Prezidentas, kuris nepatinka

Dar niekada moderniaisiais laikais JAV neturėjo prezidento, taip suskaldžiusio šalį. Donaldas Trumpas prisaikdintas naujuoju valstybės vadovu, tačiau jis vis dar nėra daugumos amerikiečių prezidentas. Ir tai liudija ne tik masiniai protestai bei šmėžuojantys plakatai „Ne mano prezidentas“.

Visos visuomenės nuomonės apklausos, skelbtos savaitę prieš D. Trumpo inauguraciją, atskleidė, kad naujasis JAV vadovas turi mažiausią pasitikėjimo reitingą nei bet kuris kitas Baltųjų rūmų šeimininkas savo kadencijos pradžioje per pastaruosius 40 metų. Devynių apklausų vidurkis rodo, kad tik 41,8 proc. amerikiečių palankiai vertina D. Trumpą. Ir visa tai nepaisant net „pergalės efekto“, kuris lydi visus išrinktuosius prezidentus – po laimėtų rinkimų pasitikėjimas naujuoju prezidentu visuomet šokteli.

Net George’as W. Bushas, kuris kaip ir D. Trumpas JAV vadovu tapo už konkurentą gavęs mažiau rinkėjų balsų visos šalies mastu, savo kadenciją 2001 m. pradėjo turėdamas 62 proc. palaikymą. Baracką Obamą prezidentavimo pradžioje 2009 m. sausį palankiai vertino net 79 proc. amerikiečių.

JAV gyventojai turi naują prezidentą, kuris kadenciją pradeda pykdamasis su žiniasklaida, kaltindamas sociologus dėl melagingų duomenų, o net šešios skirtingos šalies žvalgybos tarnybos tiria, kokią įtaką rinkimams ir pačiam D. Trumpui galėjo turėti Rusijos režimo atstovai.

Ar gali būti prastesnė pradžia šalies vadovui, kai JAV ir kitų valstybių ekspertai prognozuoja galimą prezidento nušalinimą? D. Trumpui nebus suteikta 100 dienų, per kurias tradiciškai stengiamasi susilaikyti nuo aštresnės kritikos. Politinė krizė jau tapo nuolatine naujojo prezidento valdymo būsena ir neatrodo, kad tai greitai baigtųsi. Net jei nebus pateikta naujų įrodymų dėl D. Trumpo sąsajų su Kremliumi, ore vis dar kybo daug neatsakytų klausimų apie jo verslą ir mokesčių mokėjimą.

Ko galima tikėtis iš prezidento, kuris įsitikinęs savo neklystamumu, tačiau konfliktuoja bemaž su visais? Optimistinis scenarijus – D. Trumpas tampa politiku, pradeda suvokti savo silpnąsias puses, vis labiau atsižvelgia į patarėjų nuomonę, prieš rašydamas į tviterį devynis kartus pagalvoja ir dešimtą nieko nerašo, daugiausia dėmesio skiria JAV ekonomikai bei naujoms darbo vietoms ir taip sulaukia vis didesnio amerikiečių palaikymo. Būtent šioje srityje žmonės vis dar sieja didelius lūkesčius su D. Trumpo prezidentavimu.

Kaip rodo „ABC News“ ir „The Washington Post“ atlikta apklausa, apie 60 proc. amerikiečių mano, kad D. Trumpas gali pagerinti JAV ekonomiką. Panašus skaičius respondentų tiki, jog naujasis JAV prezidentas pagerins prekybos susitarimus su Kanada ir Meksika, o dar daugiau laukia, kad iš šalies bus išsiųsti maždaug du milijonai nelegalių imigrantų. Galbūt kaip tik įgyvendinti šie pažadai gali pradėti auginti rinkėjų pasitikėjimą. Atsargumas ir staigių judesių vengimas ilgainiui leistų užsitikrinti ir didesnį užsienio šalių vadovų pasitikėjimą, sumažinti nerimą dėl radikalaus JAV nusišalinimo nuo tarptautinių įsipareigojimų.

Pesimistinis scenarijus reikštų, kad ligšioliniai įtarimai dėl D. Trumpo nekompetencijos ir negebėjimo tinkamai vadovauti šaliai pasitvirtina ar net viršija perspėjimus. Saugodamas savo reputaciją, D. Trumpas gali tikslingai siekti nutraukti žvalgybos tarnybų pradėtus tyrimus dėl jo galimų sąsajų su užsienio šalimis. Tai įmanoma pasiekti ne tik pakeičiant žvalgybų tarnybų vadovus, bet ir nuolat darant jiems spaudimą „nesikasti po prezidento pamatais“.

Užsidarymas Baltuosiuose rūmuose kaip nuolat puolamoje tvirtovėje reikštų, kad JAV prezidentas visų pirma rūpinasi savimi, o ne šalies saugumu, klestėjimu.

Toks savų žvalgybos tarnybų veiklos ribojimas kelia riziką nacionaliniam saugumui. Tikėtina, kad tai sukeltų reakciją – žvalgybininkai rastų būdų, kaip aptiktus duomenis perduoti žiniasklaidai, o viešumas taptų dar didesne D. Trumpo problema. Užsidarymas Baltuosiuose rūmuose kaip nuolat puolamoje tvirtovėje reikštų, kad JAV prezidentas visų pirma rūpinasi savimi, o ne šalies saugumu, klestėjimu ir vaidmeniu tarptautinėje sistemoje. Gerai, jei tokį pusiau neveiksnų valstybės vadovą pavaduotų kiti pareigūnai.

Blogiau, jei D. Trumpo asmeninė krizė peraugtų į JAV politinės sistemos krizę. Juk nuo prezidento priklauso maždaug 4 tūkst. naujų politinių ir karjeros pareigūnų paskyrimų, daugiau nei 1200 iš jų reikia Senato pritarimo. Tai milžiniška biurokratinė mašina, kuri galiausiai lems, kaip suksis JAV politinė sistema. Jei kandidatai bus vertinami tik pagal lojalumą D. Trumpui, o ne kompetenciją, arba paskyrimams priešinsis Senatas, administracinė mašina ims strigti. Jau vien tai būtų bloga žinia JAV sąjungininkams – grėsmių kupinais laikais norisi nuolat jausti užtikrintą galingiausios šalies veikimą, o ne laukti, kuo baigsis vidiniai politikos trūkčiojimai.

Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius