Trapieji kultūros ženklai: Lietuvos valstybės raida atskleista per daiktų dizainą

Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančios parodos organizatoriams pavyko valstybės istoriją papasakoti pasitelkus daiktus. Menotyrininkas Ernestas Parulskis pasakojo Laurai Čiginskaitei apie intriguojančio siužeto parodą „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“.

– Pirminė parodos idėja buvo rasti po vieną dizaino objektą, reprezentuojantį kiekvienus šimtmečio metus. Kaip ji pakito iki parodos pristatymo lankytojams?

– Šios pirminės idėjos diletantizmas susijęs, be abejo, su mano tuometiniu paviršutinišku Lietuvos dizaino istorijos išmanymu. Aš žinojau, kad parodą turėtų pradėti pirmas valstybės dizaino objektas – trispalvė, užbaigti – tai, kas bus sukurta 2018-aisiais, o visa kita, galvojau, bus nesunku surinkti. Žinoma, tokio siužeto parodą irgi būtų buvę galima padaryti, bet joje tektų akcentuoti ne daiktų dizaino, o antropologines istorijas. Mano diletantiškumą gana greitai pakoregavo dizaino istorijos ekspertai. Trys iš jų – mokslų daktarės Karolina Jakaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Gintautė Žemaitytė – tapo parodos kuratorėmis ir nušlifavo parodos struktūrą.

– Paroda suskirstyta į tris dalis: „Dizainas ir valstybė“, „Dizainas iki dizaino“ ir „Dizaino paradoksai“. Kodėl pasirinktas tokios potemės?

– Šalia šių trijų dalių yra dar viena, mažiau akivaizdi, bet kartu ir gana ryški. Rengdamas ekspoziciją aš siekiau išsaugoti – nepakenkdamas jos koncepcijai – vasarinės, šeiminės parodos su intriguojančiu siužetu žanrą. Norint tai padaryti teko dirbti gana griežtuose rėmuose – pasakojimus apie daiktus kuratoriams ir kviestiniams autoriams reikėjo kurti neilgus ir atraktyvius. Kita vertus, tekstai negalėjo prarasti akademinės bei mokslinės kokybės.

Jūsų išvardytos dalys formaliai skirsto parodą į chronologinius segmentus, bet be kategoriškų ribų. „Dizainas ir valstybė“ užgriebia XX a. pradžią su tautinės vėliavos projektavimo iniciatyvomis, tarpukarį su pirmaisiais pinigais ir dalyvavimu valstybės parodose bei Nepriklausomybės atkūrimą 1990-aisiais, kai šimtmečio senumo svarstymai apie valstybės ženklus buvo pakartoti dar kartą.
Skyrius „Dizainas iki dizaino“ irgi neturi griežtų laiko ribų – jame pasakojama apie globalaus „Meno ir amatų“ judėjimo ženklus Lietuvoje ir jo transformacijas pokarinėje, sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Eksponatų gausiausiame skyriuje „Dizaino paradoksai“ chronologiniai rėmai yra plačiausi – nuo maždaug 1961 m., kai Feliksas Daukantas Lietuvos dailės institute įsteigė Pramonės gaminių meninio konstravimo katedrą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra) iki šiandien sukurtų, šviežiausių dizaino kūrinių.

– Kokias įdomias istorijas jums papasakojo daiktai, kai juos radote parodai?

– Parodos eksponatai istorijas pasakojo ir tebepasakoja: jos gimsta liudininkams pamačius ekspoziciją. Pavyzdžiui, mes rodome 1972 m. pradėtą gaminti nešiojamą nespalvoto vaizdo televizorių „Šilelis-401D“. Jo istorija ypatinga – televizoriaus konstruktorius Antanas Žilys savo sukurto produkto (dėl jo brangumo ir deficitiškumo) įsigyti neturėjo jokių šansų. Galiausiai jo buvę bendradarbiai nušvilpė reikalingas detales iš gamyklos, sumontavo televizoriuką namų sąlygomis ir padovanojo konstruktoriui. Taigi pasakojimas lyg baigtas, bet jau atidarius parodą jis buvo papildytas. Žiūrovas (garsus mokslininkas, fizikas) tais laikais dirbo mokslinio-gamybinio susivienijimo „Elektronika“ taryboje ir papasakojo, kad šio susivienijimo produktas – mikroscheminis kanalų perjungiklis – leido smarkiai sumažinti televizoriaus dydį ir paversti jį nešiojamu.

– Koks dėmesys šį šimtmetį buvo skiriamas lietuviškam dizainui?

– Jūsų klausimą šiek tiek perorientuočiau į ateitį, nes tikiuosi, kad „Daiktų istorijos“ taps katalizatoriumi, skatinančiu dėmesį lietuviško dizaino saugojimui. Ši paroda ne tik apžvelgia Lietuvos dizaino šimtmetį, bet ir konstatuoja, jog jau visą šimtmetį Lietuvoje nėra dizaino rinkimo strategijos. Tai puikiai iliustruoja milžiniškas parodos eksponatų skolintojų sąrašas, kuriame yra daugybė privačių kolekcionierių, dizainerių šeimų, pačių dizainerių, įmonių ir vos keli muziejai. Daiktai yra vienas trapiausių kultūros ženklų, todėl juos būtina sistemiškai kaupti. Tai atsipirks gana greitai – tereikia luktelėti kelis metus ir dizaino objektas tampa intriguojančiu eksponatu.

Paroda „Daiktų istorijos. Lietuvos dizainas 1918–2018“, Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22), iki rugsėjo 30 d.