Kontaktai

Skulptūros pagal Kernagį

Per penkerius metus nuo Vytauto Kernagio mirties Vilniuje ir Nidoje atsirado dvi skulptūros – viešosios erdvės inkliuzai, sostinei ir kurortui suteikę kernagiškos dvasios.

2007-ieji, kovas. Šeškinėje, vienos įrašų studijos fojė, susitinkame su maestro pakalbėti apie Vilnių – tą, kuriame tilpo jo Brodas, jo Dainos teatras, kabaretas „Tarp girnų“, ir tą, kuriame dabar auga jo anūkai. Viskas kaip įprastai: subtili pašnekovo ironija ir autoironija, pro akinius metamas tiriantis žvilgsnis ir už tradicinius klausimus kur kas įdomesni atsakymai.

Besibaigiant pokalbiui pasirodo leidinio fotografas. V. Kernagio veidas nušvinta šypsena, kokia būna susitikus seniai nematytą bičiulį: „Viktor!“ „Vytai!“ – nudžiunga ir fotografas Viktoras Kapočius. Fotosesija trunka trumpai, senų pažįstamų pašnekesys – šiek tiek ilgiau. Daugiau pabendrauti nėra kada: V. Kernagio laukia darbai studijoje. Atsisveikindamas juokais prigrasina: tegul kalbos stilistės jo frazę „Vilnius man yra kaip „rolling stones“ palieka būtent tokią, kokia yra. Aišku, nepaliko.

2008-ieji, kovas. Pirmajame dienraščio puslapyje – ta pati, prieš metus V. Kapočiaus daryta maestro nuotrauka. Išblukęs džinsinis švarkas, kuprinė ant peties, po sportine kepure su snapeliu – iki skausmo pažįstamas veidas. Tik nebėra nei nuotraukos autoriaus, nei pašnekovo. V. Kapočius, žiauriai sumuštas į jo butą įsiveržusių plėšikų, mirė 2007-ųjų gruodį. Tuo metu V. Kernagis jau intensyviai kovojo už gyvenimą, tačiau lapkritį, po dviejų chemoterapijos kursų, pats sudalyvavo jo iniciatyva Kaune atidengiant skulptūrą estrados solistui Danieliui Dolskiui. Pastarojo dainas kartu su Algiu Ramonu įkurtame ansamblyje „Stipri grupė iš pašaukimo“ V. Kernagis dainuodavo dar studijų metais. O tąkart Kaune kalbėdamas apie D. Dolskio atminimo įamžinimą jis pasakė, kad artistą reikia mylėti ir gerbti šiandien, dabar, ne po jo mirties.

Anoj pasaulio pusėj –
danguj man davė butą,
po Blinstrubiškės ąžuolu –
du sieksniu pievos.*

Ar visada tą publikos meilę jautė V. Kernagis? „Manau, kad taip. Jis ir pats labai mylėjo žmones. Man tai buvo vienas gražiausių jo bruožų“, – šypteli menininko našlė Dalia Kernagienė.

Pokalbio ją pakvietusi į „Neringos“ restoraną nežinojau, kad būtent jame po vyro laidotuvių vyko gedulingi pietūs. Čia tą pačią dieną draugams kilo mintis steigti Vytauto Kernagio fondą ir įamžinti artisto atminimą suoliuku Gedimino prospekte.

Bet pirmiau menininkui skirta skulptūra atsirado Nidoje. D. Kernagienė patikslina, kad iš tiesų paminklas skirtas Benui – kultiniam personažui iš Algirdo Aramino filmo „Maža išpažintis“. Tiksliau tariant, ji dedikuota Kernagiui-Benui. Pats maestro labiau buvo siejamas su Palanga. Čia jo šeima turėjo butą, kurį žmona juokais vadindavo Kernagio viešbučiu. Čia vyko jo koncertai „Anapilyje“, po jų – vakarojimai su draugais, Palangos festivaliai Vasaros estradoje, galų gale grybavimas, važinėjimas dviračiu. Tačiau, be abejo, V. Kernagio pavardė neatsiejama ir nuo Nidos festivalio. Būtent jo organizatoriai sumanė, kad artistą šiame kurorte reikėtų įamžinti skulptūra.

Darbo ėmėsi Romas Kvintas – skulptorius, dar turbūt iš studentiškų laikų pažinojęs V. Kernagį. Artimi draugai jie nebuvo, tačiau retsykiais jausdavo poreikį susitikti. „Mums paprasčiausiai buvo smagu pabendrauti. Susikaupia tam tikras bagažas, ima slėgti, reikia su kuo nors pabūti – ir susitinki“, – tarsteli R. Kvintas. Bendravimas nenutrūko ir artistui sergant, juolab kad atsirado bendrų kūrybinių veiklų. Skulptorius prisimena, kad sumanymui pastatyti D. Dolskio skulptūrą lyg ir niekas tikslingai netrukdė, tačiau V. Kernagiui – vienam iš iniciatorių – teko praminti daug kelių, kad tai taptų tikrove. Procesas buvo nelengvas, bet turėjo ir šviesiąją pusę: R. Kvintas, V. Kernagis, Rimantas Bagdzevičius ir šviesios atminties Janina Miščiukaitė kartu vis važiuodavo į Kauną derinti projekto detalių. Skulptoriui tos kelionės įsiminė kaip smagus pasibuvimas drauge. Liga? Apie ją V. Kernagis beveik nekalbėdavo, nebent retkarčiais užsimindavo: „Na va, man lyg ir geriau.“

Tuo metu maestro ne tik mynė kelius skulptūrai atsirasti, režisavo atidengimo renginį, bet ir pozavo R. Kvintui: D. Dolskio figūroje atkartotos išraiškingos jo rankos. „Aš apžiūrėjau tą skulptūrą – ten net Vyto nagų forma, tai tikrai jo rankos, išraiška. Ir man tai labai gražu“, – šypteli D. Kernagienė.

O kas buvo gražu pačiam V. Kernagiui? Skulptūros jaukumas, artimumas, jos buvimas ne ant postamento, bet čia pat, tarp žmonių. Kad būtų galima prieiti, paliesti, savotiškai pasišnekėti. Lygiai tas pačias savybes vardija ir R. Kvintas, kalbėdamas jau apie V. Kernagiui skirtą savo kūrinį. Skulptorius norėjo ne atitolinti jį nuo žmonių, bet priartinti, kad būtų galima pabūti, prisėsti šalia ir pabendrauti.

Laikotarpis, kai čia pat, antrajame namų aukšte esančiose dirbtuvėse, vis labiau ryškėjo neseniai mirusio bičiulio bruožai, skulptoriui ir jo namiškiams nebuvo paprastas. „Ateinu ryte dirbti, žiūriu, sėdi jis. Kuo toliau, tuo tikresnis. – Labas. – Labas“, – prisimena R. Kvintas. V. Kernagio artimiesiems pradinį lipdinį skulptorius parodė jau beveik užbaigtą. Jį pamačiusi D. Kernagienė šiek tiek pasiginčijo su R. Kvintu. Nuo vyro mirties nebuvo prabėgę net metai, tad, kaip pati šiandien sako, į visa, kas susiję su juo, jo atminimu, reaguodavusi keistai. „Atėjau ir iš karto pasakiau: jo ausis buvo ne tokia. Ir nosis ne su tokia kuprele. Tada tiesiog negalėjau kitaip, kalbėjo emocijos“, – teigia artisto našlė.

Jos įsivaizduojamas Kernagis-Benas skyrėsi nuo to, kurį pavaizdavo R. Kvintas. Skulptoriui Dalia buvo perdavusi V. Kernagio nuotraukų iš vieno festivalio, kur jis užfiksuotas judantis – energingas, veržlus. Toks jis ir buvo žmonai. Skulptoriaus pavaizduotas V. Kernagis, našlės nuomone, labiau priminė tokį artistą, koks jis būtų šiandien. „Tačiau R. Kvintas matė Vytą būtent tokį. Ir tai normalu – visi mes regėjome jį kitaip. O Romas sukūrė tikrai labai gražų darbą“, – pabrėžia D. Kernagienė.

R. Kvinto skulptūra ant Nidos marių kranto apsigyveno 2009-ųjų gegužę. Tų pačių metų rudenį ji buvo perkelta kitur – į skvero gilumą, atokiau nuo pėsčiųjų ir dviratininkų tako. „Labai blogai“, – kraipo galvą autorius, kalbėdamas apie naują skulptūros vietą. Įdomiausia, kad tokį sprendimą iš esmės lėmė meno kūrinio populiarumas. Prie jo nuolat būriuodavosi žmonės – prisėsti, pasižiūrėti, nusifotografuoti. Kurorte buvo susirūpinta, kad koks gerbėjų minią aplenkti bandantis dviratininkas gali nugarmėti į Kuršių marias. Kažkam nepatiko, kad skulptūra „labai ant tako“, tad vienus praeivius traukia prisėsti ant kelių, kitus – užkišti kokį pinigą bronziniam gatvės muzikantui.

Galų gale Kernagis-Benas buvo perkraustytas į vietą, kuri vėliau oficialiai pavadinta Bardų skveru. Vieną lietingą spalio dieną maestro sūnus Vytautas Kernagis pats padarė apvalią pakylą ir čia netrukus ėmė vykti bardų koncertai. Pats pagamino ir medinį suolą, ant kurio „prisėdo“ tėvo skulptūra. Pagal pirminį R. Kvinto sumanymą suolą planuota pastatyti akmeninį. Bet, kaip dažniausiai būna, pritrūko pinigų, tad maestro laikinai buvo pasodintas ant medinio. Skulptorius viliasi, kad ateityje pavyks sėkmingiau išspręsti ne tik suolo, bet ir pačios skulptūros vietos klausimą. Artisto našlei D. Kernagienei pirmoji vieta irgi labiau patiko, tačiau tolesnes peripetijas ji atremia retoriniu klausimu: „Bet argi tai esmė?“

O ko daugiau man reikia:
gavau du sieksniu pievos.
Nei arti, nei akėti:
ateina kartais karvė
ir visa patręšia.

Klausimų, abejonių sulaukta ir prieš pusantrų metų, kai Vilniaus Gedimino prospekte atidengtas kitas atminimo ženklas – suoliukas su į jį atremta gitara. Būtent ši idėja gimė iškart po V. Kernagio laidotuvių.

Dėl skulptūros vietos negalėjo kilti jokių abejonių, ir tai skelbia suoliuko užrašas: „Šioje vietoje Brodo vaikas Vytautas Kernagis pradėjo savo kūrybinį kelią“. „Ši vieta“ – tai Brodas, jame bėgo didžioji V. Kernagio, Algimanto Puipos, Algimanto Mikutėno, Izoldos Keidošiūtės, Eugenijaus Laurinaičio ir kitų bendraminčių paauglystės dalis. Jaunasis talentas jau tada atsidurdavo dėmesio centre ant suoliuko su gitara grodamas ne tik „The Beatles“, bet ir pirmąsias savo kūrybos dainas. Po daugybės metų šitam Brodui maestro padėkos atsiimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Apskritai jo Vilniaus žemėlapis daug metų beveik nenutolo nuo Brodo: pradedant tuometine 23-iąja vidurine mokykla (dabar Simono Daukanto gimnazija), baigiant ilgai namais buvusiu butu Kaštonų gatvėje, visai prie Lukiškių aikštės. Čia ir dabar gyvena garbaus amžiaus V. Kernagio mama ir sesuo.

V. Kernagiui, o kartu ir visai 1965–1980 m. Brodo kartai skirtą memorialinį suoliuką iš pradžių buvo ketinama sukurti visiškai tokį patį, kokie stovėdavo tuometinėje Lenino aikštėje. Tačiau skulptūros autoriui Danieliui Sodeikai mintis mėgdžioti senuosius suolus nebuvo labai patraukli. Pagaliau po kelių mėnesių įtempto darbo atsirado laisvesnio stiliaus suoliukas su šalia atremta gitara. Beje, tiek D. Sodeika, tiek ir R. Kvintas instrumentus lipdė pagal originalias maestro gitaras. R. Kvintui vieną aplūžusį V. Kernagio instrumentą atnešė fotomenininkas Saulius Paukštys, gavęs jį iš paties dainininko, o D. Sodeikai autentišką gitarą paskolino artisto sūnus Vytautas.

Priešingai nei R. Kvintas, Danielius su V. Kernagiu niekuomet nebuvo pažįstami. „Aš pažinau jį iš kūrybinės pusės. Man prisiliesti įamžinant jo atminimą buvo tikrai smagu“, – sako menininkas. Po pauzės pašnekovas prisipažįsta, esą jį kiek glumino faktas, jog suoliukas jau buvo panaudotas ir Nidoje. „Tačiau aš nesilyginu su R. Kvinto darbu – jis kūrė artisto skulptūrą, o suoliukas yra tiesiog suoliukas. Man jį matyti malonu, miesto erdvės aš nesubjaurojau“, – svarsto D. Sodeika. Šis atminimo ženklas, kaip ir esantis kurorte, dar galbūt keis vietą, mat ilgainiui to gali pareikalauti Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Vis dėlto, D. Sodeikos įsitikinimu, suoliukas turėtų likti Gedimino prospekte, netoli aikštės, o keli metrai šen ar ten esmės nekeičia.

Suoliukas Gedimino prospekte. (V. Reivyčio nuotr.)

Netradicinis, rūsčių memorialų neprimenantis V. Kernagio atminimo įamžinimas prospekte buvo artimas ir D. Kernagienei. Atidengus šį paminklą jai yra tekę girdėti įvairių pasvarstymų. Kad ir tokių, kodėl suoliukas pastatytas V. Kernagiui, o ne kitam Brodo vaikui. Iš pradžių artisto vardo fondas puoselėjo idėją šaligatvio plytelėse aplink suolą surašyti V. Kernagio ir kitų Brodo vaikų vardus. Kol kas sumanymas neįgyvendintas.

O D. Kernagienė svarsto, kad toks suoliukas – tai tiesioginė invazija į dvasinę miesto atmosferą: „Atvažiavęs į kitą miestą juk iškart bandai susivokti, kokie jo kvapai, skoniai, kuo žmonės gyvena, kuriose kavinėse pietauja. Miesto dvasią kuria garsų, vaizdų fragmentai, o kartu ir tokios mažosios skulptūros. Suoliukas V. Kernagiui? Na ir kas? Tai visiška smulkmena, kaip miesto aksesuaras. Taip, jie ten rinkdavosi, ir niekas nekaltas, kad Vytas buvo galinga asmenybė. Negali pykti, kad jis, o ne kas kitas tapo to laiko simboliu. Nuomonių įvairovė būdavo ir bus. Aš dėl to neturiu jokių nuoskaudų. Vytas sakydavo, kad kiekvienas matuoja savo matu.“

Tveriu sau žemei dangų,
ramus sau gulinėju
po Blinstrubiškės ąžuolu –
senelių prieglaudoj.

Skulptūros Nidoje ir Vilniuje, memorialinė lenta ant Kaštonų gatvės namo, V. Kernagio kūrybos leidyba, artisto vardo apdovanojimas bardams… Per penkerius metus nuo maestro netekties jo vardo fondas nuveikė daugybę dalykų. Tik pastaruoju metu kiek pritilo. Nors taip tikrai nesakytų žmonės, kuriems tenka susidurti su onkologinėmis ligomis.

Pagalba sunkiai sergantiems vaikams – dabar didžiausias fondo rūpestis. Kol buvo lėšų, buvo perkami jiems reikalingi labai brangūs vaistai. Prieš trejus metus Kernagių giminaitė Daiva Kavaliauskienė inicijavo ir uoliai tęsia projektą „Gėrio menas“, skirtą vėžiu sergančių vaikų laisvalaikiui. D. Kernagienė vieną po kito vardija žinomus menininkus, kurie Santariškių klinikose su mažaisiais ligoniais kuria pasakas, piešia, dainuoja, mokosi groti, fotografuoja, rengia koncertus. Tokia veikla ir skiriamas dėmesys palaiko vaikus psichologiškai, padeda pamiršti skausmingas procedūras. „Dabar ir aš ten nueinu, nors, kai apsilankiau pirmą kartą, man dar buvo per skausminga. Jūs neįsivaizduojate, kaip tie vaikai laukia. Ir žmonės noriai į šį projektą įsitraukia. Gerų žmonių yra labai daug“, – konstatuoja D. Kernagienė.

Tą gerumą sunkiu metu pajuto ir pats V. Kernagis. Maestro jau sunkiai sirgdamas atlaikė kelias didžiules viešumo bangas. Auditorijos dėmesys, žmonių geranoriškumas buvo lyg eliksyras, palaikęs sunkiai sergantį artistą. Lapkritį surengęs teatralizuotą retro stiliaus D. Dolskio skulptūros atidengimo renginį, metų pabaigoje knygyne kelias valandas jis raitė autografus ant kompaktinių plokštelių rinkinio „Klasika“. 2008-ųjų sausį paskutinįkart padainavo koncerte prie Seimo rūmų. Svarbus įvertinimo ženklas buvo ir Nacionalinė kultūros ir meno premija, kurią pats V. Kernagis vasarį atsiėmė prezidentūroje. Tik žvelgdamas į ceremonijos įrašą artimiesiems pasakė: „O Dieve, kaip keistai aš atrodau.“

Net sunkiai sirgdamas maestro nesiskundė. Jis buvo įsitikinęs, kad tai – tik laikina būsena, su kuria, kaip ir su kitomis nesėkmėmis, būtinai susitvarkys. D. Kernagienė prisimena, kad apie savo būklę, savijautą Vytautas kalbėdavo pajuokaudamas, o susirūpinusiems gydytojams visaip stengdavosi pakelti nuotaiką.

„V. Kernagis buvo kovotojas“, – pabrėžia artisto našlė, turėdama omenyje ne tik kovą su liga. Kaip ir dažno menininko, jo gyvenime yra pasitaikę neilgų laikotarpių, kai rytais išeiti iš namų tiesiog nebūdavo kur. Vieni projektai, darbai, sumanymai baigdavosi, o naujų dar negaudavo. Bet, kaip mena D. Kernagienė, net ir tada Vytautas keldavosi įprastu laiku, prausdavosi, susikraudavo daiktus į kuprinę ir išeidavo tvarkyti reikalų. Ir visada vėl rasdavo, ko imtis, kaip save išreikšti, ką daryti toliau – tai buvo jo charakterio bruožas.

Kelerius paskutinius gyvenimo metus V. Kernagis interviu užsimindavo apie naujausią savo reikalą – norą statomo namo kieme supilti kalnelį, „kad anūkai turėtų nuo ko čiuožinėti“. Šitai padaryti suspėjo, tad šią žiemą nuo artisto supilto kalno čiuožinėja jau trys jo anūkai. O šalia auga kaštonas, artimųjų pasodintas 2008-ųjų gegužę, minint pirmąjį V. Kernagio gimtadienį be paties V. Kernagio.

Anoj pasaulio pusėj
žuvis varau į vandenis
ir suprantu, ko niekaip
suprasti negaliu.

* Ištraukos iš M. Martinaičio eilėraščio „Kaip Kukutis protą atgavo“. Pagal jį V. Kernagio parašyta daina buvo įtraukta į albumą „Akustinis“.