Kalinių darbo spiningas su peiliu. Plienas, organinis stiklas, bakelitas. 1971–1980 m. Pirktas grupės „Antikvariatas / Sendaikčiai“ aukcione 2017 m. gruodį. Laimėtojo suma – 45 eurai.

Spiningas iš kalėjimo

Spiningas iš kalėjimo

Tokiam radiniui aukcione Ernestas Parulskis negali atsispirti.

Galiausiai su rubrikos pavadinimu viskas susidėliojo dailiai – nuo dešimties iki dvidešimties metų senumo daiktas yra sendaiktis, senesnis nei šimto metų – antikvarinis. Žurnalo rubriką pavadinus „Sendaikčių nuotykiais“, lyg ir tektų rašyti beletrizuotus atsiminimus, „Antikvariato nuotykiai“ prašytųsi edukacinių tekstų paaugliams, o štai „Vintažo nuotykiai“ (maždaug 50-ies metų senumo daiktai) tai ir reiškia – pasakojimus apie savo patirtis perkant ar šiaip kaip nors gaunant beveik kolekcionuotinus artefaktus su istorijomis.

Galima atsargiai teigti, kad Lietuvos vintažo rinka (ir pasakojimų apie ją rinka) tik prieš kelerius metus pradėjo transformuotis iš nišinės į lokaliai globalią. Anksčiau joje dalyvavo tik kolekcionieriai ir keliolika diletantų, besitrainiojančių šeštadieniais šalia Profsąjungų rūmų turgelio (jis jau padalytas pusiau ir perkeltas kitur), o šiandien vien Vilniuje yra keturi daugiau ar mažiau kokybiški blusturgiai, feisbuko grupėje „Antikvariatas ir sendaikčiai“ daiktus perka, parduoda ar žiūrinėja beveik 27 tūkst. žmonių, o praėjusių metų vasarą debiutavęs žurnalas „Vintažo ženklai“ pradėjo entuziastams kalbėti apie daiktų kainas, kariauti (šventas karas!) su prietarais, kad bloga antikvarinių daiktų energija, ir „Provanso“ stiliumi bei šlifuoti veiklos terminologiją – pavyzdžiui, paaiškina žodžio „retro“ vartojimą. Jau minėtoje feisbuko grupėje radau skelbimą, kuriame stiliaus medžiotojas nori nusipirkti „geros būklės japonišką retro kasetinę magnetolą“. Supratus skelbimą tiesiogiai, ieškotojas galiausiai įsigytų ne geidžiamą vintažinį aštuntojo dešimtmečio gaminį, o šiuolaikinį, senovę imituojantį produktą.

Na, o man, vieną vakarą pamačius neįtikėtino loto aprašymą, autentiškumo garantija tapo visiškai nebesvarbi dėl dviejų priežasčių. Pirmosios kilmė beletristinė – ar gali patyręs detektyvų skaitytojas (aš apie save) atsilaikyti nenusipirkęs kriminalinės dramos, istorijos ir intrigos eksponato – puikios būklės, kaip teigė aukcione pardavėjas, sovietmečio kalinių darbo spiningo su peiliu? Ne, negali atsilaikyti.

Tiesiog jaučiu, kaip kažkuris dar nieko nenutuokiantis menotyros, istorijos ar antropologijos bakalauras po trejų metų nuspręs rašyti magistro darbą apie kalėjimo meną sovietiniais laikais.

Antroji priežastis racionalesnė – apysenis lokalių autsaiderių rankų darbo dizainas kaip tik dabar tampa įdomia, kolekcionuotina ir tyrimo verta medžiaga. Tiesiog jaučiu, kaip kažkuris dar nieko nenutuokiantis menotyros, istorijos ar antropologijos bakalauras po trejų metų nuspręs rašyti magistro darbą apie kalėjimo meną sovietiniais laikais. Kaip tai jau gerą pusamžį daro menotyrininkai ir istorikai Vakaruose, ypač – Amerikoje. Ten, žinoma, daugiau akcentuojamas valkatų meno (Tramp Art) reiškinys, atsiradęs XIX a. viduryje ir pasibaigęs XX a. penktajame dešimtmetyje. Hobos, benamiai padieniai darbininkai, stebėtinai vienodu stiliumi drožinėjo dėžutes, rėmelius, kėdes, gamino net ir stambesnius baldus, arba, sėdėdami prekiniame vagone, šlifuodavo minkšto metalo monetas ir taip sukurdavo naujus bareljefus (Hobo nickel). Sovietų Sąjungoje tokio meno negalėjo atsirasti – visi valkatos būdavo mikliai sugaudomi ir patekdavo į priverstinio darbo kolonijas, tad toje šalyje valkatiškas kūrybinis potencialas būdavo patenkinamas ne drožinėjant medžio gabalus kišeniniais peiliukais, o gana neblogai įrengtose dirbtuvėse.

Hipotetiniam magistro darbo apie dailiuosius amatus sovietiniuose kalėjimuose rašytojui net galėčiau mestelėti kelias galimo tyrimo gaires. Pirmiausia vertėtų išnagrinėti sovietinėse kalinimo įstaigose pagamintų rankdarbių stilistines ypatybes ir, tai ypač įdomu, stilistines bendrybes. Šioje vietoje tyrėjas pamatytų, kad nuo septintojo dešimtmečio rankdarbiuose pradėjo dominuoti spalvoti metalai, organinis stiklas, kelių spalvų plastikas, dažniausiai – bakelitas ir folijos. Medžiagos lėmė ir gaminių asortimentą – poliruotu plastiku kaliniai dekoruodavo įvairius smulkius buities įnagius: rašiklius, kandiklius, iššokančias šukas, veidrodėlius. Jų dydį lėmė logistika – amžininkai pasakoja, kad apsikeitimas gėrybėmis vykdavo maždaug šitaip: šalia kolonijų ir lagerių gyvenantys nuotykių ir naudos ieškantys paaugliai į darbines pirštines įdėdavo gabalinės arbatos, cigarečių ir karamelių, permesdavo į zonos teritoriją, o kaliniai atgal išmesdavo savo dirbinius.

Akivaizdu, kad mano trofėjus – nemenkas spiningas (su peiliu!) – į darbinę pirštinę nebūtų tilpęs, todėl tyrėjui tektų pasidomėti, kaip kalėjimuose organizuota dovanų pramonė, nes spiningas buvo akivaizdžiai pagamintas pagal neaukšto rango viršininko užsakymą ir padovanotas gimtadienio proga kokiam nors bičiuliui. Šis maždaug 1975 m. gautos dovanos pagal paskirtį nenaudojo, saugojo spiningą kur nors sandėliuke ar spintelėje tarp koridoriaus ir virtuvės (tose blokinių namų spintelėse guli daug būsimų aukcionų sensacijų), kol anūkas nunešė jį į blusturgį, o ten daiktą pamatęs tarpininkas nedelsiant nusprendė, kad tokia retenybė aukcione tikrai turės paklausą. Ir, kaip matote, nesuklydo.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite