritis net su dauguma lenkiškai ar baltarusiškai kalbančiais Vilnijos gyventojais.

Būsimos valstybės teritorijos klausimą svarstydami politikai dvejojo, ar reikalauti didesnės ir istoriškai pagrįstos Lietuvos rytuose, nes nebuvo aišku, ar lietuviai ten sudarys daugumą ir ar plačiose istorinėse teritorijose įsivyraus lietuvių kalba. Taikos derybose su Sovietų Rusija lietuviai rytuose pretendavo į slaviškai, baltarusiškai, kalbančių vietinių žemes, kur dominavo katalikai, remiantis Petro Klimo išvada, kurios niekas nepaneigė, kad ten per Lietuvos krikštą gyveno pagonys lietuviai. Tad Lietuva įsivaizduota su Gardinu, Lyda ir, žinoma, sostine Vilniumi.

Lietuvių tautinės valstybės kūrėjai dirbo itin nepalankiomis tarptautinėmis sąlygomis – kai kurie rimti užsienio istorikai šiuolaikinės Lietuvos atsiradimą laikė kone stebuklu.

Tačiau, lenkams inscenizavus generolo Lucjano Želigowskio sukilimą, kovoje su stipresniu priešu Vilnius neišlaikytas, nors prie Širvintų kovos laukuose lietuviai užkirto kelią lenkams žygiuoti gilyn. Lietuva susikūrė kaip tautinė valstybė su valstybine lietuvių kalba, bet be sostinės Vilniaus. Yra nuomonių, kad, jeigu Lietuva būtų įsitvirtinusi 1920 m. Taikos sutarties su Sovietų Rusija pripažintomis sienomis, tautinė valstybė būtų pasikeitusi į dvikalbę ar trikalbę (lenkai ir žydai) šalį. Steigiamajame ir kituose Seimuose tikrai ne vienus metus būtų skambėjusios kalbos lietuviškai ir lenkiškai, daugiau žemės būtų palikta lenkams dvarininkams, Vilniuje veikęs ir lietuviškas, ir lenkiškas universitetas, lenkiška kunigų seminarija ir t. t. Jonas Vileišis 1939 m. straipsnio „XX amžiui“ juodraštyje (dienraščio redaktorius neleido publikuoti) rašė, esą jeigu ne tik lietuviai, bet ir sulenkėję lietuviai bei „keletas lenkų“ būtų buvę pakviesti į Vilniaus lietuvių konferenciją ir Lietuvos Tarybą, tai gal nepriklausomybės kovose nebūtų prarastas Vilnius, tačiau tikriausiai tokiu atveju gal net „nebūtume sukūrę tos tautinės Lietuvos“.

Dvikalbė valstybė nežavėjo

„Visiškai neužbaigtos Lietuvos“ diskusija ir alternatyva tęsėsi. To meto Europoje mūsų šalis tapo revizionistine valstybe – reiškė nepasitenkinimą esamomis sienomis. Dėl Lietuvos užsispyrimo Vilniaus klausimu nervinosi net pokario tvarkos kūrėjai – galingieji sąjungininkai, pirmiausia Londonas ir Paryžius, siūlė savo planus. Pagal žinomą Paulo Hymanso siūlymą planuota kantoninė, dvikalbė Lietuvos valstybė su Vilniumi 1922 m. Tą idėją atmetė lietuvių politinės partijos, tarp jų ir liberalios, nes, pasak Mykolo Sleževičiaus, „[…] tai būtų Lietuvos nepriklausomybės ir suverenumo išsižadėjimas ir susiaurinimas […].“ Neigiamai P. Hymanso planą vertino ir socialdemokratų lyderis Steponas Kairys, pasak kurio, „Hymanso projektas užneria Lietuvai kilpą ant kaklo ir virvės galą duoda į Lenkijos rankas“. Planą atmetė ir Lietuva, ir Lenkija.

Vilniaus praradimas, kova dėl jo, neišspręstas teritorinis konfliktas su Lenkija deformavo Lietuvos užsienio politiką ir diplomatiją. Lenkijos valdžia vieną po kitos uždarė lietuvių mokyklas ir organizacijas Vilniaus krašte, atsakydama į varžytą lenkišką veiklą Lietuvoje. O juk buvo dar ir kitos etninės žemės – Mažoji, arba Prūsų, Lietuva, kurios lietuviai negalėjo pamiršti. Nors Paryžiaus taikos konferencijoje sąjungininkai pripažino tų žemių lietuviškumą, 1923 m. Lietuvai atiteko tik jos dalelė – Klaipėdos kraštas su vokiškai kalbančiu ir daugiausia vokiečių gyvenamu Klaipėdos miestu. Tai įvyko tik dėl drąsios diplomatinės, propagandinės ir karinės akcijos 1923 m., tik vadinamasis sukilimas ir leido Lietuvai pasiekti didelę pergalę ir prisijungti Klaipėdą bei nedidelį jos kraštą, nors ir autonomijos teisėmis.

Klaipėdos kraštas daugeliu išsivystymo parametrų panašėjo į Latviją ir Estiją nei į Didžiąją Lietuvą, kurios rodikliai buvo net dukart mažesni nei kaimynių.

Laikui bėgant tapo aišku, kad vokiškoji šio krašto gyventojų dalis liko orientuota į Vokietiją. Net vietos lietuviai ir „klaipėdiškiai“ nenoriai balsavo už lietuvių partijas seimelių rinkimuose. Čia buvo daugybė veiksnių, svarbu ir tai, kad Klaipėdos kraštas daugeliu išsivystymo parametrų panašėjo į Latviją ir Estiją nei į Didžiąją Lietuvą, kurios rodikliai buvo net dukart mažesni nei kaimynių. Nacių Vokietijai ultimatyviai, grasinant karine jėga, pareikalavus grąžinti Klaipėdą, 1939 m. pradžioje Lietuva pasidavė agresoriaus diktatui.

Nors ir likusi be Vilniaus, Lietuva augo ir vystėsi kaip tautinė valstybė, įrodė esanti ekonomiškai gyvybinga. Ji išgyveno ir demokratinį laikotarpį 1920–1926 m., ir autoritarinį modelį 1927–1940 m. Svarbiausia, kad nepriklausomybės metais išaugo nauja karta, kuri puoselėjo savo tradicijas, kultūrą, kalbą ir valstybingumą.

Prieškario lietuvių politikai, kurdami vizijas apie Lietuvos teritorinį užbaigtumą, realybėje įsitikino, kaip nelengva jas įkūnyti ne tik vokiškoje Klaipėdoje, bet ir atgavus Vilnių, kur 1939 m. rudenį susidurta su priešiškai nusiteikusiais lenkais. Atrodė, kad Vilniaus ir Klaipėdos integracija į Lietuvą bus nepaprastai ilgas ir nelengvas procesas. Dėl to net lietuviškosios Lietuvos kūrėjai, tarp jų – Antanas Smetona jau gyvendamas emigracijoje, prabilo apie lietuvišką tapatumą turinčius, bet nebūtinai lietuviškai kalbančius piliečius, jei mūsų šalies teritorija po karo padidėtų.

Kalbėdami apie svarbiausius pas­tarųjų dešimtmečių tautos pasiekimus, dažniausiai pabrėžiame valstybės atkūrimą, ypač 1990 m. kovo 11 d. Akto realizavimą. Retai tepridedame antrą svarbų momentą – pagaliau įgyvendintą Lietuvos suverenumą su Klaipėda ir Vilniumi, esminę – teritorijos sujungimo savo valstybės sudėtyje – pergalę, pasiektą po ilgų nelaisvės ir kovų metų. Šalies teritorijos formavimasis buvo užbaigtas. Užbaigta ir Lietuva, o jos sienos įtvirtintos tarpvalstybinėmis sutartimis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų