-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Puokštė gėlių, padėkos raštas už ilgametę tarnybą ir sėkmės linkėjimai tolesniame gyvenime – tiek gali tikėtis nuo aukščiausios karjeros pakopos statutinėje tarnyboje nužengiantis pareigūnas. Lietuvos teisėsaugos institucijose jau ne vienus metus vykdoma rotacija, tačiau nesukurta jokia sistema, galinti užtikrinti tolesnę karjerą, pasibaigus maksimaliam kadencijų skaičiui, dar palyginti jauniems asmenims, ką ir kalbėti apie priartėjusius prie pensinio amžiaus.
Kai 2014-ųjų lapkritį Linas Pernavas tapo policijos generaliniu komisaru, jam tebuvo 38-eri. Šio pareigūno karjera galėtų puikiai iliustruoti sėkmingą rotaciją: atidirbęs 10 metų Ignalinos rajono policijos komisariate, jis paaukštintas į Zarasų rajono policijos komisariato viršininkus, po trejų metų tapo Utenos apskrities policijos vadovu, po šešerių šoktelėjo iki Kauno apskrities posto, o iš čia, vos apšilęs kojas, persikraustė į visos šalies policijos būstinę.
Jeigu L. Pernavas sėkmingai užbaigs jau įpusėtą penkerių metų kadenciją ir jam nebus pasiūlyta likti šiame poste antrajai kadencijai, pagal Policijos įstatymą 43-ejų pareigūnas galės gauti bet kurias laisvas pareigas bet kurioje policijos įstaigoje. Bet jeigu tos laisvos pareigos jam pasirodys ne prie širdies, o įstaiga – pernelyg atokiam užkampy, tolesne karjera policijos vadovas turės pasirūpinti pats.
Tokiame karjeros aklagatvyje atsiduria daugiausia kadencijas baigusių arba iš pareigų dėl įvairiausių priežasčių priverstų trauktis aukštų teisėsaugos darbuotojų. Ir ateityje jų amžius tik jaunės.
Karjeros galimybės
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vladimiras Banel pripažino, kad per pastaruosius penketą metų įvairių grandžių vadovų vidutinis amžius sumažėjo. Anksčiau užkopti iki aukščiausio lygio posto buvo galima tikėtis tik sukaupus gana solidų darbo stažą. O dabar centrinių institucijų vadovais tampama net nesulaukus 40-ies. Jie, net jeigu atsakingas pareigas išlaikys abi kadencijas, dar bus per jauni išeiti į pensiją ir gali būti nesukaupę reikiamo 25 metų stažo pensijai gauti.
2013 m. pabaigoje pradėjus rotuoti net tik apskričių, bet ir miestų bei rajonų policijos komisariatų vadovus bei jų pavaduotojus, tuometis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis aiškino, kad, pasibaigus pirmajai penkerių metų kadencijai, galimi trys sprendimai: arba kadencija pratęsiama dar penkeriems metams, arba pareigūnas perkeliamas į vadovo pareigas kitame komisariate, arba jam siūlomas žemesnis postas. Jeigu nė vienas variantas darbuotojui neatrodo patrauklus, jis tiesiog atleidžiamas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje.
Praeityje policijos vadovai, dabar – populiarūs politikai.
V. Banel teigimu, iš pažiūros atrodo, kad rotuotis žemesnio lygio – policijos komisariatų, pasienio užkardų – vadovams paprasčiau: jie gali eiti vadovauti kito miesto ar rajono padaliniui. Tačiau būtina pagalvoti ir apie socialinį paketą, nes pareigūnams su šeimomis tenka palikti būstus vienuose miestuose ir keltis kitur.
Dėl ateities kur kas labiau galvą skauda karjeros viršukalnes jau pasiekusiems pareigūnams. Jiems rotuotis sunkiau – Lietuvoje dar nėra pavyzdžių, kad vienos institucijos generolas, baigęs kadencijas, eitų vadovauti kitai statutinei organizacijai.
Pasiekęs „rotacijos lubas“ arba baigęs tarnybą, tik vienas kitas palypėja iki ministro posto ar gauna dar labiau viliojantį pasiūlymą padirbėti diplomatinėje tarnyboje. Kai kurie kviečiami patarėjais į ministerijas ar kitas Vyriausybės institucijas, kiti, ypač turėję visuomenės palaikymą, ryžtasi nerti į politiką. Daliai aukštų pareigūnų tolesnę karjerą užtikrina privatusis verslas, advokatų kontoros. O pasiūlymų nesulaukusiems lieka „užtarnautas poilsis“.
Kai 2007-ųjų pabaigoje tuometis policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius po neblaivaus policininko sukeltos tragiškos avarijos pasitraukė iš pareigų, jam buvo 50 metų. Po kelių mėnesių jis tapo Alytaus verslininko Leono Karpalavičiaus įsteigtos bendrovės „AS Double Invest“, teikiančios verslo konsultavimo paslaugas, direktoriumi. Tas pats verslininkas buvo ir vienas Alytaus pilietinio judėjimo steigėjų. Prie šios iniciatyvos prisijungęs V. Grigaravičius 2015-aisiais įtikinamai laimėjo Alytaus miesto mero rinkimus.
Buvęs policijos vadovas linkęs abejoti visai vidaus tarnybai peršama rotacijos būtinybe, juolab kad tai gerokai padidina valstybės išlaidas, pavyzdžiui, reikia spręsti pareigūnų ir jų šeimų apgyvendinimo klausimus. Tačiau jis pripažįsta, kad ilgi metai viename poste kenkia ir sistemai, ir pačiam darbuotojui. Pakeitęs vietą pareigūnas tarsi kitu žvilgsniu pažvelgia į darbą, įneša naujovių, stengiasi tobulėti.
Politiku tapęs teisininkas sakė iki šiol nesuprantantis, kodėl valstybė, tiek daug investuojanti į darbuotojų rengimo ir tobulinimosi procesą, jų paslaugų atsisako būtent tuomet, kai jie pasiekia aukščiausią kvalifikacijos lygį.
„Pareigūnai rengiami specializuotose švietimo įstaigose, jiems perduodamos vertingos žinios ir valstybinės svarbos informacija, jie tobulinasi Lietuvoje ir užsienyje. Jie tampa tikru Lietuvos turtu, kuriuo valstybė turėtų naudotis ir rūpintis net jiems pabaigus tarnybą. Tačiau investuotos lėšos lengva ranka nurašomos į nuostolius. Nors pasitaiko retų išimčių, dauguma iš tarnybos pasitraukusių pareigūnų turi patys savimi pasirūpinti, susirasti darbą. Žmonės išeina į nežinią. Kaip toliau klostosi gyvenimas, yra jų reikalas“, – IQ sakė pats į tokią padėtį prieš dešimtmetį patekęs V. Grigaravičius.
Visai kito požiūrio laikosi Vakarų šalys. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose tarnybą baigusiems pareigūnams siūlomos patarėjų pareigos, padedama prisitaikyti kitose srityse ar net įgyti kitą profesiją. Įprasta tarptautinė praktika – šiuos žmones pakviesti dirbti į įvairias idėjų kalves, taip pat politinių, ekonominių ir socialinių tyrimų institutus, su šalies saugumu susijusias organizacijas.
„Didelę patirtį sukaupę Lietuvos pareigūnai taip pat galėtų dirbti patarėjais įvairiose valstybės institucijose arba patariančiosiose ekspertų organizacijose, kurios didžiausią dėmesį skirtų visuomenės, vidaus ir išorės saugumo klausimams spręsti. Neabejoju, kad jie ir toliau būtų naudingi valstybei“, – įsitikinęs Alytaus miesto vadovas.
Skeptikams, manantiems, kad nė vienas asmuo, baigęs tarnybą karjeros aukštumose, neturėtų tikėtis iš valstybės gauti savotiško parašiuto, V. Grigaravičius atkerta, jog civiliai retai susimąsto, kaip dažnai pareigūnams tenka susidurti su grėsme gyvybei, užtikrinant kitų piliečių saugumą: „Pavyzdžiui, kriminalistai neretai rizikuoja savo gyvybe. Tiek tirdami nusikaltimą, tiek jį išaiškinę jie gali sulaukti nusikaltėlių keršto. Pasirūpinti tokiais pareigūnais, net ir baigusiais tarnybą, yra valstybės garbės reikalas.“
Buvusiam šalies policijos vadovui pritarė ir V. Banel. Tačiau profesinių sąjungų atstovas įsitikinęs, kad sistemą reikia kurti ne dirbtinai, o atsižvelgti į valstybės poreikius ir netaikyti jokių nuolaidų prasižengusiems bei pasitikėjimą praradusiems darbuotojams. Statutiniai pareigūnai, kaip ir iki šiol, galėtų būti įdarbinti patarėjais vos keliose ministerijose (Vidaus reikalų, Krašto apsaugos), Vyriausybės vadovo komandoje, prezidentūroje.
„Net ir praplėtus patarėjų korpuso sąrašą, visiems vietos neatsiras. Akivaizdu, kad visiems nebus padėta minkšta pagalvė“, – kalbėjo pašnekovas.
Kai kurie į atsargą pasitraukę pareigūnai patys imasi iniciatyvos. Tarnybą baigę atsargos karininkai prieš pusantrų metų įsteigė Pulkininkų asociaciją, kuri pataria valstybės institucijoms, politinėms partijoms ir taip „prisideda prie šalies nacionalinio saugumo ir gynybos stiprinimo“.
Asociacijai vadovaujantis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius, buvęs Karo akademijos viršininkas, taip pat ragina politikus pasinaudoti statutinių pareigūnų sukauptomis žiniomis ir patirtimi.
„Pirmiausia, tokie žmonės turi lyderio savybių, komandinio darbo patirties, yra atsakingi. Be to, jie nuolat tikrinami dėl darbo su slaptais dokumentais, vadinasi, jie yra patikimi. Valstybė turėtų pamąstyti, ar verta taip švaistyti žmogiškuosius išteklius, į kuriuos pati tiek daug investavo.“
IQ pašnekovai neabejojo, kad bene didžiausia tokio abejingumo grėsmė kyla dėl valstybės paslapčių ir kitos vertingos informacijos.
V. Grigaravičius prisiminė atvejį, kai „į gatvę išleistas“ vienas aukšto rango Lietuvos kariuomenės karininkas po kurio laiko įsidarbino rusų kapitalo įmonėje: „Nenormalu, kai generolas, žinantis daugybę valstybės ir NATO paslapčių, dirba bendrovėje, kuri siejama net su Rusijos specialiųjų tarnybų atstovais. Neatskleisti tų paslapčių yra žmogaus garbės reikalas, bet pripažinkime, kad valstybė susiduria su didele rizika.“
Vienas Pulkininkų asociacijos narių, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina taip pat pripažino, kad priešiškų šalių akiratin patenka pareigūnai, kuriems valstybės paslaptys lieka jų sąžinės ir garbės reikalas: „Kiekvienas žmogus gali suklysti, bet valstybė šiuo klausimu klysti negali.“
Toks atsainus požiūris gali labai lengvai sužlugdyti ir įvairių valstybės institucijų pastangas atliekant rezonansinius tyrimus. Žinomas ne vienas atvejis, kai aukšto lygio pareigūnai priviliojami į privačiąsias įmones ir joms, kilus ginčų su valstybės institucijomis, padeda gintis teismuose. Lietuvoje jau niekas nebesistebi, kad buvę prokurorai, policijos pareigūnai tampa puikiais privačiojo verslo advokatais, o valstybė, užuot telkusi sąjungininkus, kasmet įgyja vis daugiau rimtų oponentų.
Juozas Gaudutis, STT vadovas 1997–1999 m., grįžo dirbti į savo įkurtą advokatų kontorą.
Kazys Pėdnyčia, generalinis prokuroras 1997–2000 m., įkūrė advokatų kontorą.
Valentinas Junokas, STT viršininkas 1999–2004 m., advokatavo, dėstė Mykolo Romerio universitete.
Arvydas Pocius, Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius 2004–2007 m., tapo advokatų kontoros „Židonis, Pocius ir partneriai LAW GROUP“ advokatu.
Artūras Paulauskas, generalinis prokuroras 1987–1995 m., tapo įpėdinio pavaduotoju.
Jurgis Jurgelis, VSD vadovas 1993–1998 m., liko dirbti įpėdinio patarėju.
Jonas Andriškevičius, Lietuvos kariuomenės vadas 1993–1999 m., gavo Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos viršininko pareigas.
Povilas Malakauskas, STT direktorius 2004–2007 m., VSD vadovas 2007–2009 m., po to patarinėjo policijos generaliniam komisarui.
Darius Valys, generalinis prokuroras 2010–2015 m., liko dirbti Generalinėje prokuratūroje.
Vladimiras Nikitinas, generalinis prokuroras 1995–1997 m., tapo apylinkės teismo teisėju.
Antanas Klimavičius, generalinis prokuroras 2000–2005 m., paskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.
Algimantas Valantinas, generalinis prokuroras 2005–2010 m., įsidarbino apylinkės teismo teisėju.
Romasis Vaitiekūnas, policijos vyriausiasis komisaras 1991–1992 m., ėjo vidaus reikalų ministro pareigas.
Žymantas Pacevičius, STT direktorius 2007–2012 m., tapo vidaus reikalų viceministru.
Saulius Skvernelis, policijos generalinis komisaras 2011–2014 m., užėmė vidaus reikalų ministro postą.
Mečys Laurinkus, VSD vadovas 1998–2004 m., paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijos Karalystėje.
Arvydas Pocius, Lietuvos kariuomenės vadas 2009–2014 m., tapo Lietuvos ambasadoriumi Rumunijoje.
Jonas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenės vadas 1999–2004 m.
Gediminas Grina, VSD direktorius 2010–2015 m.
Petras Liubertas, policijos generalinis komisaras 1991–1994 m., įkūrė vieną pirmųjų privačių saugos tarnybų.
Visvaldas Račkauskas, policijos generalinis komisaras 1999–2000 m., pakviestas dirbti į komercinį banką.
Vytautas Grigaravičius, policijos generalinis komisaras 2001–2007 m., tapo verslo konsultavimo bendrovės direktoriumi.
Valdas Tutkus, Lietuvos kariuomenės vadas 2004–2009 m., užėmė vienos transporto ir logistikos bendrovės vadovo postą.
Vizgirdas Telyčėnas, policijos generalinis komisaras 2008–2011 m., įsidarbino valstybės valdomoje energetikos bendrovėje.
Ramutis Jancevičius, Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 1997–2016 m., tapo vieno didžiausių verslo koncernų rizikos valdymo vadovu.
