Stop kadras. Vytautas Žalakevičius

Stop kadras. Vytautas Žalakevičius

Didis režisierius, genijus, kino fanatikas. Vieno spalvingiausių ir prieštaringiausių kūrėjų palikimą cenzūros metais peržvelgia Jolita Dimbelytė-Mchichou.

1957 m. „Kol nevėlu“

Pirmasis V. Žalakevičiaus darbas didžiajame kine po diplominio trumpametražio filmo „Skenduolis“ (pagal Petro Cvirkos novelę). Juostos scenarijų parašė trys Maskvos kino scenaristai, iš SSRS sostinės atvyko operatorius Julijus Fogelmanas. Jis tapo ir filmo režisieriumi (maskviečio pavardė įrašyta pirmiau lietuvio), nors faktiškai juo nebuvo. Scenarijus primityvus, o pasakojama istorija – naivi. Vėliau V. Žalakevičius pripažino, kad pirmuosiuose bandymuose nebuvo nieko iš tikro gyvenimo, tačiau „parodė du iš tų galimų kelių, kuriais nereikia ateiti į meną“.

1959 m. „Adomas nori būti žmogumi“

Juosta pastatyta pagal Vytauto Sirijos-Giros romaną „Buenos Airės“. Scenarijų kūrė pats rašytojas ir režisierius V. Žalakevičius, operatorius – Algimantas Mockus. Kino kritikas Saulius Macaitis apie šį filmą rašė: „Pirmasis meniškai vientisas ir reikšmingas lietuvių vaidybinis filmas. (…) Meninio sprendimo prasme ekrane jaučiama gerų įtakų: fantastiška baržos nuotaika, Kapitono (kurį vaidino režisierius Juozas Miltinis – „IQ Life“ past.) linija primena prancūzų poetinį realizmą, net konkretų Jeano Vigo šedevrą „Atalanta“, o nepaprastai raiški kūrinio plastinė kalba – tuo metu autoriaus pamėgtą ekspresionistinę belgų juostą „Žuvėdros miršta uoste“.“ Filmuotis V. Žalakevičius pakvietė Panevėžio dramos teatro aktorius, nes jam, kaip yra pasakojęs Donatas Banionis, patiko J. Miltinio sukurtas modernus psichologinis teatras. „Buitiniame tų metų sovietų kino fone „Adomas nori būti žmogumi“ darė nelauktą grynai europinio filmo įspūdį“, – rašė S. Macaitis.

1963 m. „Vienos dienos kronika“

Dar vienas V. Žalakevičiaus talento įrodymas menine kalba to meto sovietiniame kine išsiskyrė novatoriškumu. Scenarijų parašė režisierius, nors jam nepavyko išvengti Maskvos cenzorių kišimosi – vėliau teko filmą papildyti naujomis scenomis. Juostoje, kurios operatoriumi buvo Algirdas Araminas, vėl vaidino Panevėžio dramos teatro aktoriai. D. Banionis tuo metu nelabai suprato, ko nori režisierius, filmas jam atrodęs prieštaringas. Tai buvo bandymas pakalbėti apie pilietinio nepaklusnumo idėją, žmogaus abejingumą. Frazė „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai šalia tavęs žudė žmogų?“ tapo sovietine metafora. Filmas, kurį pamatė 9,5 mln. žiūrovų, kritiko S. Macaičio vertinimu, yra didžiausia lietuvių kino mįslė. Pats režisierius jau daug vėliau darbą pavadino „cenzūros subjaurotu surogatu“ ir gailėjosi jį permontavęs.

1965 m. „Niekas nenorėjo mirti“

Juostoje, kuriai scenarijų parašė V. Žalakevičius, o operatoriaus darbas buvo patikėtas Jonui Griciui, fiksuoti skaudūs pokario įvykiai Lietuvos kaime. Be panevėžiečių aktorių, vaidino latvė Vija Artmanė, estų estrados dainininkas Bruno Oja, taip pat vilnietis Regimantas Adomaitis. Pirmąjį vaidmenį didžiajame kine sukūręs Juozas Budraitis režisierių vadino mokytoju, kurio gyvenimas buvo stebėjimas kitų ir statymas savęs prieš. „Dėl režisieriaus V. Žalakevičiaus meistriškumo šis filmas tapo to laikotarpio kinematografijos šedevru. Iki šiol jis laikomas Lietuvos kino klasika“, – pasakojo D. Banionis. „Niekas nenorėjo mirti“ įvertintas daugybe to meto festivalių apdovanojimų. Nuostabus aktorių darbas, puikiai sukonstruotas siužetas palieka įspūdį ir šių laikų žiūrovams, nors, kaip pastebėjo literatūrologė prof. Vanda Zaborskaitė, būta kartėlio dėl stribų heroizacijos. Tobulu šį filmą pavadino ir Jonas Mekas.

1970 m. „Visa teisybė apie Kolumbą“

Pirmasis iš trijų V. Žalakevičiaus filmų Lotynų Amerikos tematika (1972 m. pasirodė „Tas saldus žodis – laisvė!“, o 1978 m. – „Kentaurai“) pagal kino studijos „Mosfilm“ užsakymą. Scenarijaus autorius – pats režisierius, operatorius – Donatas Pečiūra. Juostoje pasakojama apie neįvardytoje Lotynų Amerikos šalyje vykstančią revoliuciją, jos dalyvius ir aukas. Kino kritiko S. Macaičio teigimu, pagal prasmę ir meniškumą tai visiškai savarankiškas stiprus kūrinys, atstovaująs lietuvių kine retam intelektualaus grotesko žanrui. Per Lietuvos televiziją parodytas filmas sulaukė teigiamų atsiliepimų. Tačiau 1971-ųjų Maskvos sprendimu filmas ilgiems metams nugulė lentynose. LSSR Televizijos ir radijo komitetas taip pat buvo priverstas juostą padėti į filmų fondus. Kaip prisimena televizijos žurnalistas Kazimieras Pūras, tik prasidėjus perestroikai „Visa teisybė apie Kolumbą“ vėl buvo įtraukta į Lietuvos televizijos programą. Maskvos televizija jo taip ir neparodė.

1972 m. „Tas saldus žodis – laisvė!“

Lietuvos kino studijoje kartu su „Mosfilm“ sukurto dviejų serijų politinio trilerio pavadinimą įkvėpė Cicerono citata. Scenarijų parašė Valentinas Ježovas ir V. Žalakevičius. Filmą, kurio veiksmas vyksta vienoje Lotynų Amerikos valstybių XX a. 7-ajame dešimtmetyje, įvertino ne tik SSRS, bet ir kitų šalių kritikai. Laimonas Tapinas biografinėje knygoje apie V. Žalakevičių rašė, kad sovietų spauda minėjo politinę juostos atmosferą, o „The Guardian“ kino kritikė Nina Hibin akcentavo režisieriaus talentą, sugebėjimą atrasti naujų kino raiškos priemonių, kurti intrigą, įsimintinas mizanscenas, aktorių meistriškumą. Tik po 30 metų kai kurie kino profesionalai prakalbo apie propagandinį filmą, kuris tarnavo imperialistiniams SSRS tikslams užvaldyti pasaulį.

1973 m. „Avarija“

Televizijai sukurtą psichologinį detektyvą režisierius pastatė pagal šveicarų dramaturgo Friedricho Dürrenmatto radijo pjesę dirbdamas Maskvoje. Jis yra sakęs, kad seniai norėjo pagal šį kūrinį pastatyti spektaklį scenoje arba sukurti „aktorinį filmą“, nes kine pernelyg daug laiko skiriama vizualumui, mažai dirbama ir repetuojama su aktoriais. Šių kolektyvas – Rostislavas Pliatas, Bronius Bankauskas, Jüris Järvetas, Irina Mirošničenko, R. Adomaitis – suburtas meistriškai. R. Adomaitis prieš kelerius metus teigė, kad jokia frazė neaprėptų tos visumos, kuri buvo V. Žalakevičius: „Jis buvo genijus, tačiau mes, lietuviai, tokie – nekentėme jo, žlugdėme.“

1978 m. „Kentaurai“

Trečiajai Lotynų Amerikos trilogijos daliai scenarijų vėl parašė pats režisierius. Juostoje apie vienoje Lotynų Amerikos šalių subrendusį sąmokslą susipina ir šantažas, ir kyšininkavimas, ir žmogžudystės, ir šmeižtas spaudoje. Filme vaidino D. Banionis, R. Adomaitis, Jevgenijus Lebedevas, Valentinas Gavtas, B. Oja ir kt. „Mane visada domino išdavystės anatomija. Išdavystės politikoje, kovoje, draugystėje, meilėje“, – sakė V. Žalakevičius ir bandė atsiriboti nuo kritikų vertinimų, jog „Kantaurai“ – politinis filmas. Lotynų Amerikos temos, kaip pats pripažino, buvo tarsi slėptuvė, priešnuodis prieš sąstingį, o po tų filmų atsiveriančios durys leidžia įeiti ten, kur anksčiau drausta.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų