Po balsavimo – chaosas

Po balsavimo – chaosas

Jungtinėje Karalystėje (JK) nuspręsta išstoti iš ES. Toliau laukia naujas ministras pirmininkas, nestabilios finansų rinkos ir daug metų netikrumo, kuris brangiai kainuos.

Lošėjas galų gale pralaimėjo. Paprastai Davidui Cameronui sekėsi. 2010-aisiais jis gavo postą būdamas koali­cijos priešakyje, o 2015-aisiais – partijai iškovojus ryškią pergalę. 2014 m., škotams su­ren­gus referendumą dėl nepriklausomybės, jam pavyko apsaugoti JK nuo iširimo. Bet ministro pirmininko sumanymas lošti pažadėjus balsavimą dėl JK narystės ES baigėsi nesėkme. Kitos dienos paryčiais baigiant skaičiuoti birželio 23-iąją atiduotus balsus aiškėjo, kad beveik 52 proc. rinkėjų pasirinko išstoti, likti norėjo 48 proc. Žmonių aktyvumas siekė 72 proc., tai šešiais procentiniais punktais daugiau nei visuotiniuose rinkimuose 2015-ųjų gegužę.

Į pasitraukimo stovyklos pergalę reaguota žaibiškai. JK nepriklausomybės partijos vadovas Nigelas Farage’as (nuotr.) pareiškė, kad birželio 23-ioji yra šalies nepriklausomybės diena. Svaro sterlingų kursas JAV dolerio atžvilgiu nėrė į žemiausią lygį nuo 1985-ųjų (žr. grafiką). Europos vertybinių popierių biržos buvo pasiruošusios pradėti darbo dieną smukus vertybinių popierių vertei, investuotojams pesimistiškiau vertinant JK ir pasaulio ūkių perspektyvas. Dauguma ekonomistų pritaria JK iždo departamenui, kad dabar šalies ūkis gali kristi į recesiją. Iždo kancleris George’as Osborne’as įspėjo, jog gali prireikti nepaprastojo biudžeto, bet tai mažai tikėtina.

Politinė sumaištis užsitęs. Nors prieš referendumą D. Cameronas tvirtino, kad, nepriklausomai nuo rezultato, nesitrauks iš premjero posto, retas juo patikėjo. Ministras pirmininkas jau pareiškė atsistatydinantis, vadinasi, toriai rinks naują vadovą, ir nerealu tikėtis, kad procesas baigsis anksčiau nei rugsėjo gale. Postą gali palikti ir G. Osborne’as. Po norinčių išstoti pergalės tikėtina, kad kitas torių lyderis bus iš jų tarpo.

Palaikančių pasitraukimą kalbose girdėti stipri priešiškumo valstybės aparatui gaida, jie stojo už nukentėjusius nuo globalizacijos ir biudžeto taupymo.

Kas po ilgų mėnesių kandaus agitavimo ir prasivardžiavimo, ypač torių stovykloje, rinkėjus palenkė į pasitraukimo iš ES pusę, nors beveik visą laiką norintys likti turėjo nedidelę persvarą? Yra keturi atsakymai.

Pirma, nors įvairiomis raidžių kombinacijomis pasivadinusios nacionalinės ir tarptautinės organizaci­jos (JK iždo departamentas, TVF, EBPO, BPK, NESTI, FTI ir kt.) ne kartą perspėjo, kad ekonomika nukentės, nes išstojus sumažės prekybos apimtis, investicijos ir prieaugis, dažnam rinkėjui tai nepadarė įspūdžio, nes jiems neatrodė, kad dabar ūkis dirbtų jų naudai. Teisingumo ministras Michaelas Gove’as pareiškė, jog „žmonėms jau gana ekspertų“, o perspėjusius neišstoti iš ES ekonomistus net palygino su Einsteiną juodinusiais nacių propagandininkais. Pasitraukimo šalininkai taip pat metė (klaidingus) kaltinimus, neva jie nori jungtis prie problemų apniktos Europos bendrosios valiutos, arba dar šiurkščiau aiškino, kad jie sėdi ES kišenėje.

Palaikančių pasitraukimą kalbose buvo girdėti stipri priešiškumo valstybės aparatui gaida, jie stojo už nukentėjusius nuo globalizacijos ir biudžeto taupymo. Tai patiko leiboristų rinkėjams Anglijos šiaurėje – jie netikėtai gausiai palaikė išstojimą. Londono, didele persvara balsavusio už likimą ES, ir šiaurės, pareiškusios priešingai, skirtis atskleidžia smarkiai susiskaldžiusią šalį, kurioje iš vienos pusės yra sostinės elitas, mėgstantis globalizaciją, o iš kitos – pikta darbininkų klasė, jos nemėgstanti.

Antra, išstojimo stovyklai padėjo ir imigracija. D. Cameronas nesugebėjo paaiškinti, kaip galėtų pasiekti dukart žadėtą tikslą sumažinti grynąjį metinį imigrantų skaičių iki „dešimčių tūkstančių“, kol JK privalo laikytis ES numatyto laisvo žmonių judėjimo principo. Bendrijos šalininkams nepavyko įtikinti rinkėjų, kad atvykėliai iš ES neša ekonominę naudą, kaip ir paaiškinti, jog 2015-aisiais daugiau kaip pusė iš 330 tūkst. grynųjų imigrantų atkeliavo ne iš ES. Šiuo klausimui ypač puikiai veikė raginančių išstoti šūkis, kad JK reikia iš Briuselio „susigrąžinti [savo reikalų] kontrolę“. Jis net nustelbė D. Camerono teiginius, jog išstojus nukentėtų šalies saugumas. Rinkėjai nusprendė tikėti, kad dėl didesnės migracijos gali būti lengviau patekti teroristams.

Trečia, agitavusieji trauktis iš ES taip pat nuslėpė vidinį susiskaldymą. Pagrindiniams šios stovyklos atstovams, M. Gove’ui ir buvusiam Londono merui Borisui Johnsonui, ne itin patiko priešiškumo imigracijai linija, nes jie nori liberalios JK, kuri galbūt priims daugiau, o ne mažiau migrantų iš kitų nei ES šalių. Abu paneigė turį ką nors bendra su N. Farage’o plakatu, kuriame virš tamsaus gymio migrantų eilės puikavosi užrašas „Lūžio taškas“. Kai kurie išstojimo šalininkai nerimavo, kad N. Farage’as pakenks jų kampanijai. Būgštavimai sustiprėjo birželio 16-ąją, kai buvo nužudyta leiboristų parlamentarė Jo Cox, pasisakanti už likimą ES. Kaltinimai jos nužudymu pareikšti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų vyrui, turinčiam psichikos sutrikimų. Politikės mirtis atkreipė dėmesį į bjaurų išstojimo kampanijos toną. Bet galiausiai taktika vykdyti, galima sakyti, dvi skirtingas kampanijas (vieną – už liberalesnę, mažiau reguliuojamą ir atviresnę JK, kitą – už uždaresnę, saugomą ir ne tokią globalią) patraukė skirtingų grupių rinkėjus.

Ketvirtas išstojimo stovyklai pasitarnavęs veiksnys buvo rinkėjų pasiskirstymas. Pagyvenę žmonės buvo ir prieš ES, ir labiau linkę eiti balsuoti. Be to, pasitraukimo šalininkai buvo aistringesni. Šie veiksniai pranoko net tai, kad paskutinėmis savaitėmis jaunimo registravosi rekordiškai daug. Gausūs norinčių išstoti balsai Anglijoje (išskyrus Londoną) daugiau nei atsvėrė norinčių likti balsus iš Škotijos ir Šiaurės Airijos. Ir nors Leiboristų partija rėmė pasisakančių už likimą ES kampaniją, daugelį šalininkų glumino atsainoka partijos lyderio Jeremy Corbyno pozicija.

Netikrumo karalija

Kas toliau? Prieš referendumą D. Cameronas sakė išpildysiąs britų valią ir neatidėliodamas inicijuosiąs Lisabonos sutarties 50 straipsnį – vienintelį teisėtą išstojimo būdą. Tačiau delsiama jį aktyvinti. Pagrindiniai pasitraukimo šalininkai pasisakė prieš 50 straipsnį, nes šis, jų teigimu, nepalankus pasitraukiančios šalies interesams. Dokumente numatyta, kad JK išstojimo sąlygas sutarti ir dauguma balsų patvirtinti turės likusios 27 ES narės, patiems britams nedalyvaujant. Straipsnyje nustatytas dvejų metų terminas, kurį galima pratęsti tik vienbalsiai. Kadangi tikimybė naują prekybos susitarimą su ES suderinti laiku nedidelė, dėl jo gali būti deramasi atskirai, ir jį vis tiek turės vienbalsiai patvirtinti visos 27 šalys, taip pat ratifikuoti nacionaliniai parlamentai.

Išstojimo stovykla nori viso to išvengti inicijavusi neoficialias derybas. Bet Briuselio diplomatai leido aiškiai suprasti, kad neinicijavus 50 straipsnio likusios 27 valstybės nesileis į kalbas. Jų nesužavės ir dar dvi išstojimo stovyklos idėjos – iš karto anuliuoti 1972 m. Europos Bendrijų aktą ir atsisakyti Europos Teisingumo Teismo viršenybės: tokios priemonės prieštarautų tarptautinei teisei ir jas būtų galima atšaukti per vieną iš JK teismų. Todėl labai tikėtina, kad galų gale JK pasinaudos 50 straipsniu.

Kyla klausimas, ar dosnios bus likusios 27 šalys. Atsakymas, žinoma, ne itin. Bendrijai JK išstojimas yra katastrofa. Europą krečia krizės: euro zonos sunkumai ir susiskaldymas, neatlyžtanti pabėgėlių problema, neliberalia kryptimi pasukusios tokios šalys kaip Vengrija ir Lenkija, visur populiarėjančios populistinės (ir dažnai prieš ES nusistačiusios) partijos. Kitais metais ir Prancūzijos prezidento François Hollande’o, ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel laukia keblūs rinkimai.

Likusiai ES svarbiausia bus užtikrinti, kad niekas nepasektų britų pavyzdžiu. Todėl gero pasiūlymo jie nesulauks. Išstojimo šalininkai atšovė, jog kitos šalys turi parengti dosnų laisvosios prekybos susitarimą, nes JK iš Bendrijos importuoja daugiau, nei jai parduoda. Bet tai išduoda neteisingą ir ES politikos, ir prekybos derybų sampratą. ES negali JK suteikti visateisės prieigos prie bendrosios rinkos be įsipareigojimų, nes panašių privilegijų užsigeistų kiti. Be to, Vokietija negali teikti individualių pasiūlymų JK, kad ir kaip spaustų jos automobilių gamintojai. Bet kokį susitarimą turi patvirtinti visos 27 šalys, tarp kurių yra kelios veik neprekiaujančios su britais. Ispanijos automobilių gamintojai nudžiugs, jei bus apmuitinta prekyba automobiliais tarp JK ir Vokietijos. Rumunijai nedaug naudos iš laisvosios prekybos susitarimo, jei JK bus leista blokuoti imigraciją.

Kils klausimų dėl JK ateities. Ir Škotija, ir Šiaurės Airija aiškia persvara balsavo likti ES, tik jas nustelbė Anglija ir Velsas.

Realiai ES pasiūlys JK tik du galimus susitarimo variantus. Pirma, galima jungtis prie Norvegijos Europos ekonominėje erdvėje. Tokiu atveju visateisė prieiga prie bendrosios rinkos nebūtų prarasta. Bet JK, kaip Norvegijai, tektų mokėti solidžias sumas į ES biudžetą (vienam gyventojui tenkanti Norvegijos sumokama suma siekia maždaug 85 proc. to, ką dabar moka JK), laikytis visų ES bendrosios rinkos reglamentų, neturint teisės prisidėti juos rengiant, o svarbiausia – priimti laisvą žmonių iš ES judėjimą. Sunku įsivaizduoti, kad prie valdžios vairo stojusi nauja vyriausybė su tuo sutiktų. Antras variantas – sudaryti tokį laisvosios prekybos susitarimą, kokį pasirašė ES ir Kanada. Tačiau jis apima ne visą prekybą, nepanaikina netarifinių barjerų, neapima didumos finansinių paslaugų, o jį suderinti gali užtrukti daug metų.

Kitas variantas JK pradėti prekiauti su ES, kaip tai daro JAV, Kinija ir Indija, – pagal įprastas Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Bet dauguma ekonomistų teigia, kad išstojimo sukelta ekonominė žala dėl to tik išaugtų. Tokiu atveju sugrįžtų abipusiai automobilių, medikamentų, maisto produktų ir žuvų muitai, taip pat daugelis netarifinių barjerų. Be to, toks prekybos režimas neapimtų daugelio paslaugų, įskaitant finansinių.

JK politikoje daug metų dominuos išstojimo sukeltos ekonomikos ir prekybos problemos. Taip pat bus rūpesčių dėl saugumo ir užsienio politikos. Vidaus reikalų ministras, saugumo tarnybos ir policija gali bandyti atkartoti koordinavimo priemones, dabar taikomas kartu su likusia ES, ypač dalijimąsi žvalgybos informacija. Užsienio reikalų ministerija gali bandyti toliau dalyvauti ES užsienio politikos diskusijose. Bet nė vienu atveju nebus lengva, o kartais ir neįmanoma.

Kils klausimų dėl JK ateities. Ir Škotija, ir Šiaurės Airija aiškia persvara balsavo likti ES, tik jas nustelbė Anglija ir Velsas. Prieš referendumą Škotijos nacionalinės partijos vadovė Nicola Sturgeon sakė, kad išstojimas gali pateisinti antrą referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės, nors tikėtina, kad ji bus atsargi. Šiaurės Airijoje sujudimas veikiausiai kils greičiau. Jei JK nutrauks laisvą žmonių judėjimą, gali tekti grąžinti griežtą Šiaurės Airiją ir jos kaimynę iš pietų skiriančios sienos kontrolę.

Politiniai referendumo padariniai anaiptol neapsiribos D. Camerono įpėdinio klausimu. Toriai susiskaldę kaip niekada. Maždaug 185 šios partijos parlamentarai buvo prie norinčių likti ES. Nereikia tikėtis, kad jie širdingai sutiks išstojimo šalininką kaip lyderį. Bet neramu ir leiboristų stovykloje. Daugelis ES palaikiusių šios partijos parlamentarų mano, kad raginantys pasitraukti švenčia pergalę dėl J. Corbyno kaltės, nes šis menkai rėmė norinčius likti. 2015 m. rinkimuose leiboristai neteko Škotijos, dabar gali prarasti gausiai už pasitraukimą balsavusią Anglijos šiaurę. Birželio 24-ąją iš partijos vadovų buvo laimingas tik išsišiepęs N. Farage’as.

Šio referendumo atgarsiai bus justi daug metų. Nukentės ūkis ir politinis aparatas. Birželio 23-ioji bus ryškus įvykis JK ir Europos istorijoje.

Daugiau leidinio naujienų