-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Jums tenka konsultuoti užsienio kapitalo įmones. Ar, potencialių investuotojų akimis, Lietuva, Latvija ir Estija prilygsta vienalyčiam dariniui?
– Ir taip, ir ne. Užsienio bendrovės labai nuodugniai vertina skirtingas trijų valstybių mokesčių sistemas. Neseniai teko konsultuoti „Nasdaq“ akcijų biržoje kotiruojamą JAV bendrovę, kuri steigia produkto plėtros centrą Estijoje. Mano žiniomis, įmonės sprendimą nulėmė estiška mokesčių sistema, kuri augančiam verslui palankesnė dėl neapmokestinamų reinvesticijų.
Stabilios, veiklos piką pasiekusios įmonės, kurioms svarbiau išmokėti dividendus akcininkams, o ne reinvesticijos, mieliau renkasi Latviją ir Lietuvą, nes Estijoje dividendams taikomi didesni mokesčių tarifai. Stambioms užsienio korporacijoms Baltijos šalys atrodo panašios kultūriniu ir geografiniu atžvilgiu. Tačiau verslą į užsienį iškeliančios bendrovės sprendimus priima atsižvelgdamos į galimybę sutaupyti. Šioje srityje ir išryškėja Baltijos valstybių skirtumai.
– Dažnai kalbate apie poreikį į Estiją pritraukti daugiau aukštos pridėtinės vertės darbo vietų. Ar šalies mokesčių sistema tam palanki?
– Socialinę apsaugą užtikrinantys mokesčiai Estijoje slegia gyventojus ir verslą ne ką mažiau nei Lietuvoje. Esu vienas Estijos paslaugų sektoriaus asociacijos įkūrėjų, mūsų tikslas – įtikinti valdančiuosius, kad reikia nustatyti įmokų į socialinės apsaugos biudžetą ribą. Norime, kad ši būtų taikoma didesniam kaip 4 tūkst. eurų mėnesiniam atlyginimui.
Stabilumas tampa Baltijos šalių vizitine kortele, tačiau tuo nebesudominsime investuotojų, todėl reikia nuolatos priminti apie save.
Aukštos kvalifikacijos, brangiai apmokamus specialistus sunku prisikviesti atvykti į Estiją dėl didelių mokesčių, o ir vietos gyventojai nepatenkinti neproporcinga mokesčių našta. Iki šiol nepavyko įtikinti valdžios, kad tokie pokyčiai padės sukurti daugiau aukštos pridėtinės vertės darbo vietų. Tačiau keli Estijos vyriausybės nariai jau kalba apie būtinybę nustatyti socialinių įmokų „lubas“. Pagrindinė problema – visuomenė ir politikai šio sprendimo nevertina kaip prioritetinio, todėl kelią į parlamentą jis skinasi vėžlio greičiu.
Girdėjau, kad panašų sprendimą svarsto ir Lietuvos ministrų kabinetas. Jeigu jūsų šalis apsispręstų nustatyti socialinių įmokų ribą, tai padėtų mums lengviau įtikinti Estijos valdžią. Turiu pripažinti, jog mane žavi Baltijos valstybių siekis lygintis tarpusavyje. Žinau, kad kai kurie politikai ragina to nedaryti, nes mes labai skirtingi. Tačiau taip nėra. Daugeliu aspektų esame panašūs, todėl protinga stebėti kaimyną ir mokytis iš geriausios patirties.
– Ar socialinių įmokų „lubos“ išties taip pagerintų verslo aplinką, kad iki šiol dvejojusios užsienio korporacijos apsispręstų investuoti Baltijos šalyse?
– Tokios priemonės, kaip socialinių įmokų „lubos“, yra bendra mūsų valstybių patrauklumo didinimo kampanijos dalis. Nė viena Baltijos šalis negali įgyvendinti ko nors grandioziško, kad staiga čia trokštų kurtis daugybė užsienio įmonių. Todėl tenka dėmesį kreipti į detales, kurių visuma sukuria patrauklią verslo aplinką. Privalome būti konkurencingi visuose frontuose, kad išsiskirtume iš kitų regionų. Akivaizdu, kad kuo daugiau galėsime pasiūlyti, tuo būsime patrauklesni.
Laikai, kai investicijos srauniai plaukė į, pavyzdžiui, Estiją, – jau praeityje. Prieš finansų krizę mūsų šalys investuotojoms buvo įdomios tik dėl sparčios ūkio plėtros. Buvome savotiška egzotika – ES ir NATO narės, kurių ekonomika augo lyg Rytų Azijos valstybių. Per finansų krizę instituciniai investuotojai iš JAV nudegė pirštus visose besivystančiose rinkose. Padėtis stabilizavosi, bet Baltijos trijulė neteko įdomių naujokų statuso – tapome įprastomis, stabiliomis Europos pakraščio valstybėmis.
Tikrai nėra blogai, kad užsienio verslas mūsų šalis pirmiausia sieja su stabilumu. Tuo metu, kai visa Europa stačia galva nėrė į skolas, mes sugebėjome atsispirti šiai pagundai. Nė vienos Baltijos valstybės skolos ir bendrojo vidaus produkto santykis neprilygsta Vakarų Europos vidurkiui. Stabilumas pamažu tampa mūsų regiono vizitine kortele. Tačiau tuo nebesudominsime investuotojų, todėl reikia nuolat keistis ir diegti patrauklias naujoves, kuriomis primintume apie save.
– Pastaraisiais metais Baltijos šalyse padaugėjo įmonių susijungimo ir perėmimo sandorių. Ar šis procesas liudija, kad vietos verslas subrendo ir ima stambėti?
– Esu tikras, kad per ateinančius 10–15 metų stambių regioninių įmonių tik daugės. Baltijos valstybėms tapus nepriklausomoms, dalis bendrovių pirmiesiems plėtros žingsniams pasirinko Rusijos, Ukrainos, Bulgarijos, Rumunijos ir Balkanų rinkas. Tačiau kai kurios nerado klientų ir buvo priverstos grįžti. Jos nejaunos, nelinkusios rizikuoti, todėl rinksis lengvesnį plėtros kelią į valstybes kaimynes. Tarp konkurentų didės įtampa, tačiau tai vers gerinti prekių ir paslaugų kokybę, mažinti kainas.
Panašaus proceso atgarsius jau jaučiame iš Estijos lėtai traukiantis Šiaurės šalių kapitalui. Skandinavijos ir Suomijos įmonės daugiau dėmesio skiria namų rinkoms. Nenoriu pasakyti, kad kapitalas bėga iš Baltijos kaimynių, tačiau, kaip ir minėjau, subrendusios valstybės didesnės grąžos ieškančioms įmonėms tampa ne tokios patrauklios.
Bet kuriuo atveju konsolidacija aprėps ne tik gamybos, bet ir paslaugų sektorius. Manau, kad pokyčius pirmieji pajus verslo konsultantai. Dirbant tik vienoje Baltijos šalyje labai sunku rasti įdomių ir pelningų užsakymų. Negana to, nemažai regiono įmonių veiklą vykdo bent dviejose valstybėse, todėl tampa patrauklesni konsultantai, galintys pasiūlyti daugiau paslaugų ir platesnį požiūrį. Mano įsitikinimu, įmonė privalo žengti toliau savo namų tvoros. Plėtra turi būti gerai įvertinta, tad mažiausiai rizikos laukia geografiškai ir kultūriškai artimose valstybėse.
Remdamasis savo įmonės, kuri veikia Baltijos valstybėse ir Baltarusijoje, patirtimi, galiu pasakyti, kad tik peržengus savo namų sienas galima sukurti vadybos pagrindus, pripažįstamus didžiųjų žemyno žaidėjų. Tai nepriklauso nuo įmonės veiklos sektoriaus.
– Neseniai vienos Lietuvoje populiarios partijos vadovas buvo apkaltintas prekyba poveikiu. Politiko karjera žlugo, tačiau jį esą mėginusi papirkti įmonė nepatyrė didelių sukrėtimų. Ar tokia padėtis, kaip ir iškylantys korupcijos atvejai, jūsų nestebina?
– Tai, kad skandalai patenka į viešumą, yra stiprėjančios visuomenės bruožas. Didelis jų skaičius rodo, jog daugėja žmonių, kuriems rūpi skaidrumas. Sunerimti reikėtų, jeigu įsivyrautų pernelyg ilga tyla. Ramybė gali sukurti skaidrumo iliuziją, tačiau nelegalūs veiksmai būtų tik sumaniai slepiami.
Manau, kad tiek kyšius imanti, tiek duodanti pusė turėtų prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Tokia praktika įprasta Skandinavijos ir Vakarų šalyse. Atsakomybę už įmonės veiksmus dažniau prisiima ir Estijos bendrovių vadovai. Korupcijos skandalų šalyje vis dar kyla – vertinant paviršutiniškai galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad Estijoje ir kitose Baltijos kaimynėse daug neskaidrios veiklos.
Verslo polinkį veltis į neskaidrius žaidimus riboja ir akylas žiniasklaidos dėmesys. Reputacija kiekvienam verslui labai svarbi, todėl įmonės turi žinoti, kad neteisėti veiksmai pakenks ne tik įvaizdžiui, bet ir visai bendrovės veiklai. Kaip minėjau, Baltijos šalių įmonės pasiekė brandą, todėl, skirtingai nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, pakeisti prekės ženklą iškilus sunkumų nebeapsimokės. Verslininkas, suprasdamas, kad papirkęs politiką patirs milžiniškų nuostolių, prieš veldamasis į nelegalią veiklą, galbūt pamąstys dukart.
—–
A. Sorainenas
Gimė 1965 m. Suomijoje.
1993 m. Laplandijos taikomųjų mokslų universitete baigė teisės studijas.
1995 m. Taline įsteigė savo vardu pavadintą teisininkų kontorą.
1997 m. veiklą išplėtė į Rygą, 1998 m. – į Vilnių, o 2008 m. – į Minską.
2015 m. Suomijos prezidento apdovanotas pirmojo laipsnio kunigaikščio ordinu už Suomijos ir Estijos ryšių plėtrą.
Vienas Estijos paslaugų sektoriaus asociacijos, Estijos finansų paslaugų eksportą skatinančios nevyriausybinės organizacijos „Finance Estonia“ įkūrėjų.
