-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
2017-ųjų spalio 7 dienos šviesa nebepažadino didelio mokslo pasaulio žmogaus, nenuilstančio rašytojo ir „Santaros-Šviesos“ sąjūdžio veiklaus dalyvio Kazio Almeno (1935–2017). Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius emeritas, Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamojo senato narys ir doctor honoris causa, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas, kelių dešimčių romanų ir istorinių apysakų rašytojas, puikių travelogų bei poleminių publicistikos straipsnių, vertusių lietuvišką auditoriją kritiškai mąstyti tiek diasporoje iki 1990-ųjų, tiek į nepriklausomų valstybių gretą sugrįžusioje Lietuvoje – tai yra svarbiausi ypatingos kompozicijos asmenybės bruožai.
K. Almenas ne tik savo mokslo pasiekimais ar knygomis gan anksti įsirašė į nepriklausomų lietuvių būrį. Jis savo gyvensena nuo judrios jaunumės tapo savita legenda tiems išeivijos lietuviams, kuriuos Vytautas Kavolis pavadino nužemintųjų generacija. Žaižaruojantis kūrybingumas derėjo su galvojančiu aktyvizmu, o bitnikiškas nonkonformizmas – su jautriu lietuviškos bendrumos bei patriotinio įsipareigojimo pajautimu. Nuotykių kupinas drąsaus nenuoramos gyvenimas tarsi įrodinėjo „Santaros-Šviesos“ aplinkoje tvyrančią Vytauto Kavolio moralizuojančią nuostatą: turime suvokti, kad mūsų lietuviškumas netrukdo būti pačiu didžiausiu žmogumi.
Jaunajam V. Kavoliui priklausė provokuojantis ir moralizuojantis paveikslas: „Lietuvis turi labai silpną ir neišvystytą vidinį, grynai individualų asmenybės branduolį. Beveik visa lietuvio asmenybė gali būti užliejama socialinės aplinkos, labai mažai privataus palikdama pačiam individui.“ Taip buvo kritikuojamas būdas lietuvio, kuris yra it koks kiaušinis – kietu kevalu ir skystu vidumi. Todėl prasmingu laikytinas tik toks anuometės išeivijos jaunuomenės pasiryžimas, kuris ugdytų kilnaus individualizmo jausmą. „Turi jis, šis naujasis lietuvis, individualumą surasti pats savyje, ne gamtoje, kuri nuo jo atitolo, ir ne socialiniame bendravime, kuris neduoda individualizmui medžiagos. Lietuvybės išlaikymo ir tolimesnio kūrybinio išskleidimo pagrindu lygia dalia turi būti ir bendruomenė, ir tautinės kultūros tradicijos- (…) ir, pagaliau, trečiuoju ir lygiu tremties lietuviškumo pagrindu turi būti individo asmeninė sąžinė, įsitvirtinusi jo charaktery“.
Kas ilgiau pažino Kazį, sutiks: jis kone kasdien su didžiausiu disciplinuotumu tai įrodinėjo. Jokių nevisavertiškumo kompleksų, kuriuos, anot jo, taip dažnai galima atpažinti posovietinio žmogaus elgsenose! Lietuvos atžvilgiu jo pasaulio dydžio asmenybė visada turėjo tik one way ticket. Jis valingai gyveno savo gyvenimą, paversdamas viską didžiu kūriniu. Jis pakėlė XX a. vidurio žmogui mestą lemties pirštinę, perkeldamas savo vidun atsakomybę už viską, kas mus supa. K. Almenas savo gyvensena rodė solidarumą su „Santaros-Šviesos“ spiritus movens: „Šios vidinės ir individualios sąžinės, šio moralinio ir principinio, o ne vien socialinio ir politinio lietuviškumo išvystymui mūsų jėgos ir turi būti paskirtos, nes tai sritis be galo apleista…“
Jei kas nors šiandien pastebėtų, kad yra kažkiek keista, kad tokių žmonių biografijos neparašytos dar jiems gyviems esant, paliudyčiau: nesyk esam atminties ateičiai filmavę Kazio interviu. Jis nesipriešindamas pasakojo prisiminimus ir nuoširdžiai dalijosi išmintimi, tačiau kai sykį jam užsiminiau, kad norėčiau parašyt jo biografiją, ramiai atsakė: „Tik po mirties“. Pasirūpino, kad jo paties atrinkti asmeninio archyvo lakštai ir dienoraščiai atsidurtų VDU Lietuvių išeivijos instituto, kurio neformalus talkininkas visada jautėsi, saugyklose.
Ir dar vienas epizodas, kuris bus geriau suprantamas tiems, kas buvo su Kaziu pastaruosius kelerius metus. Jis nustojo važinėti į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus, o su sau būdingu disciplinuotu racionalumu ėmėsi rengtis paskutinei kelionei. Kartodavo: pasenau, nebėra tos energijos gyventi taip, kaip anksčiau atrodė prasminga. Nesunku buvo sudėti tai krūvon su kita – daug anksčiau ir daug dažniau – kartota sentencija: baisiausia, kas mūsų gyvenime gali laukti, tai beprasmybė ir nuobodulys. Prieš dvi vasaras jis paskambino ir pasakė norįs Kaune papietauti su manim ir Ramūnu Garbaravičiumi. Pasirinkome „Mažąją Italiją“ Maironio gatvėje. Kalbos kaip visada nestigo. Bet tvyrojo kažkas, ko anksčiau nepatirdavome.
Jau įpusėjus pietus Kazys tarė: „Pakviečiau jus, kad galėčiau ramiai išdėstyti vieną labai svarbų reikalą…“
Glaustai perpasakosiu, ką jis kalbėjo. „Pirmiausia, tikiu, kad suprantate, kad esu senas ir reikia ruoštis pabaigos veiksmui. Taip pat tikiu, kad kažką kalbėsite apie mane jau išėjus. Tad ir noriu tiesiai šviesiai pasakyti, kas iš tikrųjų man buvo svarbu visą mano gyvenimą. Taip, daug visokių nuotykių sklando. Bastymasis po Amerikos platybes kartu su benamiais ant prekinių vagonų stogų arba pramuštgalviška kelionė motociklu nuo Romos iki Rodezijos. Apie tai ir knygos rašo. Bet, patikėkite, visa tai buvo mažareikšmės smulkmenos. O svarbūs tik du dalykai: neįmintas, bet fundamentalus fizikos klausimas, susijęs su mįslingais vandens garų kondensacijos pliūpsnio reiškiniais, ir šiuolaikinio lietuviškumo vaizduotė, kurios gelmes, perspektyvas ir kontrastus norėjau perteikti per grožinės literatūros kūrinius“. Jis iš tiesų sąmoningai siekė praplėsti lietuvių savivokos ribas ir stiprinti pajėgaus galvojančiai veikti herojaus galimybes.
Kazys niekados nesureikšmino savo lietuviškos kūrybos, pabrėždamas, kad yra sunkiau sukurti branduolinę jėgainę. Tačiau – vėl prisimenu – prof. Edvardas Gudavičius apie „Šienapjūtę“ (antras leidimas – „Pjūties metas“) per savo istoriografijos paskaitas sakydavo: „Kazys Almenas šiame romane apie Lietuvos XVIII amžių parašė daugiau, nei visi Lietuvos istorikai kartu sudėjus…“ Daug metų prabėgo. Ir Lietuvos istorikai per tą laiką tikrai apie tą amžių parašė labai daug ir labai reikšmingų dalykų. Tačiau „Pjūties metas“ vis tiek pretenduoja būti geriausiu kada nors parašytu istoriniu lietuvių romanu. Svarbiausia, kad jis pats buvo animatoriumi didesnės idėjos, kuriai jo kūriniai tarnavo. Jei jis teigė, kad nėra geros istorinės lektūros paaugliams, tai nelaukė kol ministerijos imsis projektuoti, o būrė – bet daugiau pats rašė – „Skomanto“ serijos autorius. Jei ko lietuviui trūksta, jis pats turi imtis tai susikurti….
—
Ars longa, vita brevis…. Leiskime akimirkai kalbėti Kazio Almeno apsakymo herojui:
„Tyla. Net laikrodis tiksi garsiai, kažkaip per garsiai, lyg norėdamas priminti, kaip yra tylu iš tiesų. Jaučiu tą tylą šiandien. Tylos neturėtų jausti žmogus. Tyla tiktai turėtų būti. Bet ne, ji tūno visur aplinkui, priverčia įsiklausyti į ją, priverčia įsiklausyti į save. Priverčia galvoti iš tiesų; taip, kažkodėl šiandieną galvoti reikia. Ne prabėgom galvoti, stumiant vaizdus ir idėjas lyg kokius baldus ant greitai besikeičiančios scenos, bet sustoti ir galvoti !(…) tyla taip veikia, lyg reikėtų sudarkyti savo triukšmą, ūžesį tuščių žodžių, pervirškintų šūkių, išvemtų ideologijų…“
Literatūros tyrinėtojai aiškinsis, kiek autobiografinių motyvų yra K. Almeno kūryboje. Bet man aišku viena: stipriausi tie apsakymai, kuriuose herojus kalba pirmu asmeniu. Kazys suvokė pasaulio netobulumą ir dabarties Lietuvos ydas. Bet kaip niekas kitas spyriojosi tam gundančiam pasitenkinimui savo nepasitenkinimu. Jis sakydavo, kad reikia vaduotis iš tokio savo tėvynės pasakojimo, kuriame yra tik blogai ir blogai, ir bus dar blogiau… Tai moralizavo aršiausius Santaros publicistus. Ir, žinoma, mane. Ir, žinoma, jam dėl to esu be galo dėkingas. Už nuorodą, kad tikėjimas ir įsipareigojimas yra virš pesimizmo dirvos sluoksnio. Ir tada, nutilus ramiam ir išmintingam jo balsui, supranti, kad svariausia nenustoti galvoti, nebijoti gilintis ir aiškintis, neprarasti valios ieškoti, su kuo dar galima prasmingai kalbėtis beprasmio triukšmo kvaitulyje.
„Palaukit, nesiseka šiandien. Pabandysiu iš naujo…“
