Kontaktai

Šio kūrinio autorius, pasivadinęs Mr Papillon, iš Prancūzijos išdailino svečių namų sieną už suteiktą nakvynę. (Laimos Druknerytės nuotr.)

Spalvų rojus Čilėje

Piešiniai ant sienų gali ne darkyti, o puošti miestą ir netgi paversti jį gyvu šiuolaikinio gatvės meno muziejumi. Tokius įspūdžius iš vieno garsiausių Čilės miestų parsivežė Laima Druknerytė.

Profesionali fotografė prisipažįsta nebegalinti atsispirti Pietų Amerikos traukai. Pernai aplankiusi Argentiną, kur praleido daugiau kaip mėnesį, šiemet L. Druknerytė suplanavo 50-ies dienų atostogas Čilėje. Visą mėnesį ji keliavo po šalį automobiliu, ant kurio stogo atsirado vietos palapinei, ir žavėjosi gamtos bei kultūros kontrastais, o dar dvi savaites paskyrė urbanistiniams atradimams, iš kurių ryškiausias visomis prasmėmis tapo Valparaisas.

Ant 41 kalvos įsikūrusio miesto pavadinimas ispaniškai reiškia „rojaus slėnį“. Tačiau vargu ar pats rojus toks spalvingas kaip šis uostamiestis, kurio unikalios architektūros senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Kadaise, Jungtinėse Valstijose kilus aukso karštinei, Valparaisas buvo svarbus laivybos maršruto, jungiančio Atlanto ir Ramųjį vandenynus, taškas. Tačiau staiga prasidėjęs klestėjimo laikotarpis, atidarius Panamos kanalą, taip pat staiga ir baigėsi, o uosto įtaka gerokai sumenko.

„Šį miestą tebegaubia praeities šlovės aura, bet dar labiau jį garsina gatvės menas. Grafičių atsirado diktatoriaus Augusto Pinocheto laikais, kai visuomenė ieškojo būdų, kaip išreikšti pilietinę poziciją išvengiant cenzūros“, – kelionės įspūdžiais dalijosi L. Druknerytė.

Man Valparaisas – tai gyvas šiuolaikinio meno muziejus po atviru dangumi.

Demokratiniu keliu pasukusioje šalyje ir šiandien vis dar galima rasti ant sienų paliktų manifestų: nuo politikos iki socialinių temų, pavyzdžiui, raginimų valstybei pasirūpinti nemokamomis mokslo ar sveikatos priežiūros paslaugomis. Pasikeitus politinei padėčiai, transformavosi ir grafičiai. Tradiciškai jie laikomi vandalizmo apraiška, tačiau Valparaisas garsėja ne primityviomis terlionėmis ant sienų, o aukščiausio lygio gatvės menu.

Įspūdingo dydžio piešinius, kartais dengiančius net visą 9 aukštų daugiabučio sieną, čia kuria ir savamoksliai entuziastai, ir tarptautinį pripažinimą pelnę menininkai. Pastaruosius dažnai samdo viešbučių, svečių namų, restoranų ar kavinių bei kitų įstaigų savininkai. Dauguma dailininkų išsiskiria ne tik piešimo stiliumi, bet ir darbų forma bei turiniu. Kai kurių grafičio virtuozų iš Čilės darbus galima pamatyti kitose šalyse.

„Man Valparaisas – tai gyvas šiuolaikinio meno muziejus po atviru dangumi. Piešiniai ant pastatų čia nuolat keičiasi. Sugrįžus vos po trijų mėnesių galima rasti visai kitų gatvės meno šedevrų, o senųjų – nė ženklo“, – sakė fotografė.

Valparaisas pulsuoja ne tik dinamiška meno dvasia, bet ir jaunatviška energija: čia veikia daug universitetų, gyvena nemažai jaunų šeimų. Dar vieną, gana siurrealistišką, miesto įspūdį kuria šalia besidriekiantis Ramusis vandenynas ir puikiai prie urbanistinės aplinkos prisitaikiusi gyvūnija, tokia neįprasta mūsų, europiečių, akims. Kaip ir vietos gyventojų išsaugota harmonija su gamta, kurią, kaip pastebėjo L. Druknerytė, atkartoja gatvės menas.