-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo vėlyvųjų viduramžių krosnims koklius lipdė puodžiai, tačiau ne kiekvienas jų galėjo būti ir geras koklininkas, mat tam reikėjo itin aukšto meistriškumo, kurį tekdavo ugdyti ilgai. Atkakliausiųjų rankose gimdavo unikalūs darbai, dėl kurių gotikinės ir ypač renesansinės krosnys pasižymėjo išskirtiniu puošnumu.
Europos koklinių krosnių statybos ištakos siekia XIII a. gotiką. Seniausios jų žinomos iš ganaus plataus Alpių regiono, kurio centrai buvo Bazelis ir Ciurichas. XIV a. pirmosios koklinės krosnys pastatytos Čekijoje, Vengrijoje, kiek vėliau – Lenkijoje. Iš Vakarų ir Vidurio Europos kraštų, vystantis miestų kultūrai, mūrinei statybai, statybinės ir buitinės keramikos specializacijai, jos pasiekė ir Lietuvą ir greitai tapo vienu ryškiausiu Lietuvos viduramžių interjerų akcentų. Be pagrindinės savo paskirties – patalpų šildymo, šios krosnys taip pat atliko dar keletą labai svarbių funkcijų: švietimo-edukacinę – dėl dailės kūrinių imitavimo kokliuose – ir reprezentacinę – dėl jų puošyboje naudojamų heraldinių motyvų ir pačios krosnies dekoratyvumo. Tiesa, jos buvo brangios, todėl jas turėdavo tik turtingoji aukštuomenė.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių pastatus gotikinės koklinės krosnys šildė XIV a. pabaigoje ir buvo statomos iki pat XVI a. pradžios. Pirmosios buvo statomos iš puodyninių koklių, vieno arba dviejų kubo formos tarpsnių, su kupolu, kartais apskrito kūgio formos arba trijų tarpsnių be kupolo. Puodyninių koklių pavadinimas kilo iš jų gaminimo būdo – juos žiesdavo ant rato. Jų aukštis visada buvo didesnis nei skersmuo ties anga. Ankstyviausių puodyninių koklių angos buvo apskritos, kaip ir indų.
XIV a. Vidurio Europoje apskritos puodyninių koklių angos buvo patobulintos – tapo keturkampės, nes tokius koklius buvo lengviau jungti eilėmis. Koklių angos buvo uždengiamos plokštėmis, dažnai ažūrinėmis, atsirado ir naujo tipo – pusiau cilindrinių koklių. Iš pastarųjų buvo statomas viršutinis (antrasis) daugiakampio cilindro pavidalo krosnies tarpsnis. Antrąjį krosnies tarpsnį vainikuodavo karūniniai kokliai ir kupolas, o šis būdavo puošiamas apskritomis keraminėmis plokštėmis ir užbaigiamas keraminiu dūmtraukiu. Jis tik virš patalpos skliautų arba medinės perdangos buvo mūrijamas iš plytų.
Gotikiniai kokliai buvo dengiami švinine vienspalve įvairių spalvų glazūra, dažniausiai rudos, bronzinės, šviesiai gelsvos, ir žalios spalvos. Vienas koklis paprastai dengiamas vienos spalvos glazūra. Pačios krosnys būdavo vienspalvės, rečiau – dvispalvės. Kadangi dažniausiai jos stovėdavo patalpos kampe, iš centrinės patalpos dalies nematomos dalies sienos neretai būdavo statomos iš neglazūruotų koklių.
Ypač svarbūs koklių puošyboje buvo heraldiniai motyvai: tokiu būdu tuometiniai valdovai demonstruodavo savo valdžios geneologiją, dinastinius ryšius, valdų geografiją. Kaip ir kitų kraštų kokliams, Vilniaus pilies gotikinių krosnių dekoravimui būdinga nemažai architektūrinių motyvų, fantastiškų būtybių atvaizdų, biblinių ir šventųjų gyvenimo siužetų.
Ties XV ir XVI amžiaus riba Europoje prasidėjo dideli kultūriniai ir technologiniai pokyčiai. Šiuo laikotarpiu itin intensyviai pradėjo formuotis meno kūrinių rinka. Tai turėjo įtakos ir koklinių krosnių raidai, mat to meto meistrai dažnai kopijuodavo medžio raižinius, medalius ir vario graviūras.
Šiuo laikotarpiu Vilniaus pilies ir miesto gyventojai pradėjo gaminti dubeninius koklius, o pati krosnis įgijo naują formą: ištisinis jos cokolis buvo dengiamas mediniu suoleliu. Taip įvairėjo jos paskirtis: krosnis ne tik šildė patalpas, bet ir suteikė galimybę patogiai ir šiltai pailsėti atsirėmus į koklių sienelę. Medinis suoliukas paprastai buvo montuojamas iš trijų arba iš dviejų krosnies pusių tarp cokolio ir pirmojo tarpsnio. Jo atramos siekė grindis arba buvo atremiamos į krosnies cokolį (pagrindą, pamatą).
Vėlesnės krosnys, priešingai nei pirmosios, buvo puošiamos įvairiaspalve glazūra. Pusiau cilindriniai kokliai jau nebeuždengiami kiaurarašte plokšte, jie įgyja nišos formą, todėl dažnai vadinami nišiniais. Tokie kokliai ne taip greitai atiduodavo šilumą, nes ištisa reljefinė plokštė geriau ją sulaikydavo.
Renesansinės krosnys būdavo statomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rezidencijose Vilniaus Žemutinėje pilyje, taip pat daugelyje Vilniaus miesto namų ir gretimose apylinkėse – Liubave, Markučiuose, Dubingių dvare, Trakų Salos pilyje ir Trakuose, Kaune, Panemunės ir Kruonio dvaruose. Per trumpą laikotarpį renesansinių krosnių mada išplito ir į tolimesnes LDK žemes.
Pagrindinė renesansinės (XVI a. – XVII a. pradžia) krosnies konstrukcija, palyginti su gotikine, mažai tepakito. Krosnis buvo dviaukštė. Ją sudarė kubo formos ugnies dėžė ir virš jos įkomponuota cilindrinė, o vėliau – stačiakampio gretasienio formos, dalis su krosnį vainikuojančia karūna. Šios dalys buvo atskirtos dekoratyviniais frizais ir karnizais.
Renesansinės krosnys buvo ypač puošnios ir nuo savo pirmtakių skyrėsi koklių tipų ir puošybos motyvų įvairove, taip pat proporcijos ir formų simetrijos akcentavimu. Lietuvos koklių dekoravimui įtaką darė populiarūs Europoje siužetai ir ornamentai, kurie plito per dailės kūrinius, grafikos lakštus, knygas, keliaujančius amatininkus. Vietinių koklių puošyboje vyravo dvi pagrindinės – figūrinių ir ornamentinių – dekoravimo motyvų grupės. Ypač reikšminga ir įdomi pirmoji, kuriai priskiriami kokliai su heraldiniais motyvais. Dažniausiai būdavo vaizduojami LDK ir Lenkijos herbai „Vytis“ bei „Erelis“, taip pat LDK kunigaikščio arba žymių Lietuvos didikų giminių herbai. Jie kaip savarankiški elementai įkomponuoti plokštinio tipo kokliuose arba kaip kompozicijos dalis pavaizduoti prilaikomi simbolinių figūrų karniziniuose ir karūniniuose kokliuose.
Figūrinių motyvų grupei priklauso ir įvairių tipų kokliai, puošti realiais ir tik tam tikrus asmenis simbolizuojančiais, pavieniais ir poriniais portretais. Juose pavaizduoti karaliai, didikai, įvairios istorinės asmenybės, vyrai ir moterys puošniais drabužiais (tokie kokliai dažnai atlikdavo ir „madų žurnalo“ vaidmenį).
Renesansinių krosnių sienelės buvo komponuojamos iš visų tuo metu žinomų koklių tipų, tiesa, kai kurie iš jų buvo populiarūs neilgą laiką. Tarp tokių išsiskiria XVI a. pradžioje paplitę dideli, stačiakampio formos (30–34×18–20) nišiniai-loviniai kokliai. Jie imitavo Europoje jau XV a. populiarius pusiau cilindrinius koklius ir buvo komponuojami viršutinėje, cilindrą primenančioje krosnies dalyje.
Didesnės permainos krosnių raidos istorijoje siejamos su nuo XVI a. vidurio įsivyravusiais naujos formos plokštiniais kokliais. Juos sudarė trumpas (apie 10 cm ilgio) žiestas kaklelis ir keturkampė (14×14 cm; 17×17,5 cm; 18×18 cm; 21×21 cm; 18–19×9–10 cm) plokštelė. Krosnies kampams, atskiroms jos dalims paryškinti, viršūnei užbaigti buvo formuojami specialūs įvairaus formato kampiniai, friziniai-karniziniai, karūniniai kokliai.
Koklinės krosnys nebuvo ilgaamžės ir nuolat būdavo atnaujinamos, perstatomos. Dėl intensyvaus naudojimo kokliai greitai išdegdavo. Kaip savarankiškas meno kūrinys ir interjero įrangos elementas krosnys tarnaudavo gana trumpai – apie trisdešimt metų. Nepagrindinėse patalpose, kur jos naudojimas nebuvo toks intensyvus, ji funkcionuodavo kur kas ilgiau. Krosnies trumpaamžiškumą lemdavo ir mados tendencijos: senoji krosnis buvo pakeičiama nauja, paprastai puošnesne, taigi nebuvo tikslo saugoti senosios. Atitarnavusios krosnies nesigailėta – ji būdavo sugriaunama, o šukės panaudojamos buitinėms reikmėms – supilamos kiemui paaukštinti, drėgmei sulaikyti ar tiesiog aslai išplūkti.
Visų tipų kokliai buvo atspaudžiami naudojant iš anksto pagamintą medinę, varinę arba molinę formą – matricą. Pirmiausia molyje įspausdavo visą matricos vaizdą ir tik paskui koklio plokštės ruošinį supjaustydavo pagal vienai ar kitai krosniai reikalingų koklių matmenis ir prijungdavo kaklelius.
Plokštė ir kaklelis galėjo būti jungiamas keliais būdais. XVI a. Vilniuje plokštės ir kaklelio jungtis sudarydavo apie 45 laipsnių kampą. Kampu nupjauti plokštės ir kaklelio kraštai suformuoja kur kas platesnę jungtį nei statmenai nupjautos koklių dalys. Tokiu būdu gaunamas didesnis klijuojamas plotas ir patikimesnė jungtis. Kartais sujungiamas paviršius mediniu įrankiu buvo išraižomas rombais – šis būdas naudotas dėl geresnio sujungimo.
Kai kurių koklių kakleliai, dažniausiai viršuje ir apačioje, turi pirštais įspaustas skyles, reikalingas krosnies montavimo metu. Neretai jos būdavo praduriamos aštriu mediniu pagaliuku.
Kiekviena koklių grupė krosnyje turėjo savo vietą. Krosnių pirmojo tarpsnio (pakuros kameros, „skrynios“) rečiau aukštesniųjų tarpsnių (anstato, kolonos) statybai naudoti plokštiniai kvadratiniai kokliai. Kvadratinėje jų plokštėje buvo įspaudžiama matrica, o prie plokštės nugarinės pusės beveik statmenai jungiamas kaklelis.
Krosnies cokolį (arba pirmąjį krosnies tarpsnį) nuo antstato atskirdavo karniziniai kokliai, o nuo XVI a. vidurio jie dalijo ir antstato tarpsnius. Šie kokliai turi statmenai prijungtus kaklelius. Tuo tarpu simetrinių karnizinių kampinių koklių plokštumos gamintos vienodo arba panašaus dydžio, o jų kampai dažnai būdavo puošiami priklijuojamais herbiniais skydeliais. Tiesa, kartais šie būdavo tvirtinami krosnies kampuose kaip atskiras krosnies elementas.
Kur kas sudėtingiau nei plokštiniai kokliai buvo gaminami pusiau cilindriniai konkaviniai. Pastarųjų ištakos siekia gotikos epochą, kai buvo nužiedžiamas cilindras, perpjaunamas išilgai per pusę, paskui pusiau cilindro apačioje ir viršuje prijungia pusmėnulio formos dugneliai ir koklio priešakinė pusė uždengiama kiaurarašte plokšte. Iš šių koklių buvo formuojamas daugiakampis krosnies anstatas. Šios grupės kokliai XVI a. viduryje davė pradžią stačiakampiams ir stačiakampiams kampiniams kokliams.
Kartais būdavo naudojamos ne viena, o dvi skirtingos matricos, pavyzdžiui, gaminant stačiakampius kraštinius ir kampinių koklių pusines plokštes, formuojančias keturkampes krosnių dalis. Pirmaisiais būdavo užbaigiamos koklių eilės prie sienos. Šis gaminimo būdas būdingas tik LDK valdovų užsakymu gamintiems kokliams.
Tuo tarpu krosnies daugiakampę koloną dalydavo horizontalių frizinių koklių eilės, jų kakleliai būdavo prijungiami ne statmenai, o apie 45 laipsnių kampu. Tokių koklių plokščių apatiniai ir viršutiniai rėmeliai, taip pat kaklelio angos kraštai yra vienoje plokštumoje, todėl keletą koklių sujungus daugiakampiu, tiek apatinis išorinis kraštas, tiek viršutinis yra vienodo skersmens. Toks frizas galėjo būti montuojamas įvairiose krosnies anstato dalyse.
Puošnūs karūniniai kvadratiniai kokliai dažniausiai būdavo komponuojami pirmojo krosnies tarpsnio viršuje. Jie neatliko šilumos akumuliavimo funkcijos, todėl jų konstrukcija elementari: prie dekoratyvinės kiauraraštės plokštės buvo prijungiama trikampio formos plokštės atrama – kojelė. Atrama paprastai būdavo plokštės storio, kartais plonesnė ties trikampio viršūne.
[supsystic-gallery id=’8′ position=’center’]
