-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvoje serialus ar filmus kuriantys užsieniečiai visuomet sulaukdavo išskirtinio dėmesio. Žiniasklaidos atstovai mūsų šalyje besisvečiuojančių garsių aktorių, tokių kaip Danielis Craigas, Jeremy Ironsas, Johnas Malkovichius ar Vinnie Jonesas, tik ir taikėsi paklausti apie lietuvišką alų ar cepelinus.
Jau keletą metų naujienos apie vieną ar kitą Lietuvoje filmuojamą užsienio filmą tampa įprastu įvykiu. Nuo 2014 m. įsigaliojusi pelno mokesčio lengvata kinui pavertė mūsų šalį kur kas patrauklesne naujiems filmams ir serialams kurti.
„Pastaraisiais metais apsukos išaugo keletą kartų. Gal dabar kreivė ir ne tokia stati, tačiau vis dar kylanti“, – pastebi prodiuserių įmonės „Artbox“ steigėjas Kęstutis Drazdauskas.
Ne prasti turėtų būti ir šie metai. Lietuvos prodiuseriai, kūrybos darbuotojai ir aktoriai 2018-aisiais laukia ne tik JAV televizijos HBO milijoninio projekto apie Černobylį filmavimo pradžios, bet ir keliolikos kitų užsienio filmų.
Finansine lengvata – būdu į filmų gamybą pritraukti privačių lėšų – gali pasinaudoti Lietuvoje veikiančios verslo įmonės. Bendrovė neatlygintinai suteikia pinigų filmui kurti, o pati gali sumažinti apmokestinamąsias pajamas arba mokėti mažesnį pelno mokestį.
Paraišką pateikę kino kūrėjai gali susigrąžinti iki 20 proc. išleistų pinigų. Jie skiriami lietuviškiems, bendros gamybos ir užsienio filmams.
Per ketverius lengvatos galiojimo metus tokiu būdu finansuoti 68 filmai, iš kurių 23-is kūrė užsienio studijos. Bendras užsienio filmų biudžetas siekė 23,8 mln. eurų, iš jų 4,78 mln. suteikė investuotojai. Paraiška pasinaudojusių projektų biudžetas, įskaitant visus filmus, iš viso sudarė 43,39 mln. eurų.
Panašią lengvatų sistemą turi dar 25 Europos šalys, tarp kurių yra ir Latvija bei Estija. Didesnės Rytų Europos valstybės, tokios kaip Čekija ar Vengrija, iš filmavimo gauna daugiau kaip 100 mln. eurų pajamų. Centrinėje Europoje kurti tokie Holivudo hitai kaip „007 Casino Royale“, penktoji „Kieto riešutėlio“ dalis, „Neįmanoma misija“ ir kiti.
Britų serialo „Karas ir taika“ kūrėjai Lietuvoje paliko 7 mln. eurų, o HBO serialo apie Černobylį išlaidos šią sumą viršys.
Vis dėlto, nors ir labai pamažu, filmų kūrimo išlaidos mūsų šalyje irgi pučiasi – anksčiau 3 mln. eurų biudžetas atrodė didelis, tačiau „Karas ir taika“ Lietuvoje paliko 7 mln. eurų, o HBO serialo apie Černobylį biudžetas šią sumą viršys.
Lengvata buvo numatyta 5 metams ir baigs galioti 2018 m. pabaigoje. Kino sektoriaus atstovai siūlo ją pratęsti dar tiek pat.
Apie lengvatos likimą paklausta finansų viceministrė Daiva Brasiūnaitė konkrečių detalių neatskleidė, tik paminėjo, kad reikės atsižvelgti į Europos Komisijos nuomonę – ši priemonė vertinama kaip selektyvi valstybės pagalba, todėl pokyčiai turės būti derinami su Briuseliu.
Vis dėlto kalbinti kino prodiuseriai nemato priežasčių, kodėl tokia lengvata negalėtų būti pratęsta, jiems svarbu, koks bus jos dydis. Gretimose šalyse sąlygos dar palankesnės – Latvijoje galima susigrąžinti iki 25 proc., Estijoje – iki 30 proc. biudžeto. Lietuvoje lengvatą siūloma didinti iki panašios. Bendrovės „Baltijos filmų paslaugos“ vykdomoji prodiuserė Lineta Mišeikytė pasakojo, kad lengvatos dydis yra bene pagrindinis klausimas pradedant pokalbį su užsienio partneriais: „Paskatų modelis būtinas. Jeigu jo neturėtume, greitai taptume dėme Europos žemėlapyje.“
Taip pat svarbu, kaip greitai priimami sprendimai. „Nors esame nusiteikę optimistiškai, rimtesni prodiuseriai, neužsitikrinę, kad lengvatą gaus, pas mus nevažiuos. Norėjome, kad apie ją būtų paskelbta dar 2017-aisiais, nes industrija darbui ruošiasi iš anksto. Labai svarbu, kad sprendimas būtų priimtas kuo greičiau“, – skubėti ragino K. Drazdauskas.
Kino kūrėjai į mūsų šalį filmuoti važiuodavo ir anksčiau, kai lietuviškas kinas merdėjo. Tuomet Lietuvos kino studija daugiau dėmesio skirdavo užsieniečiams. Dabar intensyviausiais mėnesiais vietos kūrėjai irgi turi su jais stumdytis, nes personalo ištekliai riboti.
Su ta pačia problema susiduria ir didesnės už Lietuvą šalys – štai kino kūrėjai Čekijoje tapo tokie paklausūs, kad dirba prie didelių užsienio projektų savo šalyje, tačiau važiuoja ir į kitas. Taip lieka mažiau resursų nacionaliniam kinui.
Vis dėlto, kitaip, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, Lietuvos kūrėjai gauna naudos ne tik iš pačios lengvatos, tačiau ir iš atvykusių užsieniečių. Patys nekuriame tiek produkcijos, kad būtų galima leisti dirbti visiems kūrybininkams, todėl užsienio projektai padeda išlaikyti jų kvalifikaciją.
„Užsieniečių darbo kultūra yra labai griežta, su jais padirbėjęs kūrėjas pritaiko jos standartus lietuviškų filmų gamyboje. Tokios šalys kaip Čekija, Vengrija, Rumunija turi stiprų įdirbį šioje srityje – pažiūrėkite, kaip dabar suklestėjęs Vengrijos ir Rumunijos kinas“, – atkreipė dėmesį L. Mišeikytė.
Dideli užsieniečių lūkesčiai taip pat lemia, kad lietuviai kino kūrėjai nuolat stebi technines tendencijas ir yra labai gerai pasirengę. Iš užsienio projektų gaunama daugiausia lėšų, kad ši industrija apskritai gyvuotų ir būtų galima susipažinti su naujovėmis.
Finansiškai pastarieji metai nacionaliniam kinui buvo rezultatyvūs. Pernai kino teatruose rodyta 15 lietuviškų filmų, 11 iš jų buvo premjeros. Nors tai dviem filmais mažiau nei 2016-aisiais, pajamos už parduotus bilietus paaugo milijonu – iki 4,5 mln. eurų. Žiūrovų skaičius per metus šoktelėjo 160 tūkst. ir pasiekė 860 tūkst.
Nors populiariausio turinio lietuviški filmai, tarp kurių dominuoja komedijos, gerokai skiriasi nuo užsieniečių mūsų šalyje gaminamos produkcijos, Lietuvos kino centro (LKC) direktorius Rolandas Kvietkauskas mano, kad greitai pamatysime kokybiškesnių nacionalinių filmų.
„Artimiausiu metu tikrai nebus tokių didelių lietuviškų projektų kaip britiškasis „Karas ir taika“. Tokį biudžetą nėra nei kaip surinkti, nei kaip atgauti. Tačiau su, tarkime, mūšio scenų filmavimu susidūrę darbuotojai tokią patirtį gali perkelti į savo filmus. Tai naudinga, nes lietuviškame kine eksperimentuoti nėra nei laiko, nei pinigų“, – kalbėjo R. Kvietkauskas.
Kino kūrėjams tenka 70–80 proc. filmo biudžeto, tačiau likusi dalis dažnai skiriama apgyvendinimui, maitinimui ir kitoms išlaidoms.
Kol kas sunkoka pasakyti, kokią apčiuopiamą naudą iš kino kūrėjų gauna kitas verslas. LKC šiuo metu yra užsakęs tyrimą, kad tai išsiaiškintų. Šiaurės šalyse, R. Kvietkausko teigimu, į kiną ir kitas kūrybines industrijas nukeliauja apie 70–80 proc. biudžeto, o likusi dalis dažnai skiriama apgyvendinimui, maitinimui ir kitoms išlaidoms.
Galbūt atrodys keista, tačiau pagrindinė kino gamybos Lietuvoje problema nėra vietovės – nors neturime nei kalnų, nei dykumų, tačiau pasitelkus technologijas ir išradingumą pas mus galima atkurti bene bet kurią vietą ar laikotarpį. Pavyzdžiui, Vilnius filmuose yra tapęs įvairiausiais pasaulio miestais – nuo Amsterdamo ar Kvala Lumpūro. Ironiška, tačiau švedų prodiuseriai mūsų sostinėje filmavo Stokholmą, o anglai – Londoną. „Tokyo Trials“ siužetas vyksta Japonijoje, tačiau beveik visas serialas nufilmuotas Lietuvoje.
Mažai šaliai sustiprėti trukdo ne kraštovaizdžių trūkumas, bet žmogiškųjų išteklių stoka. Skirtingi prodiuseriai skambina tiems patiems specialistams, o populiariausiu filmavimo metu, vasarą, K. Drazdausko teigimu, dirba visi, kas gali. Nors stengiamasi pritraukti naujų žmonių, specialistų poreikis šiandien išlieka didelis.
„Kalbame ne apie aukščiausią kūrybos grandį – režisierius. Tačiau techninių specialistų nerengia beveik niekas, todėl panašių profesijų žmonės turi adaptuotis prie kino specifikos“, – atskleidė prodiuseris.
Lietuvos techninė bazė vis dar palyginti kukli, norint tapti stipria kino valstybe, reikia turėti tinkamą studiją – bent keletą filmavimui skirtų paviljonų, pageidautina vienoje vietoje. Privatizuota Lietuvos kino studija buvo nugriauta, o naujosios statybos stringa. Todėl šalyje yra tik pavienių filmavimui skirtų erdvių.
„Filmų apie Džeimsą Bondą Lietuvoje turbūt nenufilmuotume, nes tai išsiurbtų ne tik mūsų valstybės, bet ir Latvijos resursus. Jei tokį filmą būtų norima kurti Rytų Europoje, tai būtų daroma Rumunijoje arba Vengrijoje, nes, be kitų aplinkybių, šios valstybės turi tūkstančius kvadratinių metrų filmavimui skirtų paviljonų“, – teigė K. Drazdauskas.
Kliūtimi stambiems projektams vykdyti tampa ir nedidelė Lietuvos ekonomika. Kūrėjams prireikus itin daug specifinių prekių, tarkime, medžiagos uniformoms siūti, tiekėjai to greitai pasiūlyti negalėtų, nes paprasčiausiai tokio kiekio sandėliuose nebūtų.
Galiausiai kiną kamuoja visai šaliai aktuali problema – kylančios kainos. Jei žmonės dirbdami prie užsienio projekto darė tą patį už didesnę algą, vėliau jiems tenka susitaikyti su kukliais lietuviškų projektų biudžetais.
R. Kvietkauskas pastebi, kad kainų augimas šalyje gali apkarpyti kino sektoriaus sparnus. „Nereklamuojame Lietuvos kaip pigios vietos filmuoti. Sakome, kad galime pasiūlyti tą pačią kokybę už šiek tiek mažesnę kainą. Tačiau pinigai – vis dar priežastis, kodėl Londonas filmuojamas Vilniuje. Jeigu čia perkelsime britiškas kainas, kūrėjai keliaus ne pas mus, o į Kijevą“, – įspėjo LKC vadovas.
