Vaizdų poezija socialiniuose tinkluose

Tai istorija apie žmones su mobiliaisiais telefonais. Nekrūpčiokit, nemoralizuosiu. Papasakosiu apie dviejų menininkų, Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio, fotografinį nuotykį, kuris nuklydo tolokai už meno lauko ribų ir kviečia pasišnekučiuoti apie gyvenimo kasdienybės ritmą.

Veiksmas prasidėjo Klaipėdoje, kur gyvena abu šie iš pirmo žvilgsnio labai skirtingi menininkai. B. Šarka (g. 1963 m.) – visada stilingas ir ryškus savo laisve, neatsitiktinai kritikų dažnai vadinamas šamanu. Paprastai jis siejamas su teatru kaip aktorius ir režisierius, tačiau tai tik beviltiškas bandymas sukimšti kuriantį žmogų į stalčiuką – šis menininkas laisvai renkasi medžiagas ir žanrus pagal savo sumanymą, tad gali būti režisieriumi, šokėju, aktoriumi, skulptoriumi, tapytoju, fotografų mėgstamu modeliu, arba – fotografu. Ramus ir santūrus R. Treigys (g. 1961 m.) – fotografas. Jei karjeros pradžioje kolegos ir gūžčiojo pečiais žiūrėdami į jo visaip subraižytas monochromines miesto peizažų fotografijas, dabar jis – vienas publikos ir profesionalų mylimiausių šiandienos fotografų. Jis kuria nuosekliai ir ramiai, kartais įsiveldamas į kokį meninį nuotykį, bet nekaitaliodamas savo įvaizdžio. Atrodytų, šiuos menininkus jungia tik gyvenamoji vieta. Tuo šis jų bendras projektas tampa dar žavesnis.

Prasidėjo netyčia

Maždaug prieš metus Benas įsigijo išmanųjį telefoną. Pradėjo juo fotografuoti, žaisti filtrais ir vieną iš nuotraukų įkėlė į feisbuką. Remigijus tą vakarą nuobodžiavo, tad pamatęs Beno nuotrauką sraute, apsidairė, nufotografavo jai „atsakymą“ ir paliko komentaruose. Ir prasidėjo. Daugiau nei metus, kiekvieną vidudienį ir vidurnaktį Benas kėlė į feisbuką po nuotrauką, o Remigijus komentaruose pateikdavo jai atsakymą. Procesas vyko kasdien, be jokių išimčių. Abu fotografavo mobiliaisiais telefonais, o svarbiausioji fotografijų tema – šviesa ir nuotaika. Benas šalia nuotraukos parašydavo tik „vidurdienis“ ar „vidurnaktis“, o Remigijus nurodydavo tikslų sukūrimo laiką. Vaizdų turinys – tai, kas supa: namų interjero fragmentai, gatvė, peizažo detalė, pamatytos nuotraukos fotografija ar sudėliotas koliažas. Svarbu, kad abu nuotraukų neruošė iš anksto, kadrų būdavo ieškoma ir fotografuojama tada, kai tam ateidavo laikas.

B. Šarka. Vidurdienis

Toks keistas bendras menininkų projektas buvo stebimas žiūrovų feisbuke. Vėliau jis gavo vardą „Vidurnakt ir giliau“ ir finansavimą leisti albumui. Albumas išėjo, bet ne kaip knyga, o kaip dėžutė su 124 atskiromis kvadratinio formato fotografijomis. Atrodytų, kad menininkai užsispyrusiai nenorėjo kaip nors „surišti“ šio savo nuotykio – iš pradžių jis ramiai skleidėsi (ir sklaidėsi) feisbuke, o atspaustos ant popieriaus nuotraukos taip pat gali būti dovanojamos po vieną ar dvi, kabinamos ant sienos ar žiūrimos didelėje kompanijoje leidžiant per rankas. Iš bendravimo gimęs, bendravime išaugęs projektas toliau skatina bendrauti.

Iliuziniai gyvenimai

Pasakodamas apie šį procesą, B. Šarka mini net du filmus. Vienas jų – režisieriaus Wayne Wango filmas „Smoke“ (1995 m.), kuriame parduotuvės šeimininkas metai iš metų kiekvieną rytą toje pačioje gatvės vietoje padaro vieną kadrą. Į albumą suklijuotos nuotraukos kitam filmo herojui iš pradžių atrodo visiškai vienodos, kol pagaliau jose pamato skirtingą šviesą, žmones, jų veidus ir nuotaikas. Antrasis filmas – Jimo Jarmuscho „Patersonas“ (2016 m.), pasakojantis apie autobuso vairuotoją, kuris gyvena paprastą gyvenimą ir kasdieną rašo poeziją. Štai tos kasdienybės poezijos ir sakosi pasiilgęs Benas. Svarbūs abu žodžiai: kasdienybė ir poezija. O kokia šiandien kasdienybė be socialinių tinklų.

B. Šarka. Vidurnaktis

Socialiniai tinklai atspindi tai, ko, mūsų manymu, iš mūsų tikisi aplinkiniai. Nuolat veržtis iš komforto zonos, tobulinti save ir pasaulį, dalintis tuo, kas sėkminga, gražu ar įdomu. Skambiai, užtikrintai. Mokaisi save tinkamai pateikti – kad bent jau neatrodytum daug prasčiau už kitus. Žiūri į kitų pasidalijimus ir kažkodėl tiki, kad jie tai jau tikri, nekoreguoti kaip tavo. Matai, kad kiti nukeliavo įdomiau, padarė daugiau, o ir šypsosi šauniau. Šiandienos paties pasiekimai pasirodo esą dar menkesni. Reikėtų labiau pasistengti – sakai sau.

Apie iliuzinį gyvenimą socialiniuose tinkluose gražiai pasakoja menininkės Amalios Ulman performansas instagrame. Šešis mėnesius ji publikavo savo, jaunos merginos, gražaus gyvenimo nuotraukas. Vėliau 90 tūkstančių sekėjų ir gerbėjų armijai pranešė, kad visi tie interjerai, pasimatymai, erotiškas kūnas, kelionės, sveikas maistas ir kiti tipiški siektino gyvenimo atributai buvo sufalsifikuoti. Žmonės labai pyko. Ir, matyt, tik nedidelė dalis jų suprato projekto moralą – kokie apgaulingi gali būti vaizdai ir kaip daugelis mūsų linkę jais tikėti bei visomis jėgomis siekti savo gyvenime pakartoti matytas akimirkas.

Be įtampos

Beno ir Remigijaus projektas nuima įtampą nuo meno, socialinių tinklų ir kasdienybės rutinos. Jų pokalbyje vaizdais nėra pagyrų, įsiamžinimų, teiginių. Jiedu bendrauja nuotaikų ir nuojautų užuominomis. Perteikia jas per bevardžius objektus ir šviesą. Čia nėra tiesioginių iliustracijų ar aiškios geografijos – dauguma šių akimirkų galėjo nutikti bet kur ir bet kam.

R. Treigys. 01:51

Jiedu net kiek griauna savo statusą – juk tradiciškai manoma, kad „rimti menininkai“ mobiliakais nefotografuoja. Čia tiktų paminėti, kad šių metų geriausio jaunesnio nei 50 metų britų menininko titulą – prestižinį Turnerio prizą – laimėjo menininkė, papasakojusi jautrią ir tylią istoriją, nepretenzingai nufilmuotą mobiliuoju telefonu. Negali teigti, jog tai – tendencija. Tačiau noras susigrąžinti sau savo kasdienybę ir jos pustonius, nustoti reikalauti iš savęs būti kažkuo įspūdingu sklando ore.

R. Treigys.12:00

Visaip ant stalo dėliodama kvadratines fotografijas galvoju apie kasdienybės ritmą. Rutina šiandien tapo baubu, nuo kurio reikia bėgti. Kaip ir nuo savo komforto zonos, tylos, nuobodulio. Visa tai neva trukdo ne tik laimei, bet ir kūrybiškumui. Bet, regis, negalime pasidžiaugti nei laimingų žmonių, nei kūrybiškų sprendimų gausa. Gal jau reikėtų nustoti taip garsiai ir spalvingai bėgus? Akivaizdu, kad spartaus darbo ritmo jau nebesulėtinsim, neatsisakysim ir naujųjų savo tęsinių – kompiuterių ir telefonų. Bet kartais stabtelti galima. Gal net – reikia. Tam netiesiogiai ir nemoralizuodami kviečia ir Benas su Remigijumi – rinkdamiesi visiems prieinamus įrankius (telefonus), paprastus objektus ir nuolatinį, tęstinį veiksmą, jie kviečia prisijungti, palikdami tam daugybę būdų – nuo bendravimo filosofijos apmąstymo iki poezijos paieškų savojoje kasdienybėje.