-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Kas paskatino domėtis parfumerija?
– Prieš kokį dešimtmetį Maskvos CUM kvepalų skyriuje pamačiau keistus buteliukus, kaip man buvo paaiškinta, autorinius „Serge Lutens“ parfumerijos darbus. Pauosčiau, išsirinkau „Datura Noir“ ir iki šiol tie kvepalai yra vieni mėgstamiausių. Paskui atradau Frédérico Malle’io „Carnal Flower“. Įsigijusi šiuos du aromatus prie pamėgto „Chanel Coco Mademoiselle“ buvau absoliučiai patenkinta – turėjau nuostabių kvepalų, be to, susipažinau su nišine parfumerija. Kai ja prekiaujančių parduotuvių atsirado Lietuvoje, vis dažniau užsukdavau pasižvalgyti, pauostyti, sužinojau, kad specialiuose tinklaraščiuose apie kvapus rašomos recenzijos. Atradau, kad kvepalai yra savita meno rūšis, – tai įkvėpė kolekcionuoti.
– Nuo ko prasidėjo jūsiškiai parfumerijos pasaulio tyrinėjimai?
– Iki tol nedaug ką žinojau apie kvepalų kompozicijas, natas, kaip jos atskiriamos. Atradau „Mona di Orio“ aromatus, kuriuos uostant atrodė, kad regiu besiskleidžiančius paveikslus. Pamenu, vienu kartu įsigijau visą „Signature“ kolekciją. Nuo to laiko ėmiau gilintis į kvapniųjų sudedamųjų dalių pasaulį.
– Kaip į jūsų kolekciją patenka naujų kvepalų – turite susidariusi trokštamų sąrašą ar įsigyjate ekspromtu?
– Seku naujienas, skaitau recenzijas, bendrauju su bendraminčiais ir vedu sąrašą, kuriais kvepalais norėčiau papildyti savo kolekciją. Tačiau, būna, viešėdama Paryžiuje ar Londone, pamatau ką nors įdomaus ir įsigyju užbėgusi planuotiems pirkiniams už akių. Visai kas kita dairantis vintažinių aromatų – reikia žinoti iš anksto, ko ieškoti ir kur ieškoti.
– Kas yra vintažiniai kvepalai?
– Vintažiniai kvepalai kaip ir vintažiniai drabužiai – sakyčiau, mažiausiai trisdešimties metų senumo aromatas originaliame buteliuke… Tai atskira parfumerijos sritis, reikalaujanti detalesnių studijų ir žinių, kitu atveju nesunku apsigauti. Tenka susidurti su kebliu klausimu – kaip atskirti, ar tai autentiškas kvapas, net jam per ilgą laiką praradus viršutines natas. Kai kurie klasikiniai aromatai, tokie kaip „Guerlain“, „Caron“, „Chanel“, išlaiko nepakitusią sudedamųjų dalių kompoziciją. Ne visada galiu atskirti ir pasakyti, ar tam tikras vintažinis kvapas yra gerai išsilaikęs, ar praradęs viršutines natas (dažniausiai citrusų), kurioms po 30–40 metų išgaravus lieka juntamos tik vidurinės bei bazinės. Tačiau nuo to kvepalai netampa prastesni, nes išlieka bazinė kvapo šerdis.
– Ar savo kolekcijoje turite vintažinių kvepalų? Kur jų įsigyjate?
– Turiu vintažinių klasikinių „Guerlain“, „Caron“, „Lanvin“ kvepalų. Dabar, kai senovinių aromatų rinka tapo tokia populiari, net ir 8–9 dešimtmečio kvapai gana brangūs – apie 250–300 dolerių. Vintažinės parfumerijos ieškau internete, konsultuojuosi su ekspertais, nes nesidominčiam juos pirkti pačiam rizikinga – lengva apsigauti. Vien jau dėl to, kad gali įsigyti sugadintą aromatą: vintažiniais kvepalais negalima kvėpintis tiesiai iš buteliuko – reikia turėti specialią tarą, įsipilti su pipete ar švirkštu šlakelį ir tik tada šlakstyti pirštais ant odos.
– Kaip įgyjamas gebėjimas uosle skaityti kvepalų sudedamąsias dalis?
– Manau, reikia tiesiog labai daug uostyti. Per tiek metų išmokau skaityti nelabai sudėtingų kompozicijų natas. Tačiau savo mėgstamiausių sunkių, rytietiškų, sudėtingų aldehidinių kompozicijų aromatus perprantu ne iš karto.
– Ar egzistuoja kvepalų mados?
– Nors šiuolaikinė rinka yra gausi, įvairi ir kaip niekada iki šiol perpildyta, galima atsekti tam tikras aromatų madų tendencijas. Šiuo metu populiarūs arabų ir indų aliejiniai kvepalai, vadinamieji atarai. Arabiški atarai dažniausiai gaminami naudojant agarmedžius. Vieni brangiausių ir kokybiškiausių sukurti „Amouage“.
Ryškesnes aromatų tendencijas atskleidžia parfumerijos istorijos perspektyva. Kai 1921 m. Ernestas Beaux sukūrė „Chanel N°5“, Coco Chanel teigė, kad būtent šitaip turi kvepėti naujo amžiaus moteris. Šis aromatas nuo tuo metu populiarių sunkių, melancholiškų „Guerlain“ ar „Coty“ kvepalų skyrėsi savo lengva pudrine – pirmąja aldehidine – kompozicija. Nuo „Chanel N°5“ kvepalų mados ėmė keistis.
Visgi iki aštuntojo dešimtmečio pradžios parfumerijos pasaulyje vyravo panašūs į „Chanel N°5“ aromatai ir tik su „Yves Saint Laurent Opium“ atsiradimu pastebėti akivaizdūs pokyčiai. Devintajame dešimtmetyje įsigalėjo kitokių kvapų mada: „Dior Poison“, „Giorgio Beverly Hills“ – tai buvo sintetiniai aromatai, bet toks ir buvo jų sumanymas. Dešimtasis dešimtmetis atnešė gaivos ir švaros bangą, išpopuliarėjo lengvi vandens kvapai: „L’eau D’Issey By Issey Miyake“, „Dolce & Gabbana Light Blue“.
– Kurie, jūsų nuomone, iš šiuolaikinių aromatų galėtų turėti išliekamąją vertę ir tikėtis kada nors tapti vintažu?
– Mano manymu, tai galėtų būti kai kurie „Serge Lutens“ kvepalai – šie parfumerijos namai yra novatoriški ir genialūs. Išskirčiau „Tubéreuse Criminelle“ aromatą. Serge’as Lutensas pirmasis medienos kompozicijas (jos iki tol naudotos kuriant vyriškus kvepalus) pasiūlė moterims ir tai tapo revoliucine parfumerijos idėja. Dar išskirčiau „Mona di Orio“ kūrinius, nors jie iki šiol nėra pakankamai įvertinti. Šiuolaikinės parfumerijos šedevras – ir F. Malle’io „Carnal Flower“.
– Kaip vertinate garsių mados namų sukurtus aromatus, kuriuos šiandien esame linkę vadinti komerciniais?
– Šiuolaikinėje komercinės parfumerijos rinkoje nėra tikslo sukomponuoti ką nors išskirtinio ir unikalaus. Kuriant naujus aromatus vadovaujamasi vieninteliu siekiu – kuo daugiau parduoti. Kita vertus, prieš du dešimtmečius atsiradęs nekomercinio pobūdžio „Thierry Mugler“ aromatas „Angel“ sulaukė didžiulės komercinės sėkmės ir išliko ypač populiarus iki šiol.
Šio kvapo kūrėjai yra pasakę, kad jei tuo metu būtų vadovavęsi tikslinių grupių, pagal kurias įvertinamas kiekvienų kvepalų sėkmės kriterijus, skoniu, jis taip ir nebūtų išvydęs dienos šviesos – būtų atrodęs pernelyg neįprastas, keistas. Tačiau laikas atskleidė, kad žmonėms reikėjo būtent tokio agresyvaus, nepatogaus aromato…
– O kaip vertinate pramogų pasaulio garsenybių vardais paženklintus kvepalus?
– Tie kvepalai nei geresni, nei blogesni už kitus komercinius – tai tų pačių garsių parfumerių darbai. Visai neblogas Lady Gagos aromatas „Fame“, Kim Kardashian pirmieji vardiniai kvepalai, kuriuos turiu savo kolekcijoje.
– Ar apie kvepalų kokybę galima spręsti iš kainos?
– Didžiąją komercinių kvepalų kainos dalį sudaro rinkodaros ir reklamos kampanijos išlaidos, tad vertė neretai prasilenkia su kaina. Nišinių kvepalų rinkoje beveik neskiriama biudžeto reklamai, todėl labiau orientuojamasi ir investuojama į patį kvapą.
– Kokie kvepalai ar konkrečios sudedamosios dalys šiuo metu laikomos brangiausiomis?
– Bene prabangiausia sudedamąja dalimi šiandien laikomas agarmedis. Kvepalai, kurti jo pagrindu, kainuoja 500–600 eurų. Šiuo metu parfumerijoje madingas ir sintetinis agarmedis, komponuojamas be jokios idėjos. Brangiausi kvepalai, mano žiniomis, yra „Roja Dove Diaghilev“.
– Ką turėjote omenyje kalbėdama apie aromato idėją?
– Paaiškinsiu pavyzdžiais: štai 1912 m. „Guerlain L’Heure Bleue“ kvepalus Jacques’as Guerlainas sukūrė įkvėptas Paryžiaus vakaro prieblandos ir ją tarytum perkėlė į aromato kompoziciją. Arba šiuolaikiniai ekstravagantiški kvepalai, sukurti siekiant atkartoti spermos („Secretions Magnifiques Etat Libre d’Orange“), garažo kvapą („Garage by Comme des Garçons“)…
– Ar tikite kvepalų galia stimuliuoti žmogaus emocijas?
– Kvepalų poveikis mūsų emocijoms yra ištirtas ir patvirtintas. Pati pajutau, kaip man ūpą pakelia citrusinės kompozicijos, pakilią nuotaiką padeda išlaikyti džiaugsmingas baltų gėlių aromatas. Karštą dieną puikiai gaivina į madą grįžę odekolonai arba sunkūs rytietiški kvepalai: priešingai nei daugeliui atrodo, sodrūs prieskoniniai aromatai puikiai skleidžiasi karštyje. Kai noriu likti nepastebima, pasipurškiu, mano nuomone, neutraliais „Crystal de Musc Comptoir Sud Pacifique“ arba „Chanel Cristalle“ – man tai tarsi kvapas be kvapo.
