Scanpix nuotr.

Valstybės randa naujų būdų žudyti priešus užsienyje

Valstybės randa naujų būdų žudyti priešus užsienyje

Taip pat pateikia naujų juridinių pateisinimų

Europiečiai savo kailiu patyrė, kad politinė žmogžudystė gali pradėti karą, net pasaulinį. Serbų nacionalisto 1914 m. birželį paleista ir Austrijos erchercogą pakirtusi kulka įžiebė pragaištingą Pirmąjį pasaulinį karą, atvedusį, kaip galima teigti, ir prie Antrojo. Ankstesni nužudymai taip pat galėjo radikaliai pakeisti istorijos kursą, o 1881 m. į baudžiavą panaikinusį carą Aleksandrą II mesta bomba, deja, sustabdė reformas Rusijoje.

Galima prisiminti ir naujesnius laikus. 1961 m. įvykdyta Kongo ministro pirmininko Patrice Lumumba žmogžudystė, dėl kurios dažnai kaltinama CŽV, pastūmėjo šalį chaoso link. 1994 m. nužudžius Ruandos prezidentą Juvénalį Habyarimaną įsižiebė baisiausias genocidas Afrikos istorijoje. Po daugiau kaip metų, žydų fanatikui nužudžius Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, sumažėjo izraeliečių ir palestiniečių taikos perspektyvos. 2007 m. nužudžius Benazir Bhutto, kuri tuo metu siekė Pakistano ministro pirmininko posto, įstrigo šalies pastangos sukurti demokratiją.

Šie ir kiti atvejai rodo, kad Benjaminas Disraelis buvo neteisus, kai po Abrahamo Lincolno nužudymo teigė: „Politinė žmogžudystė nėra pakeitusi pasaulio istorijos.“ Prisimenant, kokios jos dažnos, būtų keisčiau, jei nepakeistų. Benjamino Joneso ir Benjamino Olkeno darbe, kurį 2007 m. JAV paskelbė Šiaurės Vakarų universitetas, rašoma, kad 1875–2004 m. užfiksuoti 298 pasikėsinimai į nacionalinius lyderius. Autoriai suskaičiavo, kad 59 iš jų baigėsi mirtimi. Nuo 1950 m. po nacionalinį lyderį nužudoma beveik kas pusantrų metų.

Vis dėlto nebūtina kėsintis į valstybės vadovą, kad politinis pasaulis būtų sukrėstas. Pastaruoju metu teisininkų ir politikos formuotojų mintis užima toks reiškinys kaip valstybės sankcionuotas priešais laikomų asmenų užpuolimas savo šalyje, bet dar labiau užsienyje. Kovo mėnesį Solsberyje, apsnūdusiame Jungtinės Karalystės mieste, įvykusi neurocheminė ataka prieš buvusį Rusijos dvigubą agentą Sergejų Skripalą – tik naujausias atvejis begėdiškų incidentų virtinėje. Kovo 12-ąją britų ministrė pirmininkė Theresa May pareiškė, kad Rusijos valstybė „labai tikėtina“ to kaltininkė. Netrukus Didžioji Britanija kartu su sąjungininkėmis išsiuntė dešimtis rusų agentų.

Solsberio išpuolis yra dar vienas Vladimiro Putino valdomos Rusijos pasikėsinimas į valstybės priešus. Pačioje šalyje žudomi žurnalistai, politikai, verslininkai, bet dar akiplėšiškiau – žudyti priešus kitose šalyse. KGB funkcijas perėmusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) nesvyruodama svetur žudo (kartais susimokiusi su kriminaliniais verslo tinklais, išvešėjusiais prie V. Putino) valstybės priešais laikomus asmenis, pavyzdžiui, Aleksandrą Litvinenko 2006 m. Londone. Taikytis į S. Skripalą ne itin keista, jei tikėsime, jog tai FSB darbas.
Rusija anaiptol ne pirma šalis, užsienyje susirandanti ir nužudanti tariamus priešus. Šaltojo karo metais Pietų Amerikos kariniai režimai bendradarbiavo grobdami ir žudydami svetur prisiglaudusius kairiuosius. Apartheido laikais Pietų Afrikos vyriausybė kaimyninėse šalyse žudė dabar valdančio Afrikos nacionalinio kongreso narius.

Leidimas žudyti

Aktyviausiai politiką medžioti ir žudyti priešus svetur pastaruosius 50 metų vykdžiusi valstybė, aišku, yra Izraelis. Pasak žymaus šalies žurnalisto Roneno Bergmano, šiemet šia tema išleidusio knygą „Rise and Kill First“ („Nužudyk jį pirmas“), Izraelio saugumo tarnybos įvykdė apie 2,7 tūkst. žmogžudysčių. Kai palestiniečiai nusitaikė į Izraelio piliečius Europoje (1972 m. Miunchene nužudyta vienuolika Izraelio olimpiečių), šalies saugumo tarnybai „Mossad“ suteikta veiksmų laisvė tokius priešus medžioti (nors R. Bergmanas abejoja, ar Miuncheno užpuolikai buvo nužudyti). Vėliau palestiniečių operatyvininkai atakuoti Jordanijoje, Libane, Maltoje, Tunise ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Aktyviausiai politiką medžioti ir žudyti priešus svetur pastaruosius 50 metų vykdžiusi valstybė, aišku, yra Izraelis.

Pasikėsinimų į izraeliečius planavimu ar vykdymu įtariami palestiniečiai be gailesčio žudomi ir Vakarų Krante bei Gazoje, nepriklausoma Palestinos valstybe siekiančiose tapti teritorijose, kurias kontroliuoja Izraelis. Khaledas Meshalas, vėliau tapęs daugybę savižudžių išpuolių įvykdžiusios Palestinos islamistų grupuotės „Hamas“ vadovu, 1997 m. vos išgyveno, kai Jordanijos sostinėje Amane jam į ausį sušvirkšta nuodų. Vieną po kito „Hamas“ vadovavusius Ahmedą Yassiną ir Abdelį Azizą Al Rantisi Izraelis nužudė 2004 m. Pasak R. Bergmano, 2000–2005 m. intifados metu izraeliečiai nužudė per 300 palestiniečių (ir gal 150 atsitiktinių žmonių).

Iš pradžių Vakarų vyriausybės kritikavo vadinamąją izraeliečių „tikslinę prevenciją“, vykdomą pasitelkus snaiperius, paslėptas bombas, sraigtasparnius, naikintuvus F-16 ir vis dažniau ginkluotus bepiločius orlaivius, sakydamos, kad ji pažeidžia tarptautinę ir humanitarinę teisę. Vis dėlto po to, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. Osamos bin Ladeno taikiniu tapo bokštai dvyniai, JAV administracija, iš pradžių vadovaujama George’o W. Busho, vėliau Baracko Obamos, ir pastaruoju metu britų bei prancūzų vyriausybės eina izraeliečių pavyzdžiu, sekdamos ir bepiločiais orlaiviais žudydamos priešus užsienyje, kartais net savus piliečius.

Prieš metus JAV prezidentas Donaldas Trumpas patenkino Pentagono prašymą kai kurias trijų neįvardytų Jemeno provincijų vietas priskirti „aktyvių karo veiksmų zonoms“, kuriose būtų galima pulti įtariamus priešų kovotojus. Pasak Peterio Bergeno iš idėjų kalvės „New America“, terminas nėra aiškiai teisiškai apibrėžtas, bet leidžia ginkluotosioms pajėgoms veikti kaip įprastose karo zonose ir savo nuožiūra smogti teroristiniams taikiniams. D. Trumpo administracija išplėtė zoną, kurioje amerikiečių pajėgos vykdo bepiločių orlaivių antskrydžius, prie Pakistano, Jemeno ir Somalio pridėdama Nigerį.

Namas, kuriame buvo sunaikintas O. bin Ladenas. Scanpix nuotr.

Nors tokius išpuolius kaip S. Skripalo nužudymas smerkia kone visi, pasirinktų asmenų „likvidavimas“ bepiločiais orlaiviais – ginčytina tema. Daugelis žmogaus teisių aktyvistų tokį būdą laiko neteisėtu. JT specialioji pranešėja neteisminio, supaprastinta tvarka taikomo arba savavališko mirties bausmės vykdymo klausimais Agnes Callamard sako, kad „žudyti pasirinktus taikinius naudojant bepiločius orlaivius, kai nėra aktyvių karo veiksmų, beveik niekada nebus teisėta“, ir priduria, jog naudoti mirtiną jėgą teisėta tik tada, kai yra įrodymų, kad tai apsaugotų nuo grėsmingai artėjančio pavojaus. Taip pat ji smerkia „mirtininkų sąrašus“, į kuriuos įtraukiami, kaip formuluoja amerikiečiai, pasauliniais teroristais pripažinti asmenys, nes jie, pasak jos, neturi galimybių įrodyti, jog, pavyzdžiui, netalkininkauja „Al Qaeda“ – jiems iš esmės gresia mirties bausmė be tinkamos teisinės procedūros.

Izraelio ir JAV valdžiai nepatinka, kad tai, ką jos linkusios vadinti tikslinėmis atakomis, vadinama užsakomuoju žudymu, nes tai reikštų pamintą tarptautinę teisę. 2016 m. pabaigoje kadenciją baigdamas B. Obama paskelbė ataskaitą apie teisinę bazę, kuria JAV vadovaujasi naudodamos jėgą. Ataskaitoje rašoma: „Į priešą nukreipta tikslinga mirtina jėga, atitinkanti ginkluoto konflikto teisę, nelaikytina „užsakomuoju žudymu“. Pabrėžiama, kad tai daryti neteisėta pagal 1981 m. R. Reagano pasirašytą įsakymą (tai buvo Geraldo Fordo ir Jimmy Carterio pasirašytų įsakymų tąsa). Tačiau šiandien turime „naują ir kito tipo konfliktą su priešais, kurie nevilki uniformų ir nepaiso geografinių sienų, kaip ir teisinių karo principų.“

Platesnis mūšio laukas

Tai reikštų, kad vyriausybėms, kurioms kyla tokių iššūkių, reikia lankstesnių taisyklių – pasitelkiamas savigynos principas, taikomas kitos valstybės teritorijoje esantiems priešams. Teigiama, kad tinkamos procedūros neįmanoma taikyti, kai reikia reaguoti į grėsmingai artėjantį išpuolį arba nėra galimybių sugauti įtariamo priešo ar taikyti jam ekstradicijos. B. Obamos administracijos ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad leistina „pažeisti kitos valstybės suverenumą“, jei ji negali arba nenori „mažinti grėsmės, kuri kyla“ jos teritorijoje. Prisiminkime Pakistaną ir Osamą bin Ladeną, 2011 m. tapusį tiksliniu taikiniu.

Abi diskusijos pusės tebesiginčija, kaip apibrėžti sąvokas „savigyna“, „aktyvūs karo veiksmai“ ir „grėsmingai artėjantis“. Izraeliečiai pateikia tiksinčios bombos argumentą: net jei išpuolis nėra grėsmingai artėjantis, potencialus kaltininkas vien dėlto, kad yra nusprendęs anksčiau ar vėliau pulti, jų tvirtinimu, yra teisėtas taikinys. O štai „Amnesty International“ pasmerkė politiką žudyti tuos, kurie nekelia grėsmingai artėjančio pavojaus žmonių gyvybei. Ši žmogaus teisių organizacija teigia, kad tokie veiksmai „neteisėti ir juos reikia sustabdyti“. Izraeliečiai taip pat sulaukė kritikos dėl neproporcingų priemonių, ypač atsitiktinių žmonių mirties. „Amnesty International“ ataskaitoje nurodoma, kad 2002 m. ant Salaho Shehadeho, dar vieno „Hamas“ lyderio, namų numetus bombą žuvo ne tik jis, bet ir dar 16 civilių, įskaitant devynis vaikus.

Rusijos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Aleksandras Jakovenka per spaudos konferenciją Londone neigė kaltinimus jo valstybei dėl buvusio dvigubo agento S. Skripalio ir jo dukros apnuodijimo.

Teisininkas Philippe’as Sandsas, tiek amerikiečių, tiek britų vyriausybes apkaltinęs karo pažeidimais, rašo: „Tai gausybė binarinių pasirinkimų. Pirma, ar egzistuoja ginkluoto konflikto (karo) situacija. Jei ne, mirties bausmė be teismo bet kokiomis aplinkybėmis yra absoliučiai negalima. Jei ginkluotas konfliktas egzistuoja, tada kiekvienas atvejis vertinamas pagal faktus.“ Bėda ta, kad izraeliečiai, jų požiūriu, įstrigę „nekariniu ginkluotu konfliktu“ vadinamoje situacijoje, o jų, kaip tautos, išgyvenimas negali priklausyti nuo teisės subtilybių.

Kiti mokslininkai pabrėžia, kad su valstybės sankcionuota žmogžudyste susijusios normos jau seniai pasislinko. 1516 m. teologas ir politikas Thomas More’as tvirtino, jog politinės žmogžudystės padeda paprastiems piliečiams neatsidurti mūšio lauke. 1789 m. Thomasas Jeffersonas rašė Jamesui Madisonui, kad „politinės žmogžudystės, nuodai, melagingi liudijimai“ visai „pagrįstai XVIII a. laikomi siaubu“. 1806 m. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras ne tik sukliudė nužudyti Napoleoną, bet ir apie tai pranešė prancūzams. Vis dėlto, kaip rodo XX a. nužudymų virtinė, jie netruko grįžti į madą kaip karo ginklas.

Tarptautinės teisės kontekste jau dabar atstumtuoju daugelio laikomam V. Putinui gali atrodyti, kad jis neturi ką prarasti, sukėlęs dar didesnį Vakarų priešiškumą.

Ar pavadinsi užsakomąja žmogžudyste, ar tiksliniu žudymu, kyla klausimas – ar tai veiksminga? Rusija iš esmės siekia įbauginti žymius žmones, išdrįsusius mesti iššūkį dabartiniam aparatui, ir nubausti išdavikus, net jei jie nebėra Rusijos piliečiai arba gyvena užsienyje. Tarptautinės teisės kontekste jau dabar atstumtuoju daugelio laikomam V. Putinui gali atrodyti, kad jis neturi ką prarasti, sukėlęs dar didesnį Vakarų priešiškumą. O Izraelis siekia neleisti priešams įgyti karinio pranašumo ir priversti padaryti nuolaidų, nors dėl to jie gali nenorėti siekti ilgalaikės taikos.

Galo nematyti

Aišku tik viena – praktika, kai valstybė be teismo žudo žymius arba konkrečius asmenis, niekur nedings. Tobulėjant toksikologijai ir bepiločių orlaivių technologijoms ji netgi gali atrodyti patrauklesnė – kaip vyriausybių, kurios nori kariauti nepaskelbusios karo ir nesiųsdamos kariuomenių į svetimą kraštą, ginklas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų