-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors politikų ir žurnalistų trintis būdinga kiekvienam ketverių metų politiniam sezonui, septynioliktosios Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis kai kuriais pasiekimais pranoko pirmtakus. Pavyzdžiui, teisme nagrinėjamas Lietuvos žurnalistų sąjungos ir penkių žiniasklaidos priemonių skundas dėl Vyriausybės atsisakymo pateikti vieno pasitarimo garso įrašą. Ironiška, jog tokia padėtis susiklostė nepaisant to, kad premjero dešinėje stovi buvęs žurnalistas Skirmantas Malinauskas, be kita ko, atsakingas už strateginę komunikaciją.
O apie šią verta pakalbėti.
Sprendimų kvestionavimo ir iššūkių autoritetui, kaip neviešai kalbama, itin nemėgstantis premjeras turėjo griežti dantimis, kai pavasario pradžioje atostogaudamas užsienyje išgirdo patarėjo spaudos konferenciją ir po jos užsimintą pasirinkimą: jeigu Vyriausybėje liks teisingumo viceministras Raimondas Bakšys, tuomet iš jos trauktis pažadėjo vos kiek daugiau nei pusmetį dirbantis S. Malinauskas.
Po kelių dienų ministeriją apleido ne tik R. Bakšys, bet ir ministrė Milda Vainiutė – jos pareigas perėmė kitas premjero patarėjas Elvinas Jankevičius. Triukšminga istorija baigėsi be nuostolių, galbūt net ir palankiai: skandale premjeras beveik nesušmėžavo, tarsi tai būtų ne jo Vyriausybė, o lūkesčius vargiai tenkinusi ir nuo nepatogių klausimų kartais sustingdavusi ministrė pakeista lojaliu komandos nariu.
Tuomet pats S. Malinauskas pripažino, kad pažeidė subordinacijos principus, bet amo neprarado ir kitąsyk vėl prabilo taip, tarsi vis dar būtų žurnalistas: į nemalonumus dėl dirbamos svetimos žemės patekusiam ministrui Broniui Markauskui netiesiogiai pasiūlė trauktis. Nors S. Malinausko veiksmus politikos stebėtojai veikiau kritikavo kaip kompetencijų peržengimą, nei pagyrė kaip principingumo demonstravimą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis teigė, kad šiuo atveju įgaliojimų ribos baigiasi ten, kur jas nustato vadovas. O jeigu šiam tai naudinga, tuomet ir precedentų neturintis patarėjo vaidmuo bei viešas „patarimų“ žanras – ne tokie jau ir keisti.
„Tai priklauso nuo lyderio. Jis signalizuoja, kada peržengiamos ribos, ir taip susiderinama komandoje, kur ta riba, kurios negalima peržengti, kur tie klausimai, kurių negalima komentuoti be lyderio sankcijos, o kur galima už jį pasakyti. Tai lyderio asmeninio plano dalykas“, – aiškino IQ kalbintas politologas.
Energingasis patarėjas turi prabangą galvoti tik apie savąją darbovietę, o ši, premjero pasitikėjimui nesvyruojant, išlieka saugi. Nevaržomas partijos balso, nepriverstas dairytis į reitingus ir neatsakingas už Vyriausybės sprendimus, todėl nesibaimindamas asmeninės kritikos jis gali kalbėti kur kas drąsiau, nei tai sau leistų S. Skvernelis ar bet kuris kitas politikas. Ir kalba.
Jis ne tik aiškina ir gina politinę valią, išreiškiamą Vyriausybėje, tačiau ir kontratakuoja opoziciją. Etatinį mokytojų apmokėjimą sukritikavusiam Gabrieliui Landsbergiui rikošetu grįžo vieši S. Malinausko priminimai apie atlyginimus jo žmonos ugdymo įstaigose (tiesa, kaip paaiškėjo, ne itin tikslūs), o ant plauko pakibusios B. Markausko karjeros klausimas bent dienai pastumtas į dėmesio pakraščius dėl būtų ar nebūtų konservatorių lyderio uošvio protekcijų ir susitikimų su buvusiu „MG Baltic“ koncerno viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu.
Labiau viešumoje matomų patarėjų nei S. Malinauskas sunku ir prisiminti, tiesa, nemaža dalimi matomumą suteikia socialiniai tinklai, vienu politinių forumų tapę palyginti neseniai. Andriui Kubiliui patarinėjęs Virgis Valentinavičius, dabar Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas ir politologas, buvo vienas ryškiausių premjerų talkininkų ir taip pat yra sulaukęs opozicijos kritikos dėl neva viršijamų įgaliojimų drąsiai komentuojant aktualijas, o aiškintis dėl tikro ar pagražinto pokalbio su JAV ambasadore, nugulusio į „WikiLeaks“ duomenų bazę, turėjo net praėjus keleriems metams po to, kai baigė karjerą Vyriausybėje.
Tiesa, V. Valentinavičiui anuomet patikėta A. Kubiliaus komunikacija, o stebint dabartinį ministrų kabinetą lengva pamiršti, kad premjero patarėju viešųjų ryšių klausimais dirba ne S. Malinauskas, o praeityje taip pat žurnalistu buvęs Tomas Beržinskas.
IQ kalbinto V. Valentinavičiaus teigimu, kas ir ką kalbės komandoje, lemia keli veiksniai, tačiau pritardamas L. Bieliniui jis sakė, kad premjero žodis, natūralu, yra svariausias. „Tai iš tikrųjų priklauso nuo asmenybių ir nuo to, kaip suprantamas komandinis darbas, kiek pats premjeras paskirsto vaidmenis. Jie gali natūraliai pasiskirstyti, bet galutinis žodis, kas ką daro, vis vien priklauso premjerui“, – išdėstė MRU docentas.
Pats S. Malinauskas pabrėžia ne kartą kalbėjęs kritiškai valdančiosios daugumos, kuriai priklauso premjeras, atžvilgiu, todėl nėra tik aklas komandų vykdytojas. Ir neatrodo, kad meluotų, tačiau toks vidinės demokratijos simuliakras premjerui naudingas kur kas labiau. O į galimus padarinius pačiam patarėjui atkreipia dėmesį L. Bielinis – patikėtinis gali virsti atpirkimo ožiu, jei to prireiktų.
„Jis visada gali pasakyti – čia ne mano žodžiai, perlenkta lazda. Taip per S. Malinauską testuojama visuomenė, testuojamas elitas, kiek jie gali priimti vieną ar kitą projektą, kuris dar tik apmąstomas“, – įžvelgia profesorius.
Per S. Malinauską testuojama visuomenė, testuojamas elitas, kiek jie gali priimti vieną ar kitą projektą, kuris dar tik apmąstomas.
O slidžių situacijų S. Malinauskui apstu, nors jis jau ne sykį atlaikė į premjerą nukreiptus smūgius: įsiplieskus kainų kivirčui su didžiaisiais prekybininkais, kilus batalijų dėl sunaikinto garso įrašo ar pasipylus kritikai dėl Vyriausybės reformų.
Saugoti apie dalyvavimą prezidento rinkimuose, tikėtina, svarstančio S. Skvernelio reitingus pasinaudojant chrestomatiniu viešųjų ryšių triuku, jog blogas žinias komunikuoja patikėtinis, o teigiamas praneša lyderis, anot S. Malinausko, būtų bergždžia.
„Manau, kad būnant Vyriausybės vadovu turėti gerus reitingus yra sudėtinga, nes atsakomybė nuo saugumo iki ūkio klausimų, nuo švietimo iki aplinkos apsaugos gula ministrui pirmininkui ant pečių. Bet kuris didesnis skandalas, už kurį gali būti atsakinga institucija ar konkrečios srities ministras, bet kuriuo atveju pasiekia ir ministrą pirmininką“, – IQ žurnalui kalbėjo jis.
Sudėtinga, tačiau nėra neįmanoma. O iškilus problemų tarsi nuo atsarginių suolo pakylantis premjero patarėjas jau parodė, kad gali būti naudingiausiu premjero žaidėju, savotišku MVP.
„Nebuvo dar tokio premjero, kuris tiek energijos ir dėmesio būtų skyręs rinkiminėms viešųjų ryšių operacijoms, ir susidaro vaizdas, kad S. Malinauskas yra pagrindinis žmogus, kuris užsiima šiais dalykais. Kova su kainomis, vaučeriai – galima pastebėti, kad pats S. Skvernelis šiek tiek gėdijasi įsijausti į šių idėjų reklamavimą, ką ir kalbėti apie ūkio ministrą – jis buvo pripažinęs, kad nelabai supranta, apie ką kalbama. Taigi S. Malinauskas profesionaliai spinduliuoja entuziazmą ir už ūkio ministrą, ir už visą Vyriausybę“, – mano V. Valentinavičius.
Ministras pirmininkas S. Skvernelis gali nebūti pačiu moderniausiu politiniu lyderiu, tačiau siekiant asmeninės karjeros jam užtenka ir klasikinių viešųjų ryšių metodų, kuriuos ankstesni premjerai buvo pamiršę ar jų tiesiog neišmokę. Savo nenaudai.
