Suklastota tikrovė

Ar mus valdo tiesa? Ar ji iš tikrųjų mums gyvybiškai svarbi? Juk už ją mirė didieji tiesos ir tikėjimo kankiniai. O jei liūdna tiesa yra tai, kad Tiesa iš tikrųjų būtina nedidelei žmonijos daliai, – kaip mus įtikinėja iškilūs modernieji filosofai, – tada lieka klausimas, o kas gi valdo didžiąją žmonijos dalį?

Ne tiesa mus valdo, o jos iliuzijos ir slaptas noras būti įtikintiems – tuo tikėjo daugelis Vakarų mąstytojų nuo renesansinio humanisto, istoriko, politiko ir diplomato Niccolò Machiavelli iki XIX ir XX a. teoretikų Friedricho Nietzsche’s, Sigmundo Freudo ir Gustave’o Le Bono. Visi jie apmąstė minios fenomeną ir masinę sąmonę; sykiu visi slapta bijojo masinio pamišimo formų ir minios žiaurumo – ką gi, tai buvo neišvengiama elitistų reakcija į masinių socialinių sąjūdžių ir revoliuciją epochą.

N. Machiavelli mintis, kad „valdyti reiškia priversti patikėti“, kone tobulai nusako sąmonės gamybos fenomeną. Jei nori sėkmingai valdyti, kaip N. Machiavelli primena politinės minties klasika tapusiame 1513 m. parašytame laiške „Valdovas“ jaunajam Florencijos valdovui Lorenzo di Medici, turi priversti patikėti savo tiesa. Vadinasi, tiesa visada yra „tiesa“ – kitaip tariant, ji yra sukonstruota. Tiesa neturi paaiškinti mūsų pasaulio – ji turi įtikinti minias, kad viskas yra taip, kaip sako valdovas.

Tiesa N. Machiavelli politinėje filosofijoje nustoja buvusi tuo, kuo buvo kitiems filosofams nuo Tomo Akviniečio laikų, – tikrovės ir proto atitikimu; ji virsta veiksminga tiesa. O kas yra toji veiksminga tiesa? Tai praktika, o ne teorija. Sėkminga praktika, kuri sukuria politines institucijas, valstybes, tikėjimą autoritetu, viešąją nuomonę ir valstybės tęstinumą. Anot N. Machiavelli, popiežiaus Aleksandro VI sūnus Cesare Borgia buvo teisus ne todėl, kad bent per nago juodymą priartėjo prie filosofinės ar etinės tiesos, o todėl, kad jį lydėjo sėkmė kovose už Romanijos suvienijimą. Borgia gebėjo išlikti ir būti nepražudytas, ir tai N. Machiavelli vadina dorybe, drąsos lydima Fortūna.

Tiesa neturi paaiškinti mūsų pasaulio – ji turi įtikinti minias, kad viskas yra taip, kaip sako valdovas.

N. Machiavelli mintys nuskamba itin moderniai – apie tai, kad mases reikia valdyti ne jas šviečiant ir racionaliai įtikinant, o priverčiant patikėti tuo, kuo reikia, kaip vėliau rašė Voltaire’as. Kone visi švietėjai intuityviai jautė, kad išsilavinimas negali būti masinis – jis turi apsiriboti tik valdovais, valdančiosiomis klasėmis, aristokratija ir dar talentingu trečiuoju luomu, t. y. ambicinga ir kūrybinga buržuazija. Viskas. Pasak Voltaire’o, geriau nemokyti valstiečių skaityti – kas nors turi arti laukus. Bet kas tada gali juos įtikinti, jei jie neskaito knygų? Tik religija. Vienokia ar kitokia forma, religija masėms būtina – tik ne kaip kelias į tiesą ir protą, o kaip priemonė valdyti ir socialinės kontrolės forma.
Todėl N. Machiavelli numato moderniuosius mąstytojus ir juos pralenkia nuspėdamas, kad tiesa reikalinga ne pasauliui paaiškinti – jos paskirtis visai kita. Ji turi būti „tiesa“. O juk būtent tai ir yra propagandos esmė – būti dirbtinai sukonstruota tikrove, papildoma ir paraleline realybe, kuri gali imti ir susikeisti vietomis su pirmine, metafiziškai pagrindžiama, objektyvia tikrove. Sykiu ta „tikrovė“, sukurta „tiesos“ masėms, arba miniai, pradeda gaminti sąmonę ir numatyti visas galimas būsimojo suvokimo formas ir net pačius suvokinius.

Tad Karlas Marxas savo 11-ojoje tezėje apie Ludwigą Feuerbachą parašė pranašišką sakinį, nukreiptą ne tik į ateitį, bet ir į praeitį: „Filosofija iki šiol tik aiškino pasaulį, o reikalas juk tas, kad pasaulį reikia pakeisti.“ Pridurkite prie pasaulio sąmonę ir turėsite modernybės kodą. Tiesa turi priversti patikėti stipriojo „tiesa“. Taip gimsta propaganda, net jei jos pagrindus rengia ir dirvą jai purena ne propagandininkai, o filosofai.

Būkime nuoseklūs – tik XIX a. propaganda galėjo daugmaž veikti. Žinoma, ji dar nebuvo tokia išplėtota ir galinga, kokia tapo XX a., bet vis dėlto ji pradėjo sėkmingai klastoti sąmonę. Kodėl? Nes XIX a. – masinio raštingumo pradžios laikas. Propaganda gavo šansą, nes XIX a. gimė modernioji žurnalistika – jos užuomazgų būta ir anksčiau. Žurnalistas ir propagandininkas jau buvo ir vienas Prancūzijos revoliucijos tėvų, iki jos – gydytojas ir mokslininkas Jeanas Paulis Maratas, bet porevoliucinėje Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse jau pradedami leisti laikraščiai ir žurnalai.

Valstybė gauna unikalius šansus valdyti viešąją nuomonę. Masinis raštingumas ir žurnalistika paskatino demokratijos plėtrą, bet taip jau yra moderniajame pasaulyje, kad kiekvienas reiškinys yra dvilypis ir turi tamsiąją pusę. Tiriamoji žurnalistika, korupcijos ir nusikaltimų atskleidimas, tarnavimas tiesai ir mažojo žmogaus gynimas geriausių šios profesijos atstovų atveju buvo lydimas ir tamsiosios viso to pusės – didžiulių manipuliavimo masine sąmone galimybių iškreipiant faktus ir klastojant sąmonę paskviliais, feljetonais, užsakytais pamfletais ir sąmokslo teorijomis.

Ši klastočių istorija puikiai iliustruoja dar vieną N. Machiavelli teiginį: „Kuo mažiau mes žinome, tuo daugiau įtarinėjame.“ Umberto Eco, ne vieną savo romaną ir esė skyręs sąmokslo teorijų ir literatūrinių klastočių istorijai, yra pastebėjęs, jog sąmokslo teorijos kaip niekas kitas tinka iliustruoti tezei, kad viešąją nuomonę formuoja ne tiesa, o netiesa ir pramanai. Kita vertus, XIX a. jau tampa akivaizdu, jog šios klastotės atlieka propagandos vaidmenį.

Didžiausi propagandos priešnuodžiai yra ne tik tikra žurnalistika, mokslas, skepticizmas ir noras tikrinti informaciją, bet ir nesuardyti žmonių ryšiai.

Ypač tai pasakytina apie literatūrines ir politines XIX a. klastotes. Sąmokslo teorijos apie masonų ir žydų pasaulinį sąmokslą ir monarchijos nužudymą Prancūzijoje buvo klierikų ir slaptųjų tarnybų reakcija į Prancūzijos revoliuciją ir jos idėjų sklaidą Europoje. J. B. Simoninio laiškas (t. y. italų karininko laiškas apie pasaulinį žydų sąmokslą, sufabrikuotas Prancūzijos slaptosios policijos 1806 m.) yra puikus tokios reakcijos pavyzdys. Po to buvo ir jėzuitų, ir Italijos karbonarų sąmokslo teorijos, kuriomis siekta ne paaiškinti, kas vyksta nerimastingoje Europoje, o veikiau paveikti viešąją nuomonę.

Pasaulinio žydų sąmokslo teorijomis Rusijos imperija XIX–XX a. sandūroje bandė nukreipti darbininkijos ir kaimo dėmesį nuo aštrių socialinių ir politinių valstybės problemų, viską perkeldama į tamsybiškų fantazijų ir antisemitinių svaičiojimų kontekstą. Du svarbiausi antisemitiniai pamfletai, iš literatūrinio pokšto tapę žydų pogromų ir masinių žudynių kurstymo įrankiais, – „Didžiojo Rabino kalba“ (1873 m.) ir „Siono išminčių protokolai“ (1897 m.), – buvo Rusijos slaptosios policijos (Ochrankos) falsifikatai. Antisemitinė, antivakarietiška, antiliberali, antidemokratinė ir galiausiai antimodernistinė propaganda šiais atvejais kūrė paralelinę tikrovę ir klastojo masių sąmonę – niekam nerūpėjo faktai, skeptiškos nuomonės, analizė ir panašiai.

Pasinaudojus JAV kino režisieriaus Barry Levinsono puikaus filmo pavadinimu „Uodega vizgina šunį“ (1997 m.), galima drąsiai teigti, kad uodega pradeda vizginti šunį jau tada, kai tampa įmanoma konstruoti realybę – ne gražinti, koreguoti, iškreipti ar dar kaip nors paveikti, o būtent konstruoti. Tik tam reikia dviejų sąlygų – pelnyti masinį dėmesį per masinį raštingumą arba visuotinę vaizdo trauką. Vis dėlto pripažinkime: savo galingiausiomis formomis propaganda būtų buvusi neįmanoma be tokių XX a. reiškinių kaip radijas ir televizija. Sykiu ir viešieji ryšiai bei reklama.

Simboliška, kad propagandai itin nusipelnęs JAV reklamos ir viešųjų ryšių tėvas Edwardas Bernaysas buvo S. Freudo sūnėnas. Veikiamas S. Freudo psichoanalizės ir Wilfredo Trotterio bei G. Le Bono minios psichologijos idėjų, jis suprato, kad žmogaus instinktai gali būti tiesiogiai veikiami ir sublimuoti į troškimus nuolat ką nors nauja įsigyti ir pirkti. Kad ir kaip būtų, jo įžvalgos apie bandos instinktą ir minios iracionalumą buvo labai svarbios naujai suvokiant masinės visuomenės percepcijas, fobijas ir tiesos iliuzijas. Slaptas troškimas, kad mumis vadai manipuliuotų ir elgtųsi kaip su vaikais, laukiančiais Kalėdų stebuklo, tapo esmine politinės propagandos konstravimo prielaida.

Kas vyksta mūsų dienomis, kai Vladimiro Putino Rusija iš sąmonės ir pasąmonės archyvų – it iš sendaikčių parduotuvės – traukia nacių ir sovietų propagandos „perliukus“ ir jais klastoja ar net gamina masinę sąmonę? Kažkas panašaus, kas istorijoje jau ne kartą vyko. Sąmokslo teorijos vėl tampa įtikinamiausios, o žurnalistika ritasi į smegenų plovimą ir propagandą.

Kas propagandą gali įveikti? Prisiminkime George’o Orwello „1984-uosius“: amžinuoju karu tarp Okeanijos ir Eurazijos, arba tarp Okeanijos ir Rytų Azijos, tiki tik tie, kas neskaito knygų ir tiki Partija. Kas nebebendrauja su draugais arba nieko nebemyli. Kas bijo savo vaikų ir kaimynų. Kam nesvarbu, kad dukart du yra keturi. Vadinasi – beveik visi, nes visuomenė ir bendrystės galios Okeanijoje yra suardytos. Tuo propaganda ir gyva.

Didžiausi propagandos priešnuodžiai yra ne tik tikra žurnalistika, mokslas, skepticizmas ir noras tikrinti informaciją, bet ir nesuardyti žmonių ryšiai – kitaip tariant, likęs tikrovės pojūtis, kuriam esant nereikia konstruoti paralelinės suklastotos tikrovės.