-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
72-ejų vokietė Selma savo gyvenimą pensijoje suplanavo dar būdama temperamentinga 50-metė. Kaip ir daugelis draugų, metus, kai nebepajėgs tvarkytis pati, ji ketina praleisti slaugos namuose. Išlaikymui trūkstamus pinigus pridės bankas, kuriam įkeistas ir po mirties atiteks jos namas. Selma turi du mylimus vaikus, bet jų paramos gyvenimo saulėlydyje ji nesitiki taip pat, kaip šie nesitiki paveldėti jos namo. Visi galime pasirūpinti savimi, aiškina jau kelias dešimtis metų viena gyvenanti moteris. Kol kas ji keliauja po pasaulį, augina rožes, nuolat kviečiasi bendraamžius kavutės ir kartu aistringai serga už Vokietijos futbolo rinktinę.
Kaip Lietuvoje gyvena statistinis pensinio amžiaus ribą peržengęs vienišius – našlys, išsiskyręs ar šeimos nesukūręs žmogus? Žiniasklaidoje šio amžiaus grupės herojai, jei nepriklauso verslo, politikos ar kultūros elitui, dažniausiai šmėžuoja neigiamame kontekste: kalbant apie mažas pensijas, ligas ir socialinės rūpybos ydas, taip pat – kriminalinėse naujienose. Tiesa, prieš kiekvienas Kalėdas labdaros organizacijos per televiziją primena apie senolius, kurie laukia mūsų piniginės aukos. Jei pensininkai nesugebėjo per savo amželį užsitikrinti, kad vaikai ar anūkai juos pasenusius karšintų, užuot išvežę į mišką – taip neretai dar vertinami slaugos namai, – nusipelno aplinkinių kritikos.
Senyvi žmonės gali būti apkalbėti, jei švaisto laiką rymodami ant suolelių parkuose, taip pat – jei pabando kurti naujus santykius.
Senyvi žmonės gali būti apkalbėti, jei švaisto laiką rymodami ant suolelių parkuose, taip pat – jei pabando kurti naujus santykius. Pastarasis – ypatingas atvejis, didžiausią nerimą keliantis potencialiems jų turto paveldėtojams. Tiesa, pensininkai pagerbiami už pagalbą auginant anūkus ar pasidalijimą sodo gėrybėmis. Dalį šių stereotipų patvirtino ir Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkių Gražinos Rapolienės, Sarmitės Mikulionienės, Margaritos Gedvilaitės-Kordušienės ir Anastasiyos Jurkevits atliktas tyrimas apie vienų gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių patirtis – „Socialiai įtraukti ar atskirti?“ (Tai – dalis šiuo metu vykdomo mokslinio projekto „Vieni gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės: tendencijos, profiliai ir iššūkiai kartų integracijai“, finansuojamo nacionalinės mokslo programos „Gerovės visuomenė“.)
Lietuvos mokslo literatūroje vyresnio amžiaus žmonių socialinei atskirčiai skiriama nedaug dėmesio, bet pasaulyje ši sąvoka (kaip ir antipolio – socialinės įtraukties) buvo nagrinėjama nuo tada, kai suvokta, kad skurdas apima ne tik materialinį, bet ir sisteminį nematerialinį nepriteklių: dalyvavimą, socialinį pripažinimą, paslaugų ir prekių prieinamumą, lygybę, socialines teises, nediskriminavimą. O vyresnio amžiaus ir vieni – dėl savo pačių sprendimo, antrosios pusės praradimo ar skyrybų – gyvenantys žmonės yra didesnės rizikos grupė. Tyrimo tikslas ir buvo atskleisti jų atskirties ar įtraukties patirtis.
Kokybiniam tyrimui svarbiausia buvo informantų įvairovė. Tyrėjos apklausė 27-is didesniuose ir mažesniuose miestuose pavieniui nuo 3 iki > 13 metų gyvenančius įvairaus išsilavinimo žmones, kurių daugiau kaip pusė turi vaikų. Jų teirautasi, ar jaučiasi esantys visaverčiai visuomenės nariai, jei taip – kuo tai pasireiškia, jei ne – kodėl taip teigia ir kas trukdo būti visaverčiam.
Mokslininkes nustebino, dėl kokių priežasčių ir kiek daug potencialių tyrimo dalyvių nepanoro kalbėtis su tyrėjomis (41 proc.). Pasirodė, kad interviu gali būti suvokiamas kaip rizika asmeniniam ir turto saugumui, kad stabdo nepasitikėjimas savimi.
Vis dėlto tarp sutikusiųjų atskleisti patirtį tikrai buvo žmonių, kurie iškrinta iš minorinio konteksto, patikino viena tyrimo autorių – G. Rapolienė. Jai teko malonumas pašnekinti pensininkės karjerą ką tik pradėjusią vienišę, kuri tikisi pasinaudoti sėkmingos darbo karjeros metu užmegztais ryšiais ir pakeliauti po tolimus kraštus. Užrašuose – ir veikli pensininkė, kuri prisiduria rinkdama uogas, grybus, megzdama kojines, padeda vaikams, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje ir didžiuojasi apsieinanti be jokios paramos. Trečia padeda sesers dukrai auginti anūkus.
Faktas, kad vienas didžiausių išbandymų vyresnio amžiaus žmonėms yra pasitraukimas iš darbinio gyvenimo, daugeliui žinomas ir nepasidomėjus moksliniais tyrimais. Mokslininkės turėjo progą jį patvirtinti. Ir tai sąlygoja ne vien pajamų sumažėjimas. „Skurdas tarp pensininkų nėra toks didelis kaip tarp bedarbių, daugiavaikių ir nepilnų šeimų. Pensininkai paprastai turi būstą, turto, tik jų pajamos mažos. Bet savivertė priklauso ne vien nuo pajamų“, – replikavo G. Rapolienė. Reikšmingesnis yra statuso ir darbo santykiais kurtų socialinių ryšių netekimas – tai viena sunkiausių socialinės atskirties patirčių. Todėl stengiamasi kabintis į alternatyvias dalyvavimo savotiškoje darbo rinkoje formas. Beje, jausmo, kad esi naudingas, bendravimo rato praradimas itin reikšmingi buvo geros sveikatos asmenims, turintiems aukštąjį išsimokslinimą, nesukūrusiems šeimos.
Nevisavertiškumo visuomenėje patirtimi informantai įvardijo ir jausmo, kad esi reikalingas kitiems – socialinio vertingumo – praradimą. Sustiprinti savivertę padeda pagalba artimiesiems auginant vaikus, labdaringas aukojimas. Apie požiūrį į galimybę vyresniame amžiuje kurti naujus santykius tyrėjos neklausinėjo. G. Rapolienė prisiminė – tarp kitko kartą paklausus, atsakymas buvo neigiamas: „Ką jau čia man.“
Mokslininkės teigė – jų šnekintiems žmonėms senyvas amžius yra socialiai priimtinas paaiškinimas, kodėl jaučiasi esą visuomenės užribyje. Tyrėjų užrašuose liko pašnekovų replikos: „Siutina, kai nueini pas gydytoją. Ten einu kartą per metus. Ir ką nors pasakai – tai jau: „Žinokite, toks amžius.“ Tai ir jautiesi nevisavertis.“ „Atsiuntė „Telia“ žinutę: apsidrauskite kelionėms, viskas labai gerai. Tik iki 66 metų.“
Tyrėjos atkreipė dėmesį, kad jų solidaus amžiaus pašnekovams itin svarbus gebėjimas pasirūpinti savimi – tarsi oponuojant nepriklausomybės pradžioje vešėjusiai nuostatai, kad pensininkai yra visuomenės išlaikytiniai, arba tarsi paneigiant įsigalėjusią, nors neįvardijamą, senatvės stigmą.
Tyrimo autorės atkreipė dėmesį, kad visi jų išgirsti naratyvai, kokie visuomenės nariai šie žmonės jaučiasi esą, buvo kalbėjimas labiau apie socialinę atskirtį nei apie įtrauktį.
„Pastaroji netgi dažnai formuluojama negatyviai, tarsi paneigiant numanomą (kultūroje įsitvirtinusią) atskirtį ir nurodant save esant išimtimi, nepaisant priklausymo atskirtųjų kategorijai. Nors duomenys surinkti tik iš vienų gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių, ko gero, jų patirčių atspindėjimą kaip savo galėtų patvirtinti ir ne vienas vyresnio amžiaus žmogus, įtrauktas į socialinius tinklus glausčiau – gyvena ne vienas“, – komentavo mokslininkės.
Lietuviškos realijos nėra išskirtinės ES kontekste – tyrimai rodo, kad socialinę atskirtį labiausiai jaučia būtent naujųjų ES šalių vyresnio amžiaus žmonės. O Lietuvos socialinių tyrimų centro tyrimas leidžia teigti, kad intervencijos priemonės, siūlomos ir atskirčiai mažinti, ir įtraukčiai stiprinti, yra labai reikalingos visais lygmenimis – nuo asmeninio iki visuomeninio. Mokslininkės tvirtino – nors vienas esminių socialinės atskirties faktorių yra žmogaus pasitraukimas iš darbo rinkos, ilgesnis išlaikymas joje nėra vienintelis šios problemos sprendimo būdas.
Lietuviškos realijos nėra išskirtinės ES kontekste – tyrimai rodo, kad socialinę atskirtį labiausiai jaučia būtent naujųjų ES šalių vyresnio amžiaus žmonės.
„Yra daug dalykų, kurie galėtų nuskaidrinti gyvenimą, padėti įveikti socialinės atskirties bėdas ir kurie nieko nekainuoja – vienišiems pensininkams labai trūksta bendravimo. Tai būtų galima spręsti savanoriavimu, kai sveikesni pasirūpina silpnesniais, bendravimu tarp kartų ir pan. Silpna mūsų pilietinė visuomenė, nėra tradicijos rūpintis kitais be atlygio“, – sakė G. Rapolienė.
Galiausiai ir šio, ir kitų Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys iliustruoja ir socialinės politikos priemonių, skirtų pokyčiams visuomenės lygmeniu, poreikį: senatvės stigmos mažinimas, didesnis vyresnio amžiaus žmonių, jų gyvenimo patirties vertinimas, platesnis skirtingumų visuomenėje toleravimas. Būtų proga atsigręžti į iki šiol ignoruotus, tačiau vis reikšmingesnius išteklius – senyvo amžiaus žmones, skatinti solidarumą tarp kartų.
G. Rapolienės manymu, dėl žemos savivertės Lietuvoje kenčia ne viena amžiaus grupė. Ir tam yra daug priežasčių: „Mes patys palaikome joje vykstančius procesus – vienus sąmoningai, kitus ne. Socialiniams pokyčiams reikia nemažai laiko. O kad esame nepakantūs savo pačių senėjimui – paradoksalu. Toks sociokultūrinis kontekstas apsunkina socialinės politikos pastangas atsižvelgti į demografinius pokyčius.“
Užsienio mokslininkai kartais bando apskaičiuoti vienišumo finansinę kainą – ją daugiausia sudaro sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų išlaidos. Pastebimos ir vienišumo sąsajos su didesne demencijos rizika bei ankstyvesne mirtimi – galbūt tik dėl to, kad šalia nebus žmogaus, kuris ieškos paramos. O pirmoji pagalba tam, kad būdami vieni žmonės nesijaustų vieniši, akivaizdi – kuo platesni socialiniai ryšiai. „Ir pradėti verta nuo kaimynų“, – šyptelėjo G. Rapolienė.
