Šis tas apie veidrodžius

• Autorius senam turiniui
• Kultūra
• 2012.02.25 09:00

Veidrodis – mažytis, įmontuotas į mobilųjį telefoną ar milžiniškas, puošiantis dangoraižio fasadą arba tiesiog kabantis mūsų prieškambariuose, šiandien yra niekam įspūdžio nebedaranti puošmena arba tiesiog priemonė žvilgterėti į savo atvaizdą. Tačiau veidrodžio istorija iki šių dienų kur kas sudėtingesnė.

Veidrodžiai atsirado dar Egipto civilizacijoje, po to perėjo į Graikijos ir Romos. Tuomet jie gaminti iš vario ir alavo lydinio. Stikliniai veidrodžiai, panašūs į tuos, kuriuos naudojame dabar, atsirado kur kas vėliau – maždaug XV amžiuje. Tuomet Venecija varžėsi su Lotaringija, kuri pirmoji išrado stiklinius veidrodžius, tuos nuostabius daiktus dar daugelį amžių laikytus didžiausia prabanga, verta daugybės hektarų derlingos žemės ir didžiausia mistika, bandoma aiškinti įvairiais mitais ir legendomis. Tik XIX a. pabaigoje veidrodžiai išplito po įvairių socialinių sluoksnių atstovų namus ir pamažu ėmė tapti tuo, kuo yra dabar – įprastu buities daiktu.

Tačiau ir šiandien esama žmonių, kuriems veidrodis yra kur kas daugiau nei daiktas, kuriame gali išvysti savo atvaizdą. Menininkas Viktoras Dailidėnas iš veidrodinio stiklo mėgsta kurti originalius meno objektus – tai dėl jo galios atspindėti aplinką. Atvaizdas veidrodyje gali tapti netikėta ir žaisminga meno kūrinio detale. Jis veidrodį net ir XXI amžiuje mato viduramžių alchemiko akimis, žino šio daikto paslaptis, pažįsta jo fizikines ir net mistines galias: „Stiklas yra skaidrus, tuo tarpu veidrodis turi nugarėlę – jis tarsi permatomas, tačiau tuo pačiu sugrąžinantis vaizdą atgal“.

Menininkas, tarsi viduramžių tyrinėtojas, veidrodyje ieško ne realaus pasaulio atspindžių, o to, ko negalėtume pamatyti atsigręžę sau už nugaros – netikėtų rakursų. Veidrodis gali sukurti antrą vieno ar kito daikto dalį: iš pusračio – ratą ir t. t. Menininkui rūpi pamatyti, kaip veidrodyje atsispindi tirpstančio ledo lašai, gamtos detalės ar kitokie vaizdai. V. Dailidėnas iš veidrodžių kuria ir vitražus, didžiules kinetines skulptūras, nuostabias  interjero puošmenas ir netgi papuošalus. Menininkas itin žavisi konstrastuojančiomis  veidrodinėmis skulptūromis gamtoje.

Veidrodis daugelį amžių laikytas didžiausia prabanga, verta daugybės hektarų derlingos žemės ir didžiausia mistika, bandoma aiškinti įvairiais mitais ir legendomis. Tik XIX a. pabaigoje veidrodžiai išplito po įvairių socialinių sluoksnių namus ir pamažu ėmė tapti įprastu buities daiktu.

Sakoma, kad senovėje tikėta veidrodžio galia sugerti įvairius atvaizdus ir netikėtomis aplinkybėmis juos atspindėti. Tačiau V. Dailidėnas į tokias provokacijas nesileidžia: ne vienerius metus dirbus su veidrodžiu jame neteko pamatyti nieko, ko negalėtų išvysti atsisukęs sau už nugaros. Menininkas jo paslaptimi laiko ką kita. Tai meninis uždavinys, kaip suvaldyti šią trapią, optinių galių turinčią medžiagą. „Veidrodžio negali išlenkti ar išpūsti iš jo burbulo, ką nesunkiai galima padaryti su karštu stiklu, nes veidrodis karštyje suyra. Tačiau yra būdų jam sulankstyti,“ – aiškina vitražų kūrėjas. Tai padaryti galima pasaulyje paplitusia tiffany technika: ant stiklo krašto uždedamos vario juostelės ir viena detalė su kita sujungiama jomis į visumą.

O ką menininkas atsakytų į lietuvių liaudies išmintį ar senovės kinų mokslo feng šui prietarus, jog sudužęs veidrodis neša nelaimę ir jokiu būdu negalįs kabėti mūsų namuose. „Kai kuriuos darbus esu padaręs iš sudužusio veidrodžio. Aš šukių nebijau,“ – atsako neprietaringas vyras ir priduria, kad tokiu jis būtų tas, kuris surenka visų nelaimes: būtent šukės yra pagrindinė jo darbo medžiaga.

„Atvaizdas veidrodyje yra ne kažkokios kitos  realybės, o tavo vidinio pasaulio atspindys…“ – filosofiškai mąsto V. Dailidėnas. Išėjęs į miestą ir pamiršęs kokį daiktą, grįžęs namo, jis kartais pasižiūrintis į veidrodį. Bet ne dėl to, kad būtų prietaringas – jo nuomone, pasižiūrėjimas į save žmogui suteikia jėgų. Kūrėjas tiki, kad jei žmogaus vidinis pasaulis yra geras ir gražus, veidrodyje jis matys tiktai grožį. Anot menininko, atvaizdo regėjimas skatina pasitikėjimą savo jėgomis, kelia optimizmą. O jei tuo atvaizdu esi nepatenkintas? „Tada tiesiog jį tvarkai,“ – tarsteli vyras.

Menininko namus puošia ne tik jo sukurti veidrodiniai dirbiniai, tačiau ir senovinis, per du šimtus metų skaičiuojantis sidabru purkštas veidrodis. O kaip dėl senovės prietarų, kad veidrodis turi galios sugerti buvusių šeimininkų atvaizdus ir kartas nuo karto juos atspindėti? Pašnekovas tik nusijuokia į tai: „Būtų labai įdomu jame ką nors pamatyti, bet dar įdomiau, nepamatyti savo atvaizdo“.

Sakoma, kad jei iš žmonių atimtume veidrodžius, kartu atimtume galimybę jiems pažinti savo kitą tapatybės pusę. Ir viduramžiais veidrodis buvo traktuotas kaip savęs ir pasaulio pažinimo forma. Tiesa, ne grožėjimosi savimi ir savo grožio garbinimu. Per ilgai ir per dažnai žiūrėti į veidrodį buvo nuodėmė.

Jei tikėsime senovės kinų išmintimi, veidrodis turi galios sugerti neigiamą energiją ir skleisti teigiamą.

Interjero dizainerę Indrą Marcinkevičienę veidrodis irgi įkvepia: erdvėje padeda sukurti ypatingą nuotaiką, įdomių estetinių sprendimų: „Jeigu mažas butelis, išmėtai veidrodžius tam tikrose vietose ir jie vizualiai padidina erdvę“. Šis aksesuaras – ir dviguba puošmena, nes jį galima pakabinti taip, kad atspindėtų gražiausias namų kerteles.

Paklausta apie populiarius feng šui principus, I. Marcinkevičienė teigia jais netikinti. Interjero kūrėja vadovaujasi tik pora taisyklių. Pirmoji – veidrodis negali atspindėti netvarkos. Moteris mano, kad tai gali prišaukti į namus nelaimę. Kita taisyklė su išimtimi – Indra niekada nekabintų veidrodžio miegamajame taip, kad iš lovos matytų savo atspindį: „Nereikia čia nė feng šui, paprasčiausiai dėl to, kad naktį pabudęs neišsigąstum tamsoje savo atvaizdo.“

Tačiau įskilusį daiktą moteris teigia iš karto išmetanti. Visai kas kita – specialiai sudaužytas veidrodis ir iš šukių sudėliota mozaika. I. Marcinkevičienė labiausiai žavisi antikvariniais veidrodžiais arba jų replikomis. Tad į mano provokaciją, jog sendintas veidrodis, išmargintas laiko dėmių, subraižymų, įtrūkimų, tikint prietarais, irgi turi neigiamų energijų, ji tik numoja ranka. O kaip antikvariniai veidrodžiai? Vienintelė moters nuostata prieš įsigyjant tokį daiktą – pasidomėti jo istorija: kokiuose namuose tas daiktas buvo ir kokį gyvenimą matė.

Neprietaringa menininkė tiki viduramžių mokymu, kad per ilgai žiūrėti į save veidrodyje yra nuodėmė. Veidrodis – estetinis interjero sprendimas, o ne savęs garbinimo altorius. Pati į jį teigia pažvelgianti vos keletą kartų per dieną. Todėl veidrodinės sienos, lubos, grindys ir kiti didžiuliai šia medžiaga dekoruoti plotai jos kurtuose interjeruose  yra tabu. Į vyraujančias šios puošmenos madas dizainerė tik numoja ranka – gražus daiktas bet kokioje mados tendencijoje ras vietą bet kuriuose namuose.

Buvo laikai, kai didelis, gražus, puošnus veidrodis laikytas didžiausia prabanga, verta tik karaliaus rūmų menių. Tačiau menininkė įsitikinusi, kad ir šiandien jis nėra tik pigus praktiškas niekutis: „Mano nuomone, gražus didelis veidrodis yra prabangos dalykas.“

Tačiau veidrodžiai kuria ne tik grožį ir dvigubus atspindžius. Jei tikėsime senovės kinų išmintimi, jie turi galios sugerti neigiamą energiją ir skleisti teigiamą.

• Autorius senam turiniui
• #feng šui
• #Indra Marcinkevičienė
• #Interjeras
• #Istorija
• #papročiai
• #veidrodis
• #veidrodžiai
• #Viktoras Dailidėnas