A. Laurinavičius.
Ankstesniame komentare aptaręs, kas yra rizikos kapitalo fondai ir kam jie reikalingi, šį kartą norėčiau apžvelgti, kas Lietuvoje šioje srityje jau nuveikta ir ką dar reikėtų atlikti. Lietuvoje šiuo metu veikia 7 verslo inkubatoriai, 5 mokslo ir technologijų slėniai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje bei 3 pagal JEREMIE iniciatyvą įsteigti rizikos kapitalo fondai. Tačiau sprendimų priėmėjams Lietuvoje vis dar sunku suvokti, kad verslo inkubatoriai – tai ne pastatai, kuriuose įmonėms lengvatinėmis sąlygomis nuomojamos patalpos, teikiamos biuro ar apskaitos paslaugos.
Verslo inkubatoriai – tai visų pirma kompleksas priemonių ir paslaugų, skirtų įvesti į rinką (komercializuoti) juose sukurtas prekes ir paslaugas.
Kalbant apie kitų šalių patirtį, pavyzdžiui, Izraelį, ten inkubatoriai verslininkams siūlo ne tik administracines paslaugas (apskaitos, teisines, pirkimų), bet ir pradinį idėjų finansavimą bei jų komercializavimą (mokslo išradimų pavertimą produktais ar paslaugomis, kuriais gali būti prekiaujama rinkoje), dalijasi profesine patirtimi, taigi atitinka ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo fondus.
Patys mokslininkai ar inžinieriai, sukūrę naujas idėjas, jų finansuoti dažniausiai negali dėl lėšų trūkumo, o tradiciniai finansavimo instrumentai (pvz., bankai) jiems neprieinami dėl per didelės ankstyvojo verslo rizikos, o ankstyvojo rizikos kapitalo fondai, įvertinę idėją, jai gali suteikti finansavimą, tokiu būdu idėją paversdami produktu.
Galimos įvairios tokių fondų formos: privataus kapitalo, privataus kapitalo su valstybės dalyvavimu ar „verslo angelų“ (fondo lėšos plius „verslo angelo“ – fizinio arba juridinio asmens – lėšos ir dalyvavimas projekte). Galima ir dar viena alternatyva: instrumentas, skirtas nedidelėms fizinių asmenų investicijoms į inovatyvius projektus, kur palyginti nedideles sumas galima investuoti į patinkančias idėjas tiesiog internetu – panaši sistema veikia Prancūzijoje.
Kalbant apie teisinį rizikos fondų reglamentavimą Lietuvoje, 2008 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo redakcija, kuri atvėrė galimybes Lietuvoje registruoti alternatyvaus investavimo fondus. Šiuo įstatymu užbaigtas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB „Dėl finansinių priemonių rinkų“ įgyvendinimas Lietuvoje.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 3 rizikos kapitalo fondai, įsteigti Europos investicijų fondo (EIF). Šis fondas įgyvendina ES tikslus skatinti inovacijas, taikomuosius tyrimus ir plėtrą, verslumą ir užimtumą. 2009 m. pabaigoje EIF iš viso buvo investavęs per 3,7 mlrd. eurų į daugiau nei 300 rizikos kapitalo fondų visoje Europoje.
Per metus nuo įkūrimo į VAF-I kreipėsi apie 160 įmonių, į 5 iš jų VAF-I investavo. Pasirinktų įmonių veiklos sektoriai labai įvairūs.
Visi trys fondai Lietuvoje įsteigti pagal JEREMIE iniciatyvą. JEREMIE (angl. Joint European Resources for Micro to Medium Enterprises) yra bendra Europos Komisijos ir Europos investicijų banko grupės iniciatyva, kurios tikslas – padėti įmonėms gauti išorinių finansavimo šaltinių panaudojant dalį ES 2007-2013 m. struktūrinės paramos lėšų. JEREMIE leidžia ES valstybėms narėms ir regionams dalį joms numatytų ES struktūrinių fondų ir nacionalinių lėšų per kontroliuojančius fondus panaudoti mažoms ir vidutinėms įmonėms finansuoti. Ši parama yra grąžintina, o lėšos bus vėl investuojamos, todėl daugiau mažų ir vidutinių įmonių galės pasinaudoti ES lėšomis.
Visi trys minėti fondai įsteigti 2010 m. Tai „Verslo angelų fondas I“, „Baltcap“ ir „LitCapital“. Europos investicijų fondo kartu su įmonių „Mes Invest“ ir „Strata“ konsorciumu įsteigtas „Verslo angelų fondas I“ (VAF-I) nuo kitų dviejų skiriasi tuo, kad į perspektyvias ir į eksportą orientuotas įmones investuoja tik kartu su „verslo angelu“, kuris pasirengęs į bendrovę investuoti dalį savo kapitalo ir su šios bendrovės vadovais dalintis asmenine verslo patirtimi. VAF-I siekia investuoti į smulkias ar vidutines Lietuvoje veikiančias bendroves, kurių pardavimai orientuoti į užsienio rinkas, o vienos investicijos suma siekia iki 400 tūkst. eurų.
Per metus nuo įkūrimo į VAF-I kreipėsi apie 160 įmonių, į 5 iš jų VAF-I investavo. Pasirinktų įmonių veiklos sektoriai labai įvairūs: nuo IT sprendimų žemės ūkio sektoriui, LED lempų, rekuperatorių iki moterų krepšinio suknelių. Tikimasi, kad bendros VAF-I ir „verslo angelų“ investicijos Lietuvoje sudarys apie 58 mln. litų, iš jų daugiau kaip 27 mln. litų investuojama iš JEREMIE kontroliuojančio fondo lėšų.
Apžvelgus Lietuvos pasiekimus rizikos kapitalo fondų ir inovacijų plėtros srityje kyla klausimas, ar pasiekti rezultatai yra sisteminiai, ar labiau atsitiktiniai.
Mūsų manymu, rezultatų atsitiktinumą išduoda tai, kad tarp atskirų inovacijų kūrimo ekosistemos elementų (verslo inkubatoriai, mokslo ir technologijų slėniai, rizikos kapitalo fondai) nėra strateginių sąsajų, kitaip sakant, atskiri inovacijų kūrimo ekosistemos elementai įgyvendinami ne kaip sudėtinės vienos sistemos dalys, o pavieniui, kiekvienas skyrium, todėl – atsitiktinai.
Pagrindinė priežastis, kodėl pasiekti rezultatai yra atsitiktiniai, o ne sisteminiai, – aukščiausiame valstybės valdymo lygmenyje vis dar giliai įsišaknijęs strateginis „neraštingumas“.
Pagrindinė priežastis, kodėl pasiekti rezultatai yra atsitiktiniai, o ne sisteminiai, – aukščiausiame valstybės valdymo lygmenyje vis dar giliai įsišaknijęs strateginis „neraštingumas“. Valstybės aparatui iki šiol būdingas tam tikras „išsiderinimas“ tiek horizontaliuose, tiek vertikaliuose valdymo ryšiuose: vietoj vieningo valdymo mechanizmo, koks turėtų būti idealiu atveju, jis labiau panašus į konglomeratą sudedamųjų valdymo grandžių (ar posistemių), kurių kiekviena susitelkusi ties savo vidinių užduočių sprendimu ir tikslų įgyvendinimu.
Sprendimų priėmėjų gretose vis dar paplitęs supaprastinantis mąstymo būdas, kuomet problemos suskaidomos į sudėtines dalis, kurių kiekviena nagrinėjama atskirai ir, remiantis atlikta analize, daromos išvados. Toks mąstymo būdas neleidžia taikyti sisteminės analizės metodų ir jokiu būdu neskatina strateginio visumos matymo bei suvokimo, be kurių neįmanoma pasiekti sisteminių rezultatų jokioje srityje, taip pat ir inovacijų kūrime.
Kuo tas strateginis „neraštingumas“ pasireiškia ir kokia jo įtaka rizikos kapitalo fondų plėtrai Lietuvoje? Sprendimų ir, atitinkamai, pasiektų rezultatų kokybę minėtoje srityje apibrėžia trumpalaikės ir ilgalaikės tų sprendimų pasekmės: t. y. kiek tarpusavyje suderinti valdomos sistemos dalių veiklos tikslai. Juk tik suderintų tikslų atveju gaunamas teigiamas sinerginis efektas visai valdomai sistemai, ir priešingai, kuo aukštesniame valdymo lygyje tikslai nesuderinti, tuo didesni nuostoliai dėl strateginio „neraštingumo“.
Konfliktuojantys tikslai valstybės valdymo sistemoje lemia neigiamą sinerginį efektą, išteklių švaistymą, žemą kūrybinio potencialo panaudojimą ir atsitiktinius rezultatus. Šiandien dauguma inovacijų, nors jos pažangios ir konstruktyvios, diegiamos be sistemos, todėl dažnai ir neprigyja. Tas pats pasakytina ir apie rizikos kapitalo fondus: nebūdami platesnės strateginio valdymo sistemos, apimančios vyriausybę ir jos institucijas, mokslo ir technologijų plėtros įstaigas bei verslo struktūras, dalimi, jie nepadės įgyvendinti Vyriausybės užsibrėžtų tikslų inovacijų skatinimo srityje.
Kokius rezultatus galėtų duoti sutelktos šalies kūrybinio elito pastangos, galėtume pamatyti pasižvalgę po Izraelį – nedaug už Lietuvą didesnę šalį (apie 7 mln. gyventojų), kur net 80 proc. eksporto sudaro aukštosios technologijos ir inovatyvūs produktai (Lietuvoje – vos 7,34 proc.), o pati šalis, po Silicio slėnio, užima antrą vietą pasaulyje pagal technologinių įmonių kūrimą.
____________________
Antanas Laurinavičius yra Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų doktorantas, UAB „Ikfa“ finansų direktorius
