Tradicijos tęsėjas

Tradicijos tęsėjas

Vokietijoje įsikūręs violončelininkas Vytautas Sondeckis, rodos, kaip įprasta talentingiems muzikams, gyvena nuolatiniame tranzite. Vis dėlto IQ žurnalistei Ievai Rekštytei-Matuliauskei jis pasakoja apie paklausaus atlikėjo ir šeimos žmogaus pusiausvyros paiešką.

– Kalbamės tik prasidėjus 2017-iesiems. Kokie jums kūrybiniu atžvilgiu buvo praėjusieji?

– Kelerius metus buvau ne toks aktyvus, o praėjusiais tarsi vėl norėjau sau įrodyti, kad galiu nuveikti daug. Tai buvo įdomūs, intensyvūs metai, kurie, aišku, paliko pėdsaką – jaučiausi tikrai pavargęs. Pagrojau apytiksliai nuo 130 iki 160 koncertų, maždaug 70–80 valandų skirtingos muzikos, beveik kiekvienam pasirodymui reikėjo ruošti naują programą, repetuoti su skirtingais muzikantais. Viena vertus, įdomu save pastatyti ant žmogaus galimybių ribos ir pamatyti, kiek gali nuveikti per metus. Tačiau per kalėdinį ir naujametį laikotarpį kūnas davė signalą, ir visus šventinius, net pošventinius koncertus teko atšaukti. Hamburge atidaroma milžiniška nauja koncertų salė, o aš su dideliu apmaudu atsisakiau groti toje šventėje, kad turėčiau visą mėnesį poilsio.

Praėję metai buvo nelengvi visai mūsų šeimai – atsisveikinome su tėčiu Sauliumi Sondeckiu. Man jis buvo ne tik šeimos narys, bet ir labai artimas draugas, kūrybinis partneris. Dažnai kartu muzikavome, todėl buvo sunku priprasti prie minties, kad daugiau kartu to nebedarysime. Pajutau, kad atsirado dar didesnis noras įrodyti, jog mūsų, muzikantų, šeimos istorija su S. Sondeckiu nesibaigs.

Sėkmingai laviruoju tarp to, kiek būtina, kad likčiau paklausus ir kad būčiau su šeima.

– Pernai atgaivinote kvartetą „G-Strings“. Tai tikriausiai taip pat kainavo nemažai pastangų?

– Išties, atsivertus kiekvieno mūsų kalendorių apimdavo beviltiškumas. Visgi pavyko prisiversti išmokti naują programą, užteko kantrybės suderinti repeticijas ir galiausiai surengėme fantastišką koncertą. Stengsimės, kad šis projektas gyvuotų: atradome bendrą ir stiprų norą kurti ką nors naujo. Jau daug nuveikėme: apkeliavome kone visą pasaulį, grojome prestižiniame Montrė festivalyje, koncertavome su tokiais muzikantais kaip Ray Charlesas…

– Minėjote, kad kaip muzikantas keliaujate kiek tik įmanoma saikingai, nors mums čia, Lietuvoje, atrodo, jog esate nuolatiniame tranzite. Kaip balansuojate tarp muzikantui būtinų kelionių ir šeimai reikalingo sėslumo?

– Muzikantų gyvenimas išties specifinis, tikrai ne visiems tinkantis. O aš esu pilnakraujis tipiškas muzikantas, išskyrus keliones. Sėkmingai laviruoju tarp to, kiek būtina, kad likčiau paklausus ir kad būčiau su šeima.
Išties, muzikantui keliauti reikia. Kas metus būtina nuvykti į JAV, Japoniją ir kitur, kad tavęs nepamirštų, kad pagrotum svarbiausiose salėse, kad tai matytų impresarijai. Kovą mėnesiui vyksiu į Japoniją: man nepasisekė šios kelionės sutrumpinti. Iš pradžių vyks orkestro (Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro – IQ past.) turnė, o dar dvi savaites koncertuosiu vienas.

Nemaža dalis koncertų vyksta Vokietijoje, Lietuvoje ar Prancūzijoje, kur man pasiseka grįžti namo ir išvengti viešbučių. Netrukus visą savaitę su šeima praleisime Sankt Peterburge. Kai kurie muzikantai savo šeimų nemato visai: važinėja po pasaulį ir grįžta vienai dienai pasikeisti drabužių. O aš noriu neatitrūkti, būti kartu. Praėjusiais metais labiausiai iš vaikų pajausdavau, ką reiškia po ilgesnių kelionių grįžti namo.

Su žmona Verene. (Asmeninio albumo nuotr.)

– Vokietijoje gerai grojančius orkestrus turi net mažiausi miesteliai, klasikinės muzikos ir šios šalies ryšys apskritai ypatingas. Kaip jį patyrėte pats?

– Mūsų orkestre grojo du gydytojai. Tai jokiu būdu nežemina orkestro, esą jis neprofesionalus, tie du medikai – fantastiški muzikantai, kurie visą savo laisvą laiką skyrė muzikai, todėl ir gavo darbą orkestre. Vokietijoje taip pat yra susibūręs advokatų orkestras. Jie susimeta nemažus pinigus, nusisamdo dirigentą, išsinuomoja Berlyno filharmonijos salę ir ten groja. Kitaip sakant, gauna dozę Ludwigo van Beethoveno ir gali grįžti prie savo darbų.

Klasikinę muziką vokiečiai išties supranta kitaip nei daugelis žmonių. Vokiečių kalbos regiono kompozitoriai parašė visus svarbiausius muzikinius kūrinius, sudarančius klasikinę grojimo kultūrą. Dauguma kamerinės muzikos rašyta tam, kad būtų galima ją atlikti namuose. Ši tradicija gyvavo iki XX a. pabaigos ir buvo ypač gaji Vokietijoje. Ji tęsėsi ir ilgiau. Turbūt visi mano amžiaus kolegos muzikuodavo su savo tėvais namuose. Tėvai nesulaukdavo, kada vaikai paaugs ir galės atlikti, pavyzdžiui, smuiko ar violončelės partiją. Manyčiau, kad ant šio pagrindo ir laikosi orkestrų kultūra.

Kartais man atrodo, kad vokiečiai į kurią nors L. van Beethoveno simfoniją žvelgia kaip į privalomą dalyką, be kurio tiesiog neišgyvensi. Pasakysiu primityviai – kaip į šaldytuvą namuose. Daugybė žmonių kur nors Pietų Amerikoje puikiai apsieina be L. van Beethoveno. Galbūt šis kūrėjas jiems patinka, bet jo tikrai nereikia gyvybiškai. O štai vokiečiams reikia. Esu girdėjęs sukrečiančią istoriją, kaip Klaipėdoje vokiečių karo belaisviai iš atminties perrašė kažkurią L. van Beethoveno simfoniją, pasigamino instrumentus ir ją atliko. Tai jų tapatybės dalis.

– Violončelininkas Mstislavas Rostropovičius viename interviu kalbėjo apie didžiulę orkestrų niveliaciją, dėl kurios jie dažnai ima stokoti unikalaus charakterio. Tai diagnozavo ne jis vienas. Ar tai pastebite?

– Kai Robertas Shumannas XIX a. pabaigoje atvažiavo į Sankt Peterburgą, dienoraštyje rašė, kad visuose rusų orkestruose buvo vien vokiečiai. JAV didžiąją orkestrų dalį sudarė emigrantai iš Europos. XVIII a. Vienos orkestruose grojo daug italų. Judėjimo visuomet buvo labai daug. Visais laikais muzikantai bėgdavo ten, kur jiems buvo geresnės sąlygos groti ir užsidirbti. Visgi kai kurios šalys suformavo tam tikrų savitumų. Vokiečių, čekų orkestrai tikrai autentiški. JAV ypatinga varinių, o Prancūzijoje – medinių pučiamųjų kultūra.
Iš įrašo iš karto gal ir nepažinčiau, bet būdamas koncerte, manau, 75–90 proc. atspėčiau teisingai, iš kur atvykę tie orkestrai. Skiriasi jų artikuliacija, grojimo maniera, kitos subtilybės.

– Kai violončelininkų klausia, kodėl jie pasirinko būtent šį instrumentą, šie dažnai mini ypatingą, žmogaus balsą primenantį, jo skambesį. Kas paskatino su violončele pasilikti jus?

– Man tai nebuvo esminis motyvas. Už gražų violončelės balsą man svarbesnis yra savo misiją turintis ir kažką pasakojantis muzikos kūrinys. Klausydamasis tiesiog gražaus skambesio nepatiriu tokio didelio pasitenkinimo, kaip apčiuopdamas kūrinio esmę, kompozitoriaus idėją. Galbūt todėl labiau save suvokiu kaip muzikantą, o ne violončelininką.

– Kuris gyvenimo tarpsnis, mokykla, orkestras ar mokytojas labiausiai jus ugdė kaip muzikantą?

– Pirmiausia, tėvai, dėl kurių labai anksti sužinojau, kas muzikoje yra gerai, o kas – ne. Dėstytojas Romanas Armanas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje davė fantastiškus pagrindus. O Anatolijus Nikitinas Sankt Peterburge įmetė į šaltą vandenį – trumpai ir aiškiai pasakė, kad, jei per dieną grosiu mažiau nei šešias valandas, iš manęs nieko gero nebus. Grojau po 10–12 valandų kasdien, turėjau atlaikyti labai didelį muzikos kiekį. Sankt Peterburge man parodė, kiek reikia dirbti, kad mano grojimas taptų pasaulinio lygio, o klausytojams būtų verta ateiti į mano koncertus. Kitas didis mano mokytojas – profesorius Davidas Geringas.

Už gražų violončelės balsą man svarbesnis yra savo misiją turintis ir kažką pasakojantis muzikos kūrinys.

– Spėju, jog jums svetima mintis, išsakoma išskirtinai jaunosios kartos muzikantų, kad natos negyvos, kol jas prikelia atlikėjas?

– Yra muzikų, savo intelektą išlavinusių taip, kad jiems nė nereikia klausyti muzikos: jie atsiverčia partitūrą ir ją girdi. L. van Beethovenas pusę savo gyvenimo kūrė negirdėdamas. Jis žiūrėjo į natas ir šios jam skambėjo kaip muzika. Ji iš tiesų gali kalbėti ir negrojama, tik tai priklauso nuo klausytojo intelekto.
Kita vertus, kartais muzikantams tenka atlikti kūrinius, kurie nėra patys geriausi, todėl tikrąja to žodžio prasme ant scenos reikia dirbti ir ištraukti maksimumą. Rezultatas tokiais atvejais gali net pranokti patį kūrinį.

V. Sondeckisžmona

Gimė 1972 m. Vilniuje.
Penkerių pradėjo mokytis groti fortepijonu, šešerių – violončele.
Šešiolikos metų buvo priimtas į specialią muzikos mokyklą prie Sankt Peterburgo konservatorijos, kur mokėsi pas A. Nikitiną.
1993 m. tapo tarptautinio violončelininkų konkurso Mursijoje (Ispanijoje) nugalėtoju.
Nuo 1993 m. studijavo Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. D. Geringą.
1993 m. paskirtas Šiaurės Vokietijos radijo simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeisterio asistentu, o nuo 1997 m. yra orkestro violončelininkas solistas.
2000 m. Virtuozų festivalyje Sankt Peterburge (Rusijoje) gavo specialų garbės prizą ir po to buvo pakviestas koncertuoti su įvairiais prestižiniais orkestrais.
2000 m. išleido kompaktinę plokštelę „Romantinė muzika violončelei ir orkestrui“, įrašytą su Lietuvos kameriniu orkestru, diriguojamu D. Geringo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų