Pasauliui, atrodo, sukantis, o gyvenimui keičiantis šviesos greičiu, Lietuvos mokyklos išlieka laikui nepavaldžios. Apie jas vaikai neretai pasakoja tą patį, ką prisimena jų tėvai ar net protėviai. Mažai keitėsi ne tik mokymo metodai, bet ir klasės liko tokios pačios. Tik išmaniųjų kompiuterių jose ir telefonų vaikų kuprinėse atsirado daugiau.
Tačiau kalbėti reikia ne apie tai. Tiek pamokose naudojami kompiuteriai, tiek skaitmeninės pratybos ar elektroniniai dienynai nepakeis mokytojo ir mokinio, mokyklos bendruomenės palaikomo ryšio. „Jei norime, kad šiandieninė karta mokytųsi, turime ne tik naudotis aipadu ar išmaniąja lenta, bet stengtis sukurti ryšį su moksleiviu – jam turi būti įdomu ir jis turi saugiai jaustis. To mokyklose mes vis dar nedarome“, – sakė „OVC Consulting“ konsultantas Šarūnas Dignaitis.
Su tuo sutiko ir vienas iš „Turing Society“ įkūrėjų Lukas Kaminskis. Jo teigimu, nei nauji kompiuteriai, nei virtualios realybės akiniai nedaro jokios įtakos bendram ugdymo kokybės kėlimui: „Svarbu ne tik taikyti technologines naujoves, bet ir diegti naujus mokymosi metodus.“ Tiek fizinės aplinkos, tiek pedagogikos pokyčiai – perėjimas prie mokymosi bendradarbiaujant, dirbant su dideliu duomenų, informacijos kiekiu, kūrybiškų, inovatyvių mokymosi būdų taikymas – yra neatsiejami nuo naujos mokymo(si) kultūros diegimo.
Šiandien mokytojai esą yra verčiami žinių šaltiniu, kuris neskatina moksleivių kritinio mąstymo, apskritai stabdo inovacijų plitimą ne tik mokykloje. Todėl būtina investuoti į mokytojų paruošimą. „Jei technologines priemones mokytojas matys kaip potencialią grėsmę, moksleiviams irgi įskiepys baimę“, – svarstė L. Kaminskis.
Tad jei kompiuterių ar išmaniųjų lentų mokyklose ir netrūksta, susitarimo, kaip visu tuo tikslingai naudotis, stokojama. Praktinės patirties pasaulyje yra apstu, mano pašnekovai. Vieni naudoja mokymosi bendradarbiaujant (angl. peer-to-peer) metodus, kiti – procesus automatizuoja, vieni taiko individualius planus, kiti – skatina grupinį darbą, vieni ragina kurti skaitmeninius 3D modelius, kiti – vaikus atriboja nuo išmaniųjų įrenginių. Visgi, kurį būdą ilgalaikei išliekamajai vertei garantuoti reikėtų pasirinkti, turi nuspręsti švietimo bendruomenė, vedama ministerijos. „Jei norime kurti pokytį švietime, valdžia turi priimti strateginius susitarimus“, – įsitikinęs Š. Dignaitis.
Šioje mokykloje, kurioje beveik nėra kompiuterių, planšečių ir išmaniųjų telefonų, mokosi tokių bendrovių kaip „Apple“, „eBay“, „Google“ ir „Yahoo“ vadovų vaikai. Jos tikslas – sukurti nuo technologijų ir jų keliamų trikdžių atskirtą fizinę ir psichologinę erdvę, kurioje būtų lavinamas kūrybiškumas. Nei mokytojai, nei tėvai nesijaudina, kad jų vaikai atsiliks nuo bendraamžių naudojamų technologijų – jomis jie ir taip naudojasi namie, po pamokų.
Vienas svarbiausių mokyklos pažadų vaikams – naudoti naujausias prieinamas technologijas, ruošiančias rytojaus pasauliui. Mokymasis joje – savarankiškas, tačiau į procesus aktyviai įtraukiami tėvai: kas šešias savaites jie ir mentoriais vadinami mokytojai susitinka aptarti vaikų progresą ir peržiūrėti individualius jų planus. Komentarus ar patarimus jie gali palikti ir tiesiogiai – prisijungę prie moksleivių taip pat naudojamos sistemos planšetiniame kompiuteryje.
Kambodžos nevyriausybinės organizacijos „Blue Tent“ įkurtame centre vargingai gyvenantys žmonės buriami į bendruomenę ir mokomi užsidirbti pragyvenimui. Svarbiausias naudojamas metodas – darbas kartu, tikslas – tvaraus verslo plėtojimas. Mokykla yra atvira, o dėl vietoje randamo dirvožemio, naudoto jos statybose, tvieskia skaisčia raudona spalva.
Unikalia architektūra garsėjanti mokykla – vietoje tradicinių klasių pastatas padalytas į keturias mokymosi erdves, atskirtas slankiojančiomis sienomis – specializuojasi kultūros, medijų ir komunikacijos srityje. Visi joje naudojami mokymo įrankiai – skaitmeniniai, mokiniai skatinami inovatyviai ir kūrybiškai mąstyti, su mokytojais bendrauja kaip su kolegomis.