-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Anksčiau su tėvais važiuodavome į ekskursijas po Europos miestus, žiemą slidinėdavome Lenkijos ir Čekijos kalnuose. Kelionė į Aukštuosius Tatrus, Slovakijoje, kai per kelias dienas perėjome didžiąją dalį kalnų grandinės, miegojome kalnų nameliuose, – tai pirma pažintis su kalnais. Teko su kuprine pačiam takeliais palaipioti, statesnėse vietose reikėjo ir rankomis pasilaikyti. Tada buvau keturiolikos, ir kelionė gana ryškiai įsiminė. Nuo to laiko pradėjau domėtis, o vėliau, studijuodamas universitete, ir savarankiškai treniruotis.
Prieš metus draugas pasiūlė keliauti į Lenkijos urvus ir dalyvauti mokslinėje ekspedicijoje, kurios tikslas – skaičiuoti apleistose kasyklose ir urvuose žiemojančius šikšnosparnius. Pagalvojau, kodėl gi ne, juk naudojama technika, rodos, labai panaši į alpinistų. Netrukus įsitikinau, kad urvuose mano ir speleologų instinktai veikia priešingai. Pavyzdžiui, alpinistai negali pakęsti slydimo nugara – iškart norisi verstis ant pilvo ir ledkirčiu arba kitomis priemonėmis stabdytis. Urvų pasaulis iš tiesų įdomus, nes jo nematyti iš išorės. Gali net nežinoti, kad tau po kojomis driekiasi ištisi tunelių ir požeminių menių labirintai. Smagu ir tai, jog ateini ne į muziejų, kur urvai apšviesti ir nudailinti. Pačiam tenka ropoti siauromis landomis, kol išlindęs į požeminę salę pamatai kabančius šikšnosparnius, stalaktitus, stalagmitus ir gamtos suformuotus „vargonus“.
Visos aukštos viršūnės turi savo charakterį ir dažnai pasižymi rizikomis, kurių žmogus negali valdyti – tokiomis kaip nepastovūs orai ar didelė lavinų tikimybė. Iš įkoptų viršūnių bene dažniausiai prisimenu Pergalės viršūnę (7439 m), stūksančią Tian Šanio kalnuose. Kai ją pasiekiau 2015 m., tai nebuvo pati aukščiausia mano viršūnė, bet ji garsėjo ypač niūria reputacija. Čia yra įkopę tik kiek daugiau nei 400 žmonių, net 100 žuvusių, čia dingo ir du lietuvių alpinistai. Dėl to kopdamas buvau itin susikaupęs ir nuolat galvojau apie laukiančius išbandymus, turėjau panaudoti daugiau nei dešimtmetį kauptą alpinizmo patirtį ir išnaudoti nemažą sėkmės rezervą, kad sveikas grįžčiau namo. Už šį įkopimą pelniau „Sniegynų tigro“ ir Lietuvos metų alpinisto titulus.
Žinoma, mane taip pat traukia miestų architektūra, meno ir mokslo muziejai, įdomu pamatyti, kaip gyvena kitų kultūrų žmonės. Kartais tokias „civilizuotas“ keliones pavyksta suderinti su darbu. Praėjusių metų pabaigoje buvau pakviestas savo kalnų fotografijos darbų pristatyti „Fujifilm“ galerijoje Prahoje. Tai buvo puiki proga pabendrauti su talentingais fotografais iš viso pasaulio ir po ilgo laiko vėl aplankyti Prahos senamiestį. Man labai patinka jo architektūra, gyvumas ir žmonių įvairovė.
Pernai be papildomo deguonies kopiau į Makalu kalną (8463 m) – tai penkta pagal aukštį pasaulio viršūnė, kurios Baltijos šalių alpinistai nebuvo bandę pasiekti. Vis dėlto į viršūnę įkopti nepavyko – ties 8200 m riba nutarėme leistis. Viršūnę gal ir būtume pasiekę, bet leisdamiesi rizikavome atsidurti itin pavojingose situacijose. Visgi pasiekiau savo aukščio rekordą, kuris beveik prilygsta šeštai pagal aukštį pasaulio viršūnei. Be to, net penkias savaites praleidome 5700 m ir didesniame aukštyje, o tai rimtas fizinis išbandymas, todėl kelionės nesėkme nelaikau. Iš klaidų mokausi labiau nei iš sėkmingų kopimų ir tikiu, kad išmoktos pamokos ateityje pravers. Alpinistai dažnai sako: „Kalnai niekur nedings – geriau 10 kartų apsisukti ir grįžti, nei vieną kartą negrįžti.“
Man vėliava – svarbus valstybingumo simbolis. Kartais jaučiuosi kaip Lietuvos ambasadorius, todėl tai suteikia atsakomybės. Dabar kopiu su Ernesto (Markšaičio – „IQ Life“ past.) trispalve. 2013 m. jis žuvo per teroro išpuolį prieš nekaltus alpinistus Nanga Parbato (8163 m) papėdėje Pakistane. Nuo 2016 m. turiu ir Vyčio vėliavą, kuri atsirado per slidžių žygį užšalusia Baltijos jūra. Tuomet Botnijos įlankos ledu su trimis patyrusiais žygeiviais įveikėme 230 km atstumą iš Suomijos į Švediją, vengdami ledo properšų ir šalia plaukiojančių ledlaužių. Vyčio vėliava mus ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme vedė į priekį. Buvo dienų, kai ėjome tirštame rūke, kuriame bet koks žmogus praranda orientaciją. Orientavomės ne pagal GPS navigatorių ar kompasą, o pagal plazdančių vėliavų, prikabintų prie mūsų rogių ir slidžių lazdų, kampą. Kadangi keliavome vasario viduryje, šiuo žygiu paminėjome ne tik valstybės atkūrimo sukaktį, bet ir istorines protėvių kovas.
Į skurdžiausia pasaulio valstybe vadinamą Siera Leonę 2013 m. pabaigoje vykau vadovauti laikinųjų vadovų komandai, kurios tikslas – per trumpą laiką į rinką išleisti naują mobiliojo ryšio telekomunikacijų bendrovę. Projektą sėkmingai įvykdėme per penkis mėnesius, prieš prasidedant Ebolos epidemijai. Visą šį laikotarpį dirbau labai intensyviai, bet didžiąją laisvalaikio dalį skyriau susipažinti su Fritauno gyventojų kasdienybe. Tai nebuvo lengva, nes lūšnynų gyventojai, išskyrus smalsius vaikus, paprastai vengia prašalaičių dėmesio. Ne vienas jų tebeslepia ir prieš kelerius metus pasibaigusio karo randus ar ligų žaizdas. Nuoširdžiai bendraujant man pavyko užmegzti ryšį su vietiniais. Labai nustebau ten pamatęs ne tik beviltišką vargą. Mane įkvėpė tų žmonių kantrybė, ryžtas ir tvirtas tikėjimas ateitimi. Kadangi į Sierą Leonę vykau po Nanga Parbato tragedijos, šis gyvenimo etapas tam tikru atžvilgiu man leido vėl pradėti pasitikėti žmonėmis ir žmogiškumu.
Komentarai
-
- Milda
- 14:24 2018.07.27
Rodyti visus komentarus (1)Labai įdomus pasakojimas. Jaučiasi, jog žmogus kaifuoja nuo to, ką daro. Ir pilnas optimizmo, visur randantis pliuso. Daugeliui reikėtų to pasimokyti. Labai gražu žiūrėti nuotraukas, kur tolimoje kelionėje matosi lietuviska atributika kas rodo, jog yra patriotas ir didžiuojasi savo kilme. Mes taip pat tokiais žmonėmis turime didžiuotis.