Laukinis šalies grožis. (Pixabay nuotr.)

Trys Bulgarijos

Trys Bulgarijos

Turistų apgulti Juodosios jūros kurortai, kosmopolitiška Sofija ir vargana, bet nuoširdi provincija. Virginija Pupeikytė-Dzhumerova per ketverius metus susipažino su skirtingais Bulgarijos veidais.

Prieš porą mėnesių viename Lietuvos naujienų portalų pasirodė piktdžiugiškas tekstas apie Bulgariją. Neva, jei skundžiatės gyvenimu savoje šalyje, pažiūrėkite, kaip verčiasi vargšai bulgarai, kurie neretai atsiduria Europos Sąjungos (ES) statistikos lentelių pabaigoje.

Ten ir minimalus atlyginimas, palyginti su kitomis Bendrijos narėmis, pats mažiausias (235 eurai), ir jį gaunančių gana daug (2014 m. mažas pajamas gavo beveik penktadalis dirbančių asmenų). Pirkėjų poreikiai labai kuklūs, populiariausios žemesnės kokybės prekės. Bulgarija garsėja ir šešėline ekonomika, o juodojoje rinkoje prekes prisipažįsta perkantis kas šeštas šalies gyventojas.

Perskaičius tokį straipsnį, tą pačią dieną į pašto dėžutę atskriejęs bičiulio laiškas tapo lyg rūgštoka vyšnia ant torto: „Virginija, jau senokai norėjau paklausti, kaip tau sekasi toje Bulgarijoje? Ar nesvarstai migruoti kitur? Juk ten blogiau nei Lietuvoje!“

Kas kartą išgirdusi šį klausimą sutrinku. Nes klausiančiam žmogui paprastai neužtenka trumpo atsakymo „gerai“, o paaiškinti, kokioje Bulgarijoje jau trejus metus gyvenu, ne taip paprasta. Mat Balkanų pusiasalyje, valstybės teritorijoje, iš tikrųjų yra trys Bulgarijos: pigių atostogų ištroškusiems lietuviams gerai žinomas pajūris, sostinė Sofija ir… visa likusi šalis.

Mano pažintis su Bulgarija prasidėjo prieš ketverius metus, kai atvykau vos savaitei atostogų. Kartu pailsėti į pajūrį iš Sofijos tuomet atvažiavo ir dabar jau mano vyras Ivanas. Atvyko ir iškart pradėjo erzinti purkštaudamas bei baisėdamasis, kad lankosi ne gimtojoje šalyje: „Čia ne Bulgarija, čia tikrų tikriausia Rusijos provincija!“ Ir iš tikrųjų, rusų kalba pajūrio kurortuose skamba dažniau nei valstybinė.

Beje, nesiverčia liežuvis tų bet kuriuo paros metu aukštakulniais kaukšinčių, garsiai ir be skrupulų viską komentuojančių, aukso grandinėmis pasidabinusių žmonių vadinti turistais: dauguma jų čia turi įsigiję nekilnojamojo turto ir praleidžia bene visą šiltąjį sezoną, nuo gegužės pradžios iki pat rugsėjo pabaigos. Tuos penkis mėnesius bulgarai laužo liežuvį ir kaip įmanydami stengiasi kalbėti rusiškai, restoranų, kavinių, parduotuvėlių iškabos užeiti kviečia pirmiausia irgi rusų kalba.

Nustebote? Nieko keisto. Tai, kad bulgarų ir rusų kalbos labai panašios, yra vienas tvirčiausių stereotipų. Tiesa, kalbantiems rusiškai greičiausiai bus lengva perskaityti ir suprasti daugybę užrašų. Tačiau bėdų kils norint susikalbėti, ypač, jei rusiškus žodžius renka bulgaras.

Šiandien, po ketverių metų, galiu tik pritarti tuomečiams Ivano purkštavimams: šalies pajūryje išties labai mažai bulgariškumo. Tai – 378 km smėlėta ir graži Juodosios jūros pakrantė, skirta turistams. Svečiuojantis didžiuliuose sausakimšuose viešbučiuose kur nors Albenoje (populiariame kurorte) sunku patikėti, kad bulgarai sezonui pasibaigus ten negyvena ir žiemos praleisti grįžta į kitus miestus. Beje, patys vietiniai kraupsta nuo išpūstų kainų pajūryje ir atostogauti mieliau važiuoja į Graikiją arba Turkiją.

Bulgarijoje viskas amžinai vėluoja ir tik saulė visada pateka laiku.

Tikrasis bulgariškumas pajūryje greičiausiai pasirodo kiek neigiamu aspektu, kai iškyla bėdų viešbutyje arba, jei pagailėjote pinigų jį užsisakydami, vos atvykus. Bulgarijoje stipriai dvelkia sovietmečiu. Daug senų, remonto ar kapitalinės renovacijos akivaizdžiai prašančių pastatų (kambarių nuotraukos internete gali gerokai skirtis nuo tikrovės). Savotiškas ir aptarnaujančiojo personalo požiūris į klientus. Taip, bulgarai žino, kad klientas visada teisus, klausantis jo priekaištų būtina šypsotis ir su viskuo sutikti, bet tai nereiškia, jog tuos išsakytus norus reikia pildyti tuojau pat. Bulgarijoje viskas amžinai vėluoja ir tik saulė visada pateka laiku.

Kitas čia atvykus į akis krintantis dalykas – keistas nešvaros ir netvarkos įspūdis. Sakau „keistas“, nes gatvėse šiukšlių ne tiek ir daug. Tiesiog vietiniai savaip suvokia estetiką: viskas pirmiausia turi būti praktiška ir naudinga, bet nebūtinai gražu. Pavyzdžiui, priešais kiekvieną gyvenamąjį namą esanti vynuogių terasa atlieka dvi funkcijas: čia auga vynuogės vynui bei rakijai, o tankių lapų šešėlis karštomis dienomis teikia pavėsį. Retas kuris varginasi nušluoti nukritusius lapus, šalia tokios terasos puoselėti gėlių darželį ar ją pačią įrengti dailią, su lietuviškų sodybų pavėsinėms būdingais mediniais suolais, stalais ir sūpynėmis.

Laukinis grožis

Šioje vietoje prasideda pasakojimas nebe apie pajūrį, o apie visą likusią Bulgariją. Vietiniai šypsodamiesi primena gražią legendą, neva kurdamas pasaulį Dievas visoms tautoms išdalijęs po lopinėlį žemės, tik bulgarus užmiršęs. Norėdamas atsilyginti už skriaudą, skyrė jiems gabalėlį rojaus. Iš tikrųjų Bulgarijoje pasakiškai gražu. Šalis už Lietuvą didesnė tik pusantro karto, tačiau stebina reljefu ir gamtos įvairove.

Trečdalį teritorijos užima kalnai – topografai jų priskaičiuoja keturiasdešimt. Važiuojant visur matyti švelnios melsvos miglos apsuptos jų viršūnės. Pavyzdžiui, Balkanų kalnai, arba Stara Planina (Senieji kalnai), nuo Serbijos iki pat Juodosios jūros pakrantės driekiasi 560 km ir valstybę dalija perpus. Sostinė Sofija įsikūrusi Vitošos kalno papėdėje. O kur dar Rilos, Pirino, Rodopų kalnų masyvai su išties kvapą gniaužiančiais gamtos stebuklais (Rilos kalnai garsėja septyniais skaidriais ežerais ir vienuolynu, Rodopai – giliais stalagmitų ir stalaktitų išpuoštais urvais, o Pirino kalnuose žybsi net 180 ežeriukų-balučių).

Juokingiausia, kad prieš tai minėtas savotiškas bulgarų grožio suvokimas, tai yra nesirūpinimas estetika, šioje vietoje tampa pranašumu. Tai laukinis, tikras, nenublizgintas šalies grožis. Kalnų takeliai neretai visai primityvūs, įrengti tik ten, kur išties būtini. Jokių nereikalingų prabangių suolelių, laiptelių ar tualetų. Tiesa, dažniausiai tą gamtos grožį deramai įvertina tik užsieniečiai, aš – viena jų. Atmintyje įstrigusi mano ir trijų draugų bulgarų kelionė automobiliu iš Sofijos į Veliko Tirnovą, senąją Bulgarijos sostinę šiaurėje šalia Jantros upės. Važiuoji iš abiejų pusių apsuptas aukštų kalnų, matai vingiuojančias upes, užvertęs galvą grožiesi viršukalnėmis. Tąkart automobilyje draugai nesustodami plepėjo, tad sudrausminau – juk už lango toks grožis. Likau nesuprasta: kalnų didybė bulgarams visiškai įprasta ir nedaro jokio įspūdžio.

Žavingų kalnų apsuptyje įsikūrusiuose miestuose ir kaimuose gyvena labai paprasti žmonės, turintys dar paprastesnių norų ir mažų svajonių. Pernai žiemą daugiau nei savaitę teko dalyvauti jaunimo mainuose Berkovicoje, mažame miestelyje šalia Komo viršukalnės, Bulgarijos šiaurės vakaruose. Programos tema buvo jaunimo verslumas, tad organizatoriai dalyvių prašė išeiti į gatves ir pakalbinti vietinių. Su liūdesiu prisimenu šią užduotį. Kalbinti jauni bulgarai guodėsi nerandantys darbo, apie savą verslą negalvojantys dėl mažos gyventojų perkamosios galios. Didžiausi rūpesčiai buvo turėti pinigų vakarienei ir kavai kavinėje. O taip! Rytinė kava kad ir mažiausioje lauko kavinėje ant pigios plastikinės kėdės yra kasdienis daugybės vietinių ritualas. Dienos pradžioje žmonės susirenka naujausius gandus, pasiguodžia dėl nykios rutinos ir miglotų ateities perspektyvų. O dėl kasdien išleidžiamų 70 stotinkų (apie 35 centai) puodeliui kavos… Na, ar labai jau praturtėsi jo atsisakęs?

Bulgarai kartais juokauja, kad Berkovica, Dobričius, Montana, Jambolas ir kiti panašūs yra tikrų tikriausi svajonių miestai. Kodėl? Visi trokšta iš ten kuo greičiau išvažiuoti.

Bulgarai mėgsta skųstis ir dėl visko kaltinti kitus, o labiausiai – niekam tikusią valdžią. Dauguma nestokoja energijos garsiai išreikšti savo nuomonę ar net tiesiogine žodžio prasme patrypti, jei argumentai oponentui neatrodo įtikinami. Tačiau, atėjus laikui imtis veiksmų ar ryžtingų sprendimų, mindžikuoja vietoje ir bijo ką nors keisti.

Iškalbingas pavyzdys galėtų būti lietuvės Rimantės istorija, nutikusi per pastarąjį Verbų sekmadienį. Moteris su vyru, vaiku ir pora šunų gyvena Balšos kaime šalia Sofijos. Sekmadienio rytą visi išėjo pasivaikščioti. Keturkojai lakstė pievoje, kai nuaidėjo šūvis. Po kurio laiko Rimantės vyras vieną šunų rado nušautą. Tyčia! Paaiškėjo, kad taip linksminasi tame pačiame kaime gyvenantys du broliai. Jų paleistos kulkos pražudė jau ne vieno vietinio augintinį.
Rimantė su vyru kreipėsi į policiją, pradėtas tyrimas. Įvykiu susidomėjo žiniasklaida. Jo baigtis dar neaiški, tačiau stebina gyventojų reakcija. Užuot palaikę nukentėjusiuosius, jie piktinasi, kaip išdrįsta sujaukti įsisenėjusią tvarką, neva būtų buvę geriau į policiją nesikreipti ir nekelti triukšmo, nors siautėjantys broliai gąsdina ne vieną.

Piktdžiugiškame teksto pradžioje minimame straipsnyje iš tikrųjų rašoma tiesa: bulgarai verčiasi sunkiai, daugybė žmonių gyvena kukliai. Turbūt todėl visoje Bulgarijoje tokia populiari čalga ir jos klubai. Čalga – ritmingas energingo folkloro ir popmuzikos mišinys, kuriam būdingi turkiški, serbiški, arabiški motyvai, primityvūs dainų tekstai ir, cituojant tuos pačius lietuviškus portalus, visas seksualumo bombas sprogdinantys atlikėjai.

Pačiai sunku patikėti, ką įprasto šeštadienio vakarą mačiau jau minėtoje Berkovicoje: miestelio čalgos klubas buvo sausakimšas, regis, ten buvo susirinkę visi jaunesnio amžiaus gyventojai. Reikėjo pamatyti, kaip jie šoka! Bent tomis akimirkomis visi atrodė laimingi, mėgavosi akimirka, ir gyvenimas neatrodė toks nykus. Na ir kas, kad dažno kišenėje švilpia stipresnis vėjas nei ant Komo viršukalnės. Tą naktį grįždama į viešbutį svarsčiau, kaip jausčiausi čia nuolat gyvendama. Ar neturint darbo ir pinigų tikrai rūpėtų džiaugtis snieguotomis kalnų viršūnėmis?
Beje, patys bulgarai kartais juokauja, kad Berkovica, Dobričius, Montana, Jambolas ar kiti panašūs yra tikrų tikriausi svajonių miestai. Kodėl? Visi trokšta iš ten kuo greičiau išvažiuoti.

Išvykti kur? Į Sofiją. Net jos šūkis skelbia, kad sostinė auga, bet nesensta. Kasmet čia studijuoti atvažiuoja daugybė jaunų žmonių ir baigę studijas į gimtuosius miestus nebegrįžta. Oficiali statistika skelbia, kad šiuo metu iš 7 mln. bulgarų Sofijoje gyvena kiek daugiau nei 1 mln. Netikiu. Dėl labai paprastos priežasties: biurokratinis aparatas šalyje toks painus, kad absoliuti dauguma studentų, nors įstatymų ir įpareigoti registruotis, oficialiai lieka gyventi gimtuosiuose miestuose ir taip iškreipia statistikos duomenis. Šventinėmis dienomis sostinė ne tik ištuštėja visiems grįžus į gimtuosius miestus – ji beveik nutyla, o gatvėse lieka vaikštinėti tik savomis kalbomis čiauškantys turistai. Iš tikrųjų lengviau sugaudyti vėją Rilos kalnuose, nei suskaičiuoti, kiek Sofijoje gyventojų!

Sostinėje verda visai kitoks gyvenimas. Žmonės čia labiau išsilavinę, sunkiai dirba ir gauna didesnius atlyginimus. Užsienio korporacijos dėl mažų mokesčių ir žemesnių nei Europoje įprasta algų čia mielai atidaro savo padalinius. Didelė jų dalis įsikūrusi itin europietiškai atrodančiame Sofijos verslo parke, kuriame kasdien zuja beveik 13 tūkst. įvairiomis kalbomis šnekančių darbuotojų.

Koks spartus gyvenimo tempas sostinėje, su vyru geriausiai susiprantame nuvykę aplankyti jo tėvų į Plovdivą, antrą didžiausią Bulgarijos miestą. Palyginti su vietiniais, gatvėmis mes ne einame, o bėgte bėgame – taip esame įpratę vaikščioti Sofijoje. Vietiniai mus praleidžia ir neskubėdami bei pasišnekučiuodami po truputį slenka toliau. Tada skambina jų laukiantiems ir praneša, kad vėluos. Bet apie tai, jog šioje šalyje niekas nevyksta laiku, jau minėjau.
Dabar laikas atsakyti į bičiulio klausimą, kaip aš gyvenu Bulgarijoje. Gerai, daug geriau, nei gaudama panašias pajamas gyvenčiau Lietuvoje, nes čia viskas pigiau ir galima sau leisti daug daugiau.

Tai kodėl atsakymas su minorine gaidele? Nes, kaip ir daugelis Sofijoje įsikūrusių bulgarų, gyvenu uždarame, pačios susikurtame burbule. Mano atveju tai dar kiek pateisinama: esu užsienietė, visi draugai anglakalbiai, mūsų būstas – miesto centre. Nelabai man įdomios politinės rietenos, korupcijos skandalai.

Aplink save noriu matyti kuo daugiau grožio, kasdien mėgaujuosi fantastišku oru, mažomis kainomis, iš vietinių mokausi gyventi ramiai ir neskubėdama. Bet kyla apmaudas klausantis, kai labai panašiai apie save kalba bulgarai – žmonės, kuriems ši šalis priklauso, kurie ją turėtų kurti ir keisti. Užuot buvę politiškai ir socialiai aktyvūs, dauguma numoja ranka: „mano balsas vis tiek nieko nepakeis, nebalsuosiu“, „turiu gerą darbą ir gyvenu gerai, o tie valdžioje tegul draskosi“, „čia Bulgarija, čia viskas vyksta lėtai“… Tai kasdien girdėdama iš vietinių lūpų nesistebiu, kad ES statistikos suvestinėse ši šalis velkasi pačioje pabaigoje. Liūdna pripažinti, bet taip bus dar ilgai.

Galerija

Ką pamatyti?

Plovdivą. Tai antras didžiausias Bulgarijos ir, sakoma, šeštas seniausias pasaulio miestas ant septynių kalvų. Pasivaikščioti jame – tarsi vartyti dailiai iliustruotą šalies istorijos vadovėlį: pamatysite romėnų laikus menantį amfiteatrą ir stadioną, osmanų pastatytą Džumos mečetę, Alioša vadinamą sovietų kareivio statulą ant Bunaržiko kalvos. Atsipalaiduokite ir leiskite sau pasiklysti Kapanoje – siaurų gatvelių labirinte, kuriame veikia daugybė menininkų ir amatininkų dirbtuvių-parduotuvėlių. Taip pat ramiai pereikite per Glavnatą  – pėsčiųjų alėją senamiestyje. Čia geriausia matyti neskubrus vietinių gyvenimo būdas sėdint lauko kavinėse.

Veliko Tirnovą. XII–XIV a. tai buvo klestinčios Antrosios Bulgarijos karalystės sostinė. Tipinis viduramžių miestas išsidėstęs ant trijų kalvų. Ant Careveco kalvos stūksančią buvusią valdovų rezidenciją galima aplankyti ir dabar. Viešint Veliko Tirnove būtina apsiauti patogiais batais, nes miestas labai kalvotas, o šaligatviai grįsti nelygiais akmenimis. Gyvenamieji namai lyg kregždžių lizdai aplipę ant abiejų upės Jantros skardžių. Jie, melsva kalnų migla ir kartais aidintys cerkvių varpai sukuria išties magišką ir romantišką viduramžių sostinės atmosferą.

Septyni Rilos ežerus. Gero pusdienio kelionės tikslas yra aiškus – pamatyti visus septynis pakopa po pakopos išsidėsčiusius Rilos kalnų ežerus. Pasiekus Ašarą, aukščiausiai esantį ir patį tyriausią ežeriuką, nuo kalvos viršūnės atsiveria vaizdas į visus likusius. Trokštantys dar stipresnių įspūdžių gali rinktis kitą maršrutą ir kopti į netoli stūksančią Musalą, aukščiausią Bulgarijos viršukalnę (2925 m). Nuo jos Rilos ežerai atrodo dar įspūdingiau.
Balčiko botanikos sodą. Mažiausiai pusdienį trunkantis pasivaikščiojimas patiks perkaitusiems Bulgarijos pajūryje. Dailiomis terasomis išdėstytame botanikos sode tarpsta daugiau nei 4600 rūšių augalų, atsipūsti kviečia milžiniškų retų medžių pavėsis, fotografuotis vilioja įvairiausių spalvų rožės ir už žmogų aukštesni kaktusai.

Kaliakros iškyšulį. Siauras, strategiškai svarbus dviejų kilometrų ilgio žemės lopinėlis, įsirėžęs į Juodąją jūrą. Paprasčiau sakant, tikras Bulgarijos priešų viliotojas, kurį pasisavinti norėjo tiek osmanai, tiek rumunai. Man ši šalies vieta paliko stipriausią įspūdį, bet sunku paaiškinti, kodėl. Pučiant jūros vėjui, ten turbūt geriausiai atsiskleidžia žavingas Bulgarijos laukiniškumas.

Kur pavalgyti?

Gatvėje. Labai populiarus gatvės maistas, o bene didžiausia bulgariškumo išraiška – pusrūsyje įrengtas kioskas, prie kurio reikia pritūpti (pigu, patogu ir praktiška!). Tokiuose kioskuose arba parduotuvėlėse rekomenduoju nusipirkti banicą – plonytės trapios tešlos pyragėlį su įvairiais įdarais (populiariausias – sūraus baltojo sūrio, vadinamo sirene). Ją užgerkite airanu, skiesto jogurto gėrimu. Išalkę gatvėje nedvejodami pirkite purių storapadžių picų (parduodamos dideliais gabalais, jas pamatę italai pakraupsta ir aiškina, kad dėl storumo bei įdaro gausos tai yra bet kas, tik ne pica). Turėtų patikti diuneriai (tai, ką Lietuvoje vadiname kebabais). Na, ir, žinoma, bene kasdienis bulgarų maistas – kebapčė (kiaulienos ir jautienos faršo dešrelė) ir kiuftė (tokio pat faršo ant grotelių keptas kotletukas).

Turguje. Bulgarija – paprastų žmonių šalis, tad ir jūs išalkę keliaukite tiesiai į turgų. Karštomis vasaros dienomis skrandis džiaugsis pigių vietos vaisių gausybe ir kokybe. Nusipirktus vaisius galima nuplauti čia pat trykštančiuose mineralinio vandens baseinėliuose. Balandį turguose karaliauja braškės, gegužę prasideda gigantiškų vyšnių sezonas, vėliau pasirodo abrikosai, persikai, figos, arbūzai…

Restoranuose. Tai pigi šalis, tad pasinaudokite proga ir apsilankykite geruose fine dining restoranuose. Sofijoje rekomenduoju užsuki į „Kosmosą“ ir „Andrè“ – jų šefai itin kūrybiškai interpretuoja tradicinės bulgariškos virtuvės receptus. Malonių įspūdžių patirsite restoranuose „La Casa“, „Chef’s“, „Pushkin“.

Kur apsistoti?

Ieškantiems prabangos. Viešbučių vertinimo sistema žvaigždutėmis Bulgarijoje kiek kitokia: trys žvaigždutės gali smarkiai neatitikti taip pat įvertintos apgyvendinimo vietos kur nors Prancūzijoje lygio. Žinoma, viskas priklauso nuo jūsų įpročių, lūkesčių ir kelionės biudžeto, bet, norint užbėgti už akių įvairiems nesusipratimams, rekomenduoju rinktis tik iš geriausių keturių penkių žvaigždučių viešbučių. Sofijoje tokiais tituluojami „Sense Hotel“ ir „Marinela“, pajūryje šalia Balčiko nuostabų poilsį užtikrins „Lighthouse Hotel“ kompleksas.

Ieškantiems autentikos. Jei norite kuo labiau susipažinti su vietinių gyvenimo būdu ir sutaupyti, rinkitės ne kurortus, o mažesnius Bulgarijos miestelius. Juose drąsiai užeikite į gyvenamuosius namus su iškaba „Къща за гости“ (svečių namai). Verslesni bulgarai taip užsidirba levą kitą, mielai bendrauja, vaišina rakija, pusryčiams iškepa banicos ar katmio (purių blynų). Negaiškite laiko internete ieškodami tokių svečių namų nuorodų. Tiesiog jau atvykę vietinių paklauskite, kur galėtumėte pernakvoti. Jie su šypsena nuves, parodys, pasiūlys.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų