Kadras iš filmo „Ties riba“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

Stop kadras: Raimondas Vabalas

Stop kadras: Raimondas Vabalas

Režisierius piktinosi kritikų primestomis etiketėmis ir prie savųjų filmų žanro prašė nurodyti jo vardą ir pavardę. Lietuvos literatūros ir meno archyvo archyvarė Jolita Dimbelytė-Mchichou vardija juostas, iš kurių sumūryti lietuviškojo kino meno pamatai.

Kadras iš filmo „Marš, marš, tra-ta-ta“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1964 m. „Marš, marš, tra-ta-ta“

Pirmo spalvoto lietuviško filmo, sukurto pagal principą „kinas kine“, scenarijų parašė Georgijus Kanovičius, Ilja Rudas-Gercovskis ir pats režisierius R. Vabalas. Nesutariančios šalys kaimynės – Centija (Lietuva) ir Grošija (Lenkija) – įsivelia į dar vieną karinį konfliktą. Sumaištimi pasinaudojusi didesnė Kruplando valstybė pasiunčia armiją ir susidoroja su abiejų kaimynių gyventojais. „Scenarijus rodo, kaip besipešančius du mažus šunyčius suėda didžiulis šuo“, – tuomet sakė prozininkas Vytautas Rimkevičius. „Dar nė vienas scenarijus manęs taip nesujaudino kaip šis. O kai perskaičiau finalą, buvau pritrenktas. Jis nepaprastai puikus, nelauktas, netikėtas, turintis didelę prasmę“, – vertino kolega režisierius Marijonas Giedrys. Vis dėlto filmas-pamfletas neįtiko to meto kritikams. Juostoje vaidinęs Donatas Banionis svarstė, kad darbas nesulaukė sėkmės, nes kūrėjai „darė juoką“. R. Vabalui labiausiai priekaištauta, kad jis neatsižvelgė į Lietuvos kino studijos Meno tarybos pastabas, tačiau, kaip vėliau tvirtins jo bendražygiai, cenzūros spaudžiamas režisierius liko neparsidavęs ir nepasidavęs.

Kadras iš filmo „Laiptai į dangų“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1966 m. „Laiptai į dangų“

„Palyginti su Mykolo Sluckio romanu, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas jaunajai kartai, filmo medžiaga buvo perorganizuota, ir net nepakeistas pavadinimas įgavo nelaukto kartėlio. Baisų pokario metą R. Vabalas perteikia taikliomis detalėmis, nušlifuotu psichologiškumu. (…) Pagrindinis herojus Petras Indriūnas – tipiškas lietuvių valstietis, darbštus, griežtas, gudrus, kenčiantis dėl istorinės situacijos, primenančios šachmatų patą, nepasitikintis niekuo, išskyrus save. Tai vienas iškiliausių lietuvių kino portretų“, – juostą ir aktoriaus Vaclovo Blėdžio talentą gyrė kino kritikas Saulius Macaitis. Scenarijų parašė pats M. Sluckis ir R. Vabalas. Ne tik Lietuvoje buvo svarstomas literatūrinis ir režisūrinis scenarijai, nufilmuota medžiaga, aptarti eskizai ir aktorių bandymai. Lietuvos kino studijos direktorius ir Meno tarybos pirmininkas Julijonas Lozoraitis kritikavo R. Vabalą, kuris esą liko pernelyg priklausomas nuo M. Sluckio romano: „Ta literatūra jam keršija. Ekrane esanti literatūra man primena 1947 m. publicistinę poeziją, kur visi žodžiai tiesiadūriai, nėra poteksčių, gilesnių minčių.“ Tačiau jau pirmieji režisieriaus darbai įrodo, kad šis kūrėjas buvo itin tvirta ir laisva asmenybė.

Kadras iš filmo „Birželis, vasaros pradžia“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1969 m. „Birželis, vasaros pradžia“

Filmas, kurio scenarijų sukūrė rašytojas Icchokas Meras ir R. Vabalas, pasakoja mažo panemunės miestelio gyvenimą. Čia planuojama rekonstruoti lentpjūvę, tačiau tam reikėtų nugriauti pusę namų, ir tokiam drastiškam žingsniui nesiryžtama. Apatišką nuotaiką dar labiau sustiprina birželio karštis ir suvokimas, kad žmonių svajonės neišsipildys, o šis neįvardytas miestelis, kaip ir didelė, į niekur žengianti valstybė, neturi ateities. Šios juostos epizodai taip pat narstyti Lietuvos kino studijos Meno tarybos posėdžiuose, ir režisieriui prireikė kantrybės bei užsispyrimo, kad darbas išliktų vientisas ir perteiktų to meto nuotaikas. „Idėjiniu požiūriu priekaištų filmui neturiu. Jame parodytas ne nykstantis ir mirštantis miestas, bet žmonės, kurie stengiasi, kad jų miestelis klestėtų, augtų. Filme pasakojama apie žmonių nerimą, ieškojimus, siekius“, – tuomet vertino redaktorė Irena Seleznovaitė. Po beveik penkių dešimtmečių šią juostą galima pavadinti labai pranašiška, kai permainų ilgesį nustelbia visuotinio sąstingio nuojauta ir baimė, palydėta žynio iš sakmės žodžiais: „Niekas nepasikeis.“

Kadras iš filmo „Akmuo ant akmens“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1971 m. „Akmuo ant akmens“

Socialinė psichologinė drama apie baudžiavos laikų Lietuvą sukurta pagal originalų R. Vabalo ir Prano Morkaus scenarijų. Filmą sudaro dvi novelės, kurias skiria 50 metų, tačiau veiksmas vyksta tame pačiame dvare. Kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė rašė, kad retrospektyvus R. Vabalo žvilgsnis į baudžiavos laikus atskleidžia žmonių, atsidūrusių tarp „akmens ant akmens“, moralinius pasirinkimus ir jokia jėga neužgniaužiamą maišto dvasią. Būsimasis režisierius Gytis Lukšas tuo metu pas R. Vabalą atliko praktiką, kuri, kaip pats sakė, pranoko visus tris studijų kursus: „Tik ten aš supratau, kas yra kinas, kaip sunku, bet kaip garbinga dirbti kine, kaip reikia daug sumanumo, energijos, žaibiškos reakcijos, kaip daug galų gale reikia žmogiškumo kuriant kiną… Jis kūrė savo filmus dėdamas vieną šalia kito kaip akmenį prie akmenio, kaip akmenį ant akmens, – ne be reikalo jo filmas taip ir vadinasi. Iš tų akmenų R. Vabalas, patiko kam ar nepatiko, sumūrijo mūsų kino meno pamatus.“

Kadras iš filmo „Ties riba“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1972 m. „Ties riba“

Šiame detektyve režisierius atsiskleidžia kaip psichologizmo meistras. Jaunas tardytojas iš Vilniaus atvažiuoja į Klaipėdos krašto miestelį tirti banalios vagystės, tačiau atkapsto kur kas skaudesnę senų laikų istoriją. Filmą svarstant Lietuvos kino studijos Meno tarybos posėdyje buvo aptarti Maskvos komiteto nurodyti scenarijaus trūkumai: pagrindinio herojaus vienišumas, niūri veiksmo ir miestelio atmosfera, reikalauta pakeisti kai kuriuos epizodus. Scenarijų taisė pats R. Vabalas, tačiau pagrindinę intonaciją išsaugojo. Taip pat pabrėžta, kad režisierius „stovi ties nauja savo kūrybos riba“. Dramaturgė Petronėlė Česnulevičiūtė sakė: „Kai skaičiau šio filmo scenarijų, juokas ėmė, ir galvojau apie tai, kaipgi R. Vabalas galės pagal jį statyti filmą? O filmas išėjo gražus savo plastika, atmosfera, dekoracijomis.“

Kadras iš filmo „Smokas ir Mažylis“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1975 m. „Smokas ir Mažylis“

Lietuvos kino studijos SSRS centrinės televizijos užsakymu sukurtas trijų serijų nuotykinis vaidybinis filmas skirtas Jacko Londono 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Scenarijų parašė Pranas Morkus ir R. Vabalas. Kadangi TV filmų biudžetas buvo mažesnis negu kino juostų, tolimų išvykų režisierius negalėjo planuoti ir filmavo Kolos pusiasalyje. Šis darbas iš kitų filmų apie „laukinius Vakarus“, sukurtų SSRS ir socialistinio bloko šalyse, išsiskyrė tuo, kad buvo muzikinis. Puikią muziką sukūręs kompozitorius Večiaslavas Ganelinas nevengė amerikietiško kolorito – šis įtiko net kritikams. O juosta sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieni kritikai džiaugėsi, kad atlikti Smoko vaidmens režisierius pakvietė Maskvos Tagankos teatro aktorių Vieniaminą Smechovą, kiti kritikavo tokį pasirinkimą. Vieni lygino filmą su J. Londono kūriniais ne filmo naudai, kiti gyrė už subtilų humorą.

Kadras iš filmo „Skrydis per Atlantą“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr.)

1983 m. „Skrydis per Atlantą“

1933 m. liepos 17-oji. Kaune susirinkusi minia laukia iš Amerikos per Atlanto vandenyną į Lietuvą skrendančio mažo vienmotorio lėktuvo skambiu pavadinimu „Lituanica“, turinčio išgarsinti ne tik jo pilotus, bet pirmiausia – Lietuvos vardą. Tačiau orlaivis nukrito Soldino miške. S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 50-ųjų metinių proga statomam filmui R. Vabalas kartu su Juozu Glinskiu parašė scenarijų, prieš tai išstudijavęs visą prieinamą istoriografinę medžiagą. Impulsyvųjį Steponą Darių vaidino Remigijus Sabulis, o santūrųjį Stasį Girėną – režisierius Eimuntas Nekrošius. Jų duetas sudarė tarsi dramaturginę pusiausvyrą. Patriotinis filmas, tapęs atgaiva nuo sovietinės ideologijos, sulaukė milžiniško dėmesio – jį pamatė apie 650 tūkst. žiūrovų. Tačiau toks populiarumas R. Vabalui kainavo itin daug – vėliau net šešerius metus jo scenarijai buvo atmetami, kol 1989 m. jam leista pastatyti juostą „Miškais ateina ruduo“. Šiuo filmu režisierius nusprendė baigti savo karjerą didžiajame kine.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų