Šokti su meile

Natalija Osipova ir Sergejus Poluninas, ko gero, aistringiausi partneriai baleto scenoje. Jų santykius stebi rašytoja ir laidų vedėja Sarah Crompton.

Netrukus po pirmojo N. Osipovos ir S. Polunino šokio mudvi su Natalija susitikome Karališkosios operos užkulisiuose. Iš Milano, kur ši šokėjų pora pasirodė spektaklyje „Žizel“, iki Londono atsklido gandas, kad scenoje jųdviejų įkūnyta meilė nė kiek nesuvaidinta. Tai išgirdusi, N. Osipova tik nusišypsojo. Tačiau ji nepaliaudama kalbėjo apie tai, kaip nuostabu šokti su Sergejumi.

„Skirtingi partneriai – lyg skirtingi gyvenimai. Keičiantis scenos partneriams, kinta ir paties šokėjo charakteris. Viskas pasikeitė jau pirmąsyk šokant su Sergejumi. Niekada anksčiau man neteko taip atlikti Žizel vaidmens, – pasakoja ji. – Iš jo sklinda visai kitoks energijos srautas. Dažnai scenoje jaučiuosi kaip vadovė, žinau, ką darau ir kur einu. Vadovauju šokiui. Galbūt taip neturėtų būti, bet taip yra. Su Sergejumi viskas kitaip: scenoje jis elgiasi labai natūraliai, todėl leidausi jo vedama.“

S. Poluninui pažintis su N. Osipova irgi tapo nauja patirtimi. „Pirmąsyk man rūpėjo žmogus. Toks jausmas užplūdo visai natūraliai. Ir dėl to natūralumo buvo lengva šokti, – vėliau prisipažino jis. – Stebėjau, kur ji stato pėdas, ir stengiausi, kad viskas vyktų sklandžiai. Anksčiau gyvenau užsidaręs savo pasaulyje. Ši permaina maloni, nes, kai kas nors rūpi, atsiranda tikslas. Antraip tiesiog lipi ant scenos ir kažką darai, bet neįsijauti. Manau, žiūrovai tai pastebi. Taip pat kaip vienas šokėjas žvelgia į kitą. Ant scenos apsinuogini. Visi mato, kas esi.“

Šokėjai dažnai tampa partneriais ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Baletas toks aistringas, kad jo pasaulyje neišvengiamai mezgasi artimesni tarpusavio santykiai: buvę Anglijos nacionalinio baleto šokėjai Thomas Eduras ir Agnes Oaks, 2013 m. iš Karališkojo baleto drauge pasitraukę Alina Cojocaru ir Johanas Kobborgas, Amerikos baleto teatro atlikėjai Ethanas Stiefelis ir Gillian Murphy, Niujorko baleto šokėjai Tiler Peck ir Robertas Fairchildas. Kartais profesinė partnerystė trunka ilgiau nei romantiški santykiai. Pavyzdžiui, Marianela Nuñez ir Thiago Soaresas net nutraukę santuoką toliau šoka Karališkajame balete. Iširus N. Osipovos ir jos buvusio mylimojo Ivano Vasiljevo santykiams, pora dar ilgai drauge kūrė vaidmenis. Vėliau jis susituokė su kita Maskvos didžiojo teatro balerina Marija Vinogradova.

N. Osipovos ir S. Polunino partnerystė žavi tuo, kad abu yra itin ryškios šokio pasaulio žvaigždės, o jų meilė glaudžiai susijusi su menu. Į jų pasirodymus plūsta minios žiūrovų, kurie tikisi pažvelgti ir šokėjams į sielas.

Perprasti tas širdžių gelmes nelengva, nes N. Osipova ir S. Poluninas – itin skirtingo temperamento. Nevienodi buvo ir jų karjeros keliai. 2012 m. atsukęs nugarą Karališkajam baletui, Sergejus jau garsėjo blogo berniuko reputacija. Jis paliko trupę, prie kurios prisijungė būdamas 13-os, ir paniekino įspūdingą talentą, dėl kurio sulaukęs vos 19-os tapo pagrindiniu šokėju – jauniausiu per visą Karališkojo baleto istoriją. Atlikėjas neslėpė, kad vaidindavo prisiuostęs kokaino, o rytais verkdavo. Užplūdusias emocijas, kaip pats sako, išrėkė per kūną išmarginusias tatuiruotes.

Galerija

Mums susitikus, S. Poluninas labiau priminė ėriuką, o ne maištininką. Nesunku išsyk pastebėti jo švelnumą ir nerimą. Akivaizdu, kad šokėjas nelinkęs aukštinti savojo talento, kuris menininką ne tik išgarsino visame pasaulyje, bet ir uždarė į narvą. Naujame filme „Baleto šokėjas“ („Dancer“) pasakojamas S. Polunino kelias nuo gimtosios Ukrainos iki tarptautinės šlovės, ir juostoje genialusis menininkas pareiškė: „Aš nepasirinkau baleto. Tai buvo mano mamos sprendimas.“

Profesinį kelią tebelydintis dviprasmiškas jausmas galėtų paaiškinti, kodėl 2015 m. susipažinęs su N. Osipova vyras kategoriškai pareiškė šoksiantis tik su ja. „Baletas manęs nežavi tiek, kad būčiau scenoje vien dėl jo. Man daug svarbiau šokti su Natalija. Tai malonu, nes su jausmais kitam žmogui atsiranda ir tikslas.“

N. Osipova, regis, yra visai iš kito pasaulio. Aukštai susirišusi ilgus juodus plaukus ji gali pasirodyti griežta ir užsisklendusi. Atstumą pabrėžia dar ir tai, kad, nors šešerius metus praleido JAV ir Jungtinėje Karalystėje, šokėja vis dar renkasi kalbėti padedama vertėjo. Bet juokdamasi pašnekovė atrodo lyg mergaitė, mėgdžiojanti suaugusiuosius ir gyvai pliurpianti rusų kalba.

Akivaizdu, kad ji myli S. Poluniną: „Jis labai nuoširdus. Manau, kad galiu visada juo pasitikėti, pasikliauti bet kurioje situacijoje. Jis stiprus ir charizmatiškas, bet kaip vyras – švelnus ir malonus. Niekas anksčiau su manimi taip nesielgė.“

Rengiant tokią sudėtingą programą, neišvengiamai kyla įtampa. Kartais šokėjai pakelia balsus, ima pyktis.

Natalija dievina ir šokį. „Negaliu gyventi be baleto“, – pareiškia ji. Atlikėja pasitraukė iš Maskvos didžiojo teatro ir 2013 m. balandį debiutavo Karališkajame balete (prieš tai trumpai šoko Michailovskio ir Amerikos baleto teatre). Ambicijų N. Osipovai netrūksta: „Mėgstu savo darbą ir susitelkiu į tai, ką darau. Sergejus, ko gero, talentingiausias žmogus baleto pasaulyje. O man siekiant sėkmės tenka gerokai pasistengti.“

Šis ryškus požiūrių skirtumas tampa dar akivaizdesnis stebint, kaip pora ruošia jai sukurtą Londone įsikūrusio „Sadler’s Wells“ teatro prodiusuojamą šiuolaikinio šokio programą, su kuria jiedu gastroliuoja po pasaulį. Choreografo Russello Maliphanto studijoje išvystu instinktyvią sinergiją: du kūnai sukasi nuostabių sukinių verpete ir mėgaujasi įspūdingu vienas kito meistriškumu, greičiu bei lengvumu. Repeticijai vadovauja N. Osipova. Ji iš visų jėgų stengiasi priversti klasikiniam šokiui ištreniruotą kūną prisitaikyti prie modernios šiuolaikinio meno choreografijos reikalavimų, o S. Poluninas išsitiesia lyg katinas arba atlieka grakštų šuolį.

Po dienos kitoje studijoje stebiu, kaip jie su Arthuru Pita repetuoja nedidelį pasakojamąjį baletą apie pasmerktus įsimylėjėlius, skambant senos amerikiečių merginų popgrupės „The Shangri-Las“ dainoms. S. Poluninas mėgaudamasis kartoja XX a. šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius judesius, krato plaukus ir laižo pirštus, bet tik retomis akimirkomis atrodo, kad šoktų visa širdimi. N. Osipova susitelkusi ir įsitempusi. Kol partneris ilsisi išsitiesęs ant grindų, ji gilinasi į dainų tekstus arba gludina kurį nors žingsnelį. „Mes labai skirtingi, – ištaria S. Poluninas. – Neįtikėtinai skirtingi visomis prasmėmis.“

Rengiant tokią sudėtingą programą, neišvengiamai kyla įtampa. Kartais šokėjai pakelia balsus, ima pyktis. „Žinoma, kad dažnai riejamės, nes abu greitai užsiplieskiame, – aiškina N. Osipova. – Kadangi mūsų požiūriai į darbą skiriasi, sunku sutarti.“

S. Poluninui taip pat nelengva prisitaikyti prie naujo šokio stiliaus. „Vis dar sudėtinga dirbti kartu. Įtampos niekada netrūksta, bet, jei pažįsti žmogų, geriau supranti, ką jis daro. Šokti klasiką mudviem lengva. Daug didesnis iššūkis – šiuolaikinis šokis. Tuomet ir kyla sunkumų. Šokti malonu, bet kūnas jaučia padarinius. Atsiranda daugiau progų suklysti: sykiais šokėjai netyčia susiduria, o kartais pats šokis atima daug energijos.“

Programa „Polunino projektas“ („Project Polunin“), kurią jis kūrė kovo mėnesio pasirodymui „Sadler’s Wells“ teatre, gerokai labiau klasikinė ir leidžia atskleisti stipriąsias šokėjo puses. N. Osipova taip pat dalyvauja šiame projekte, bet jai tenka derinti įsipareigojimus partneriui su ištikimybe Karališkajam baletui, kuriame ji balandį vaidino Kennetho MacMillano „Majerlinge“ („Mayerling“). Be to, pora nuolat pasirodo kaip kviestinės žvaigždės klasikiniuose baleto pastatymuose Italijoje, Rusijoje ir Vokietijoje. Vis dėlto Jungtinės Karalystės tradiciniame balete jie kartu dar nešoko. Vaizdo įrašai „YouTube“ svetainėje yra lyg S. Polunino ir N. Osipovos santykių atgarsiai: balete „Žizel“ ji prisiglaudžia veidu jam prie kaklo, o jis be galo švelniai ištiesia partnerei ranką.

Atlikėjų susitikimas užpildė tam tikras spragas kiekvieno jų profesiniame kelyje. „Šokdama su juo jaučiuosi ypatingai, – atvirauja N. Osipova. – Drauge keistai ir nuostabiai.“ Tačiau tai ne viskas. Porai tenka prisitaikyti prie negailestingų baleto taisyklių: nors jie dalijasi būstu Londone, norėdami dažniau matytis, privalo ieškoti galimybių šokti kartu. „Jeigu norime gyventi drauge, privalome drauge ir dirbti“, – sako Natalija.

Toks partnerės atsidavimas žavi Sergejų. „Ji mane įkvepia. Stebiuosi Natalijos žiniomis apie šokį. Gaunu iš jos labai daug informacijos.“ Tačiau S. Poluninas taip pat neslepia, kad praėjusių metų pabaigoje scenai skyrė tik „25 procentus“ dėmesio: daug laiko atėmė filmas apie karjerą ir šokėjo įkurta organizacija „Project Polunin“. Pastaroji, kaip jis tikisi, turėtų padėti keisti baleto verslo principus.

Ukrainietis siekia sukurti platformą, per kurią šokėjai, operos solistai, aktoriai ir kiti atlikėjai galėtų susirasti teisininkus bei vadybininkus ir kuri leistų išsilaisvinus iš kurio nors vieno teatro pančių dirbti su kitų sričių menininkais. Tai ambicingas planas, bet jis įkvepia nenustygstančią šokėjo sielą. „Mano nuomone, baletas užstrigęs, o drama ir opera žengia tolyn. Jų pavyzdžiu turi sekti ir baletas. Išsaugoti klasiką svarbu, bet turime pasitelkti ir naujovių.“

Filmo „Baleto šokėjas“ kulminacija tapęs aistringas pasirodymas pagal airių atlikėjo Hozier kompoziciją „Take Me to Church“, kurį pastatė Sergejaus draugas Jade’as Hale’as-Christofi ir nufilmavo fotografas Davidas LaChapelle, „YouTube“ svetainėje jau peržiūrėtas beveik 19 mln. kartų. Filmuojant šį įrašą S. Poluninas buvo beveik apsisprendęs palikti sceną. Tačiau, šalia atsiradus N. Osipovai, jis pasirengęs tęsti kelionę ir siekti svajonių.

Šįmet filmas „Baleto šokėjas“ pristatytas 32 šalyse, taip pat Lietuvoje.